03 31. Šv. Velykos. Puikus oras, saulė droviai lenda iš debesų, oras baigia išilti iki +20 laipsnių. Neįtikėtina! Tiesiog knieti sėstis ant dviračio ir lėkti kad ir į Rėkyvą. Bet, ko gero, teks palaukti rytojaus. Šiandien juk Velykos. Stalas gausiai apkrautas vaišėmis. Ką tik prisimečiau į skrandį gausybę skalsių valgių ir gurkštelėjau šlakelį Eagle Rear burbono. Vėliau laukia mamutės firminis tortukas su kokybiška keniška kava. Susidėjo pora švenčių į vieną – vakar užbaigiau peržiūrinėti savo naują romaną „Visų draugas“. Netgi šiokį tokį viršelį sukurpiau. Esu patenkintas rezultatu – gal ir nėra toks lengvas ir šmaikštus kaip pirmoji dalis (jei taip galėtum pavadinti anksčiau išleistą „Draugą“), bet veikėjai ir jų mintys gerokai brandesnės, atitinkančios mano klibikščiuojantį link saulėlydžio kelią. Nieko sau pasišmaikštavimas atgimstančio gamtos ciklo (Velykų) proga. Mes dar pavarysime, verčiau taip reiktų šūktelti. O dar geriau bus pasitelkti iškilųjį mūsų poetą (kaip tik skaitinėju jo eilėraščių rinktinę): „sanitarinės mašinos šiąnakt kelią mums paryškins, / jos išgelbės mūsų kūną ir jausmams neleis numirt, / aš tikėjau, susirasiu tokią skaisčią moteriškę, / jog sustoję meteorai rausvą erdvę jai praskirs.“ (Sigitas Geda. Iš „Vilniaus baladės“.) O, taip, Sigitai, neišpasakytai ilgiuos ir laukiu šį šventą pavasarį skaisčios moteriškės, neišpasakytai ilgiuos ir laukiu...

03 02. Don‘t waste your time/ Don‘t let it slip away from you/ Don‘s waste your time/ If it‘s the last thing that you do. Klausiausi visą savaitę Mastodon. Kaip tik priėjau Emperor of Sand albumą. Ir štai toks tekstas. Precious Stones. Lyg būtų parašytas specialiai mano gimtadieniui:) Išpuolė ši vis mažiau laukiama šventė šeštadienį. Oras rytą už lango pavasariškai gražus (vakar išvis buvo nuostabu – švietė saulė, virš +10 temperatūra, parke jau girdisi grįžę paukštukai). Vakare laukiu kelių ištikimų (pusiau sveikų gyvų vis dar krutančių daugmaž vienmečių) bičiulių. Ruošiuos pagaminti Andra stiliaus indišką plovą (kaip ir per praeitų metų šventimą). Baigiu parašyti naują opusą. Visų draugas. Vienas iš pavadinimo variantų. Žodžiu, nuotaika pakankamai pakili.     

02 08. Nieko sau greitai bėga laikas. Jau vasaris baigia įpusėti. Ne už kalnų ir pavasaris, ir jam atstovaujantis gimtadienis. Beveik nebeišeinu iš namų: dienos taip suvienodėjusios, kad net keista. Nors koks čia keistumas, žingsniuoji, Darėnai, mažais žingsneliais, bet užtikrintai link grabelio. Rytą atsikeliu, išgeriu arbatos (trečiadieniais dėl įvairovės kavos), paskaitau kokią knygelę, po to sėdu prie kompiuterio parašyti savo naujo veikalo. O jis visai padoriai rašosi, galiu sakyti, netgi jau finišo tiesioji matosi. O vakare daug muzikos ir prieš miegą skaitinių. Tokia štai kukli (ir stebėtinai sausa) dienotvarkė. Niekis, kitą savaitę, tiksliau vasario 13 (prieš pat valentinkę) lėksiu į Vilnių pasižmonėti, susitikti su bičiuliu Vaidotu ir nudrožti į angličianinų ekstremalios gotikos šauklių Cradle of Filth koncertą. Gaila, kad išpuola antradienis, taigi nepavyks labiau atsipalaiduoti, bet tiek jau to - atsigriebsim pavasarį. Ai, dar prisiminiau - birželio pabaigoje į Lietuvą dalyvauti jubiliejinėje šimtmetį mininčioje Dainų šventėje (atstovaus išeivijos šokėjus) atvažiuoja sesutė Rita. Jau suplanavome keturių dienų kelionę į Latviją - pradėsim nuo Kolkos iškyšulio, leisimės link Ventspilio ir baigsim Liepoja. O paskui atgal į Šiaulius. Laukiam su motuše, nesulaukiam.

2024 01 01. Štai ir vėl susitikom, Dariuk, lygiai po vienos dienos, o skaičiau visai kitokie😊 Saliutų sulaukėm tie patys veikėjai: Kęstutis, Arūnas Fura ir Levis. Gurkšnojau Wild Turkey 101 burboną ir laukiau, kada galėsiu drožti į guolį. Štai ką metai daro: nei euforijos, nei naujametinių pažadų, nei rezignacinio - o gal konformistinio, fatališko? - (ne)noro ką nors keisti. (Nors tokio amžiaus sulaukus, jau galima būtų surizikuoti ir išvis išsiversti be jokių etikečių.) Kaip ir kasmet, šiandien tuo pačiu ir Arūno Batsiuvio gimtadienis. Reiks pasveikinti diedą ir galbūt santūriai pažymėti. Levis užsidegė nauja manija – perka neveikiančius dronus ir juos remontuoja. O paskui leidžia į cepelininį lietuvišką dangų. Jau turi tris. Štai kur žmogus, kuriam viskas aišku ir kuris jokių perdėm „prasmingų“ niekų neprisigalvoja. Palinkėsiu ir aš sau (kitiems?) nesukti dėl niekniekių galvos.   

12 31. Negi taip gali būti, kad jau naujųjų metų išvakarės? Vajetau, ką aš pražiopsojau?! Visai šį puslapį pamiršau, ir kažko vis rečiau apie jį pagalvoju, o tuo labiau atnaujinu, bet štai kaip ir kiekvienų metų pabaigoj, taip ir dabar gavau iš hostingo tiekėjo sąskaitą, ir sąžiningai ją už metus į priekį užmokėjau. Nes visgi jausčiausi pusiau nepilnavertiškas, jei šio savo skaitmeninės asmenybės antspaudo neturėčiau. Paskutinieji du mėnesiai buvo kūrybiškai labai aktyvūs – jau vasarą pradėjo paširdžiuose kirbėti – būtų gerai ką nors po ilgesnės pertraukos parašinėti. Nes koks aš, po galais, rašeiva, jei antrus metus nė eilutės pramanų neparašiau? Bet vasara yra vasara, mintys būna tolimos, išplaukusios, rudens pradžia iš inercijos atkartoja vasaros (ne)nusiteikimą, bet paslaptingasis lapkritis... jis ateina su žvakutėmis ir tu supranti, kad pats laikas surimtėti, prasideda tamsusis sezonas, ir ilgai nesibaigs, privalai turėti kokią programą, nes, kaip pasakytų amžinatilsis A. Š., esi pusiau mašina, pusiau gyvūnas, o gyvūniškus poreikius patenkini per šiltąjį laikotarpį, taigi susikaupk ir pasirenk programai. Pirmiausia pasidariau sausą lapkritį ir pradėjau pamažu, po eilutę, po puslapį miklintis. Ir ne juokais įsivažiavau. Sugalvojau kaip ir savo dar 2017 m. išleisto romano tęsinį. Tiksliau, ne tiek tęsinį, kiek kitokią alternatyvą. Pagrindinis herojus – tas pats Darėnas. Tik jaunesnis, 29+. Kiti personažai paimti iš mano ankstesnių knygų: „Keisti dalykai dedas...“, „Iš širdies gerumo“, „naktinis tarifas“. Lyg kokia D. T. kūrybinio palikimo apibendrinimas ir sintezė. Kitais metais pamatysim, kaip viskas susidėlios. Tai va tiek greitai trumpai iš ryto. Nekantrauju grįžti prie savo naujo romano. (Darbinis pavadinimas „Šešėliai“.) Rytoj, sausio pirmąją, žadu dar ką nors brūkštelti.  

11 09. Bene pirmąsyk be jokių išsisukinėjimų galiu tarti, kad lapkritis man patinka. Ne niūrus, šaltas, tamsus, o paslaptingas, ganėtinai šiltas, o pasivėlavę kelias savaites lapai iš tikrųjų vis dar krenta... Taigi smagu išeiti laukan ir įkvėpti tos neišpasakytai rudeniškais prieskoniais kvepiančios substancijos. Aišku, galėtų mažiau lyti (lyja bemaž kasdien) ir dažniau rodytis saulutė... Bet sykį ji tikrai ėmė ir netikėtai pasirodė: vaikštinėjau po netoli namų esantį parkiuką. Vaikštinėjau, kol išlindau į laukymę. O ten visas margais rūbais pasidabinusių beržų ir ąžuolų gražumas! Tikrai buvau užtiktas iš netyčių, bet nepasimečiau. Nuskuodžiau į namus ir čiupau savo ištikimą fotoaparatą. Ir įamžinau tas nuostabias spalvas. Atrodytų, kasmet tokias pačias, bet vis naujai virpinančias širdį. Ne veltui A. Š. sako: tikrų tikriausias mirtingojo absoliutas!  

09 29. Vakar – rugsėjo 28 – oficialūs šaltiniai pranešė apie rekordinę tokiu metu dieną: +25 laipsniai ar panašiai. Patyriau tai savo paties kailiu (oda?). Nulėkiau dviratuku prie tvenkinio, sušilęs puoliau į ganėtinai atvėsusį vandenį, paskui stovėjau krante ant akmenėlio, džiūvau spigioje saulutėje ir degustavau neseniai išrūgusį sidrą. Gavosi apie 4 laipsnių alkoholio stiprumo, sausas, su malonia rūgštele. Kitus du indus galvoju dar palaikyti, įpilsiu vos cukraus, te džiaugiasi antrąja fermentacija. Aną savaitgalį pagaliau prisiruošiau nuvažiuoti pas pusbrolį Alfą. Pirma į Zapyškį, kur jis plaukioja tokio pat pavadinimo laiveliu (katamaranu) ir turistus po Nemuną žemyn aukštyn plukdo. Pasirodo, mano kažkada buvusi darbo vieta – žemkasė Nemunas-7 – dabar paversta muziejumi: kaušuose auga pušelės, aplink vazonai su berželiais ir kita augmenija, mūsų kajučių nebelikę, pakeistos erdvia būda su per TV rodoma pažintine programa. Atgijo prisiminimai, kaip mes Pragaro mašinoj (taip ją dėl kaušų baldymosi vadinom) darbuodavomės ir gausiai svaigiuosius gėrimus degustuodavom. Smagiai su Alfa paplaukiojom laiveliu, išpuolė nuostabus dangus su kamuoliniais debesimis, padariau keletą puikių nuotraukų. Kitą dieną išsiruošėme pasidairyti po Kauną, oi, kaip seniai bebuvau. Perėjom atsinaujinusia Laisvės alėja (labai daug komercinės paskirties vitrinų), perėjom senamiesčio Vilniaus gatvę, pagal Nemuno krantinę nupėdinom iki santakos, ištvarkėm merzavčiką degtinėlės. Kitoje Neries pusėje atsirado naujas prašmatnių daugiabučių rajonas, o juk seniau ten tik pievos tebuvo – štai kaip seniai laikinojoje sostinėje beviešėjau! Pro pilį ir naujai išdygusią vyčio skulptūrą nudrožėme iki stotelės, sėdom į 5 troliką ir nulėkėm prie Kauno marių. Prabinzinom pro Palendrių vienuolyną, pasėdėjom prie marių, dar šie tiek degtinėlės padarėm. Smagiai nusiteikęs gražiais prisiminimais pilnas grįžau į varganus Šiaulius. O dar prieš tai dusyk buvau grybuose – Skiriotiškių (ar panašiai) miške ir Liepynėje – intensyviai pjoviau ruduokes, priviriau net šešis litrus pirmarūšių grybų, ką jau bekalbėti apie pakeptas ant sviestuko tas pačias rudmėses (tikrai primena mėsą). Ką jau bekalbėti, kad parsinešiau erkę (o juk taip atidžiai apsižiūrėjau, pasirodo, įlindo bjaurybė į bambą!). Žodžiu, negali būti per gerai. Bet vis tiek pakankamai gerai!

09 14. Ko gero, rugsėjo 13 (vakar) galima būtų pavadinti tikrąja vasaros pabaiga. Plieskė +26 laipsnių karštis, užsėdęs dviratį dundėjau vieškeliais prie Bandymų tvenkinio, karališkai pasiplaukiojau vėsiam vandenėly, natūraliai išdžiūvau saulutėje, gavau bene paskutinį šiemetinį įdegio sluoksnį, išgėriau šaltos Gubernijos produkcijos: sakyčiau, mažytis rojus ant žemelės. Bambėdamas kažką sau po nosimi pro šalį praėjo tipas su krepšiu peraugusių baravykų. Nes dabar ir daugingas grybų metas! Bet juk aš labiau į sidrą linkęs, prisiminęs šią nuostatą vietoj grybų prieš kelias dienas sode skyniau obuolius, juos pjausčiau, tarkavau, spaudžiau sultis, pyliau į 10 l stiklainius, pridėjau specialių sidro mielių, ir jau kitą dieną kad suputojo suburbuliavo... Veikia mielės, oi, veikia, po trijų savaičių tikrai kažką rimtesnio išveiks. O vasaros pabaigą prisiminus... Juk atvažiavo gausi sesutės šeimyna: sutuoktinis dosnusis Džonas, jau visai suaugusios gražuolės dukros Greta su Stela ir judrusis sūnelis Džeikobas. Sėdom į išsinuomotą Chrysler ir visi septyni – aš su mama įskaičiuoti – nudūmėm į Taliną. Permiegojom bute pačiam centre. (Tiesa, Google navigacijos dėka kelionės tikslą pasiekėm labai jau aplinkkeliais, netgi kažkuriuo metu į pėsčiųjų bulvarą įvažiavom. Džono vairuotojo švelniausias išsireiškimas buvo It‘s frustrating.) Visiems butelis patiko, kaip ir Estijos sostinė. Kaip ir vakarienė viduramžių stiliaus smuklėje. Po to kardinaliai pakeitėm aplinką – keltu persikėlėme į Hyjumą salą. Nesitikėjau, kad sala bus tokia didelė – iki pora parų mūsų namais būsiančios kaimo sodybos bildėjome vos ne 40 minučių. Kas nustebino ir kažkiek saloje nuliūdino – labai daug kirtaviečių. Dabar tai jau tikrai daugiau negu miškų. Ne tik Lietuvoj medkirčiai siaučia. Bet pati sodyba buvo tikra atsiskyrėliško poilsio oazė. Deja, jūros krantai gausiai apaugę meldais, neprieisi ir paplūdimy nepasikaitinsi, - o ir oras buvo vėjuotas, - bet prie pat meldų stūksojo pirtelė, pasikaitinom, paskui dar ir į kubilą prie namo įšokom. (Ką jau bekalbėt apie šašlyką vakarienei!) Kitą dieną nuvažiavom į salos vidurį, ten tarp šilų tokia lyg paplūdimio smėlio juosta, tik vandens nėra, tikrai patiko, dargi šile grįžinėdami prie mašinos visokios rūšies baravykų radom, vėliau pasidarėm puikų klasikinį patiekalą su šonine ir grietine. Štai dėl ko dabar nelabai tą visuotinę grybų karštinę ir jaučiu. Žodžiu, patiko labai mums su Džonu sala. Vėliau kelelis tiesėsi į Parnu (gražus mažas senamiestis, tiktai į jūrą turi vos ne kilometrą bristi, ir tai iki kelių), dar po dienos – į Palangą. O ten jau viskas aišku: vaikų numylėtinė Basankė Basankė, pliažas pliažas, šaltas alus, karšti užkandžiai ir pagrindiniai patiekalai. Žinoma, už kurortinę kainą. Kelionėje prisidėjo papildomų fotografinių išbandymų – dukterėčia Greta pozavo gražiausiose vietelėse savo paskutiniųjų mokyklos metų albumui. Fotogeniška mergaitė, daug gerų kadrų gavosi. Prabėgo tos dvi Wellsų šeimos viešnagės savaitės lyg kelios valandos. Liko šilti atsiminimai ir daug įamžintų akimirkų... O apie šiandieną, rugsėjo 14: naktį po ilgesnės pertraukos palijo, saulelė lyg ir bando įsidienojus lįsti, bet temperatūra žymiai krito, kaip ir išpranašavo meteorologijos specialistai. Teks pagaliau į ilgąjį rudens-žiemos sezoną nerti. Ai, vos neužmiršau – pagaliau po kelių metų įvairiausių kliūčių Radviliškio trobon įsivedžiau nuotėkų kanalizaciją. Visi trise savo darbščiomis rankomis su pusseserių vyrais iškasėm 20 metrų griovį. (Ir pačiu laiku, nes mūsų Basankėje vyksta intensyvūs rekonstrukcijos darbai, greit asfaltą išpils ir šaligatvius išklos.) Dabar drąsiai galiu nesaikingai griaužti gausaus derliaus obuolius, virškinti ir deramai... ką jau padarysi, išsišikt;)       

07 28. Vasara galutinai persisuko į antrąją pusę. Ir ką turim iš tokios laimės? Ogi Laimo ligą. Įsisiurbė vienintelė iš šioje planetoje mane mylinčių gyvių – erkė – ir po trijų savaičių aplink įkandimo taškelį ėmė formuotis skaistus raudonas ratas. Iškart įtariau šiuos laimės šauklius, todėl kreipiausi į gydytojus, tiksliau, į poliklinikos registratūrą. Artimiausias vizitas pas šeimos gydytoją – už 11 dienų. Ir ką, kantriai pralaukiau ir į konvulsijas nepuoliau. Išrašė man antibiotikų penkiolikai dienų. Nieko nepadarysi, tenka mesti intensyvų šviesios ateities vizijomis nutviekstą salyklinių produktų degustavimą ir atsiduoti sveikatingos blaivystės monotonijai. Kaip nors ištversim. Ir atsigriebsim, nes jau už trijų savaičių į Lietuvą atskrenda sesutė Rita su visa gausia šeimyna. Tik spės po skrydžio atsipūsti, ir kitą dieną leisimės į kelionę: pirmiausia į Taliną, vėliau per Estiją ir Latviją į Palangą. Svarbiausia, kad orai nepasišiktų. Bet kaip tu tuos dalykus nuprognozuosi? Čia tas pats kaip su laime... norėjau pasakyti, Laimu, tik po trijų savaičių sužinosi, ar jis tave mielaširdingai aplankė...  

05 03. Šviežiausios Prop-trading prekybos naujienos: vargais negalais užbaigiau mėnesį pliuse, taigi gavau ir realų pelną, ir grąžino pradinę įmoką. Taigi dabar galiu su ta 10K sąskaita manipuliuoti laisvo kilimo(kritimo) režime. Ne taip jau blogai. Pažiūrėsim, kaip toliau seksis, galgi apetitui kylant reikės bandyti 100K griebti? O kol kas griebiau Radvilišky žoliapjovę ir apgenėjau labai jau anksti pradėjusią vešėti žolę. Ir labai sodriai pradėjusią! Gerai, kad oras išpuolė puikus - nei per karštas, nei per šaltas. Ir saulutė visai meiliai antrąjį trobos aukštą prišildė, nereikėjo nė krosnies kurti. Permiegojau kuo puikiausiai. Taigi dar vienas prasidėjęs sezonas. Sesuo Rita ruošiasi atvažiuoti antroje rugpjūčio pusėje. Su visa šeimyną! Jau užsisakėme viešbučius - keliausime po Estiją ir Latviją: diena Taline, dvi dienos Hyjumos saloje, diena Parnu, o paskui palei pakrantę link Palangos... O kaip kitaip.

04 15. Atjungė šildymą, orai iškart atvėso... O prieš nepilną savaitę: per Velykas pasitaikė tiesiog fantastiškas oras. Su kolega Kęstu apsižergėme dviračius ir numynėme pažymėti pavasario prie Rėkyvos ežero. Su saikingu kiekiu alučio ir kepta duona. Pasiėmiau fotoaparatą. Įamžinau visai padorių akimirkų. (Kaip ir parašiau savo FB puslapy: Rėkyva kaip ir kiekvienais metais, bet vis kitokia. Kisdama rymo, pridurtų Herakleitas.) Kaip ir saulutė, gyvenimo šventė buvo pačiame zenite. Visomis išgalėmis mums pritarė čiulbuonėliai paukščiai. Netgi išsiplikinom iki pusės, kad sugertume deficitinį vitaminą D. Grįžom iki kraštų užsipildę gryno oro ir šventinių emocijų. (Šiek tiek ne į temą: Forex valiutų rinkos atnaujinimai. Prop-trading finansuojančios firmos dviejų prekiavimo iššūkių etapą praėjau, gavau galimybę prekiauti su tikrais 10k pinigais. Jei pavyks, po mėnesio gausiu realų pelną. Nors pošventinė savaitė ir buvo nuostolinga. Bet dar turiu laiko. Jei ką, visada galima pakartoti. Taip sakant, dar po vieną!) 

03 14. Gal jau pagaliau pavasaris pradėjo belstis į duris – dar vakar rytą turėjom daugybę sniego ir minusinę temperatūrą, o šiandien jau rimtas +8 pliusas, ir tas sniegas tikrai per nepilną parą į donelaitišką nieką baigia pavirsti. Pats laikas. O daugiau... Atšvenčiau su ištikimais (vis dar sveikais) bičiuliais gimtadienį, pagaminau indišką pulao, kitaip, plovą, mamikė iškepė čeburėkų ir česnakinės duonos, kuo gražiausiai pamaitinau pagirdžiau mielus svetelius. Pabajeravom, visaip kitaip porimčiai pakalbėjom, taip ir sulaukėm dvyliktos. O tada ir gėrimai baigės, ir brandus amžius link lovos ėmė traukti. Taip ir išsiskirstėm, iki kito karto. Dabar belieka susikaupti ir pamąstyti apie tolimesnius planus. O kadangi tik prieš kelias dienas perskaičiau gerbiamo Ozzio I am Ozzy  biografiją (tikrai smagiai parašyta, buvo iš ko pasijuokt), tai tie planai turėtų susivesti į vieną pagrindinį imperatyvą: saugok sveikatą. Nes minėtasis veikėjas kone 40 metų iš tos sveikatos kaip beįmanydamas tyčiojosi, tiksliau, kasdien neatsakingai alkoholiu ir visokia svaiginančia chemija nuodijosi. Bet jis juk fenomenas – aš po tokios nuodų dietos po savaitės jau komoj - o gal ir kitoj pusėj - atsidurčiau. Todėl net nemėginsiu su maestro ir mintyse galynėtis. Taigi ir laukiu nesulaukiu tų sausesnių šiltesnių orų, kai išsitempsiu iš skladuko  dviratį, prisipūsiu padangas (reiks pasiskolinti iš Gintariuko pompą, nes niekaip nesugebu savos įsigyti) ir lėksiu su vėjais prie Rėkyvos pavasarį pašlovinti. Be to, kad ir ne į temą: vis dar plūkiuosi su Forex valiutų rinka. Jau visi metai, o pelno tik keli šimtai euriukų. Visgi ne minusas. O šiandien dar panorau vienoje taip vadinamoje prop-trading finansuojančioje firmoje prekiavimo iššūkį praeiti (deja, ne už dyką, bet juk sakiau, kad  šiek tiek užsidirbau). Jei pavyks, gausiu galimybę su didesnėmis sumomis paprekiauti. Jei ne... Ką gi, visada galima pakartoti. Taip sakant, dar po vieną!

2023 01 23. Kažkaip keistai nepastebėtai prabėgo jau beveik visas naujųjų metų mėnesėlis. Nors kuo čia stebėtis… Dienos trumpos, viena į kitą panašios, saulės veik nematyti, visi lietuviai aplink tik ir skundžiasi lietuvišku „cepelininiu dangumi“. Suprantu juos, suprantu save, nes ir aš išsijuosęs tuo neseksovu dangumi skundžiuosi. Bet štai užvakar šeštadienį nutiko aibė neplanuotų smagių dalykų. Paskambino senas pažįstamas dizaineris Laimis, sako, gal tau pavyktų į Pakruojį nuvažiuot, ten reikia kelias foto su renovuota spaustuve padaryti. Aš savo ruožtu paskambinau Leviui, jis neseniai įsigijo seną norvegišką elektromobilį, klausiu, gal tavo mašinikė ištemptų iki Pakruojo. Gal ir ištemptų, reikia pabandyt, jei ką, turiu draudimą, partemps, nepabūgo iššūkių Levis. Susėdom į mašinikę - labai ekonomiška, gyrėsi šeimininkas, tik 5 centai kilometrui - ir nukūrėm į miestą prie Kruojos (apie 45 km nuo namų). Ir taip išpuolė, kad mums bevažiuojant visu gražumu sužibo saulutė. Ir padariau puikias nuotraukas, ir pasėdėjom picerijoje-bare, kur pagurkšnojau šilumai Džako Danieliaus, ir pasisukiojom po visai šalia miesto esantį Pakruojo dvarą (teritorija gausiai visokiomis skulptūromis ir kitokiais artefaktais apstatinėta). O sesutė Rita šiuo momentu su šeimyna ilsisi Havajuose, Maui saloje. Pasišnekėjom – per telefoniuką parodė aplinką, – tikri tropikai, visokiausi egzotiški augalai, paukščiukai čiulba, net bananmedis į dangų tiesias. Aš irgi užsinorėjau kur nors vandenyne atsidurti, kad ir Velykų saloje, kad ir tuose pačiuose Havajuose... Bet, ko gero, šiemet nelemta. Visgi nestokodamas optimizmo laukiu pavasario... jau visai nebetoli, kas, kad dar vienais metais pabrandėsiu, bet juk ilgisi organizmas šviesos ir šilumos.

12 24. Regis, priartėjom prie sezoninių švenčių, atsiprašau, prie nuostabiausio metų laiko, leidžiančio, patariančio, bet neįkyriai, įvertinti praeinančius metus, kartu atsiduodant Kučių-Kalėdų išskirtinei nuotaikai ir nuolaidumui savo pačių nuodėmėms, abejonėms, delsimams, aplaidumui, ydoms, abejingumui, silpnybėms, nesusipratimams... ir taip toliau... žodžiu, visiems tiems grimzdimams banalioj kasdienybėj, kitaip, rutinoj. Ir tik šventės įgalina atsipalaiduoti, nustoti varžytis savo susicementavusių įpročių, taip sakant, išjungti stabdžius. Gal ir nelabai į temą, bet nesusitūrėjęs pacituosiu minčių popuri iš (vis dar vyksta intensyvaus skaitymo, susijusio su tamsiausiu metų laiku, procesas) Tomo Bernhardo Grimzdėjo: „Žmogus yra nelaimė, tačiau tai nereiškia, kad mes vien tik nelaimingi, mūsų nelaimė taip pat lemia laimę, tiktai per nelaimės apylanką galime būti laimingi... Turėtume pažvelgti į save kaip į nepakartojamus, ir visiškai nebūtina būti genijais, kad tą įtvirtintume, tereikia turėti šiek tiek sveiko proto, kad mokėtume suvokti... kitaip tebūsi tipiškas akligatvio žmogus, grimzdėjas...“ Todėl daugybę kartų kartojau ir dar sykį nepatingėsiu pakartot: šventes reikia švęst - nes ir pats gyvenimas kartkartėm gali iš savęs paties būti geriausia šventė, - atsidėjus, nuoširdžiai, negalvojant apie jokius už mus sugalvotus kalendorinius motyvus. Už lango šiuo momentu šviečia saulutė, nedažnas svečias šią žiemą. Vos prieš keletą dienų žemę buvo nuklojusios padorios pusnys, bet štai pasikeitė vėjai, ir vėl pliusas, ir tirpsta sniegas lyg pavasarį, ir nebegali būti iki galo tikras, kad rytoj Kalėdos, bet juk kamputy žaisliukais blizga eglės šaka, taigi vis dėlto artėja Kūčių vakaras, ir galima drožti trumpam laukan, ramiai pasivaikščioti ir nosies galiuku sugerti vitaminą D. Kitiems metams tikrai pravers!

12 04. Norėkit tikėkit, norėkit ne, bet saulutė ant Lietuvos jau nesirodo kone mėnesį. Vos ne vos pasninga, vos ne vos atleidžia, vos ne vos pašąla – bet štai dangus ištikimai pervirusių cepelinų spalvos. Nors ko čia stebėtis, ne pirmas kartas. Visgi kažkokių žygių prieš depresines nuotaikas imtis reiktų - štai čia praverčia vitamino D kasdieninės piliulės ir... koks netikėtumas... literatūra. Nieko nepadarysi... Skaitau rytais prie lempos, skaitau vakarais... irgi prie lempos, juk trumpiausios metų dienos. Po 16 metų tylos (plunksnos džiovinimo) romaną išleido mano vienas mėgstamiausių amerikiečių rašytojų Cormac McCarthy (CM). Metuose jau rašytojas – 89 devyni garbingi kalendorių keitimai. Knyga vadinasi The Passenger. Nesiruošiu čia dėstyti siužeto ar šiaip lengvai kritika užsiiminėti, tiesiog šio fragmento eigoje pacituosiu keletą minčių. Kad ir šią: „Dažniausiai žmonių fantazijos nėra jau tokios įdomios. Nebent tai būtų kažkas tikrai liguisto, iškreipto ir ištvirkėliško.“ Nežinia, kada šis veikalas į lietuvių kalbą bus išverstas, jei išvis toks stebuklas atsitiks. Beje, gal ir derėtų paminėti, kad dabar kaip tik Katare vyksta pasaulio futbolo čempionatas. Buvau kažkiek nuo futbolo atitolęs, bet – nors ir nenoriai pripažįstu - kažkaip žiūrisi tos pūslę spardančios beždžionėlės. Anot MC: „Tikros problemos visuomenėja neprasideda tada, kai nuobodulys tampa pats pagrindinis bruožas. O šis baubas net pačius ramiausius žmogelius nukreipia keliais, kurių jie anksčiau net neįsivaizdavo.“ Ot, taip, ko nepadarysi dėl savo gerovės. „Per greit pasenęs ir per vėlai gudrus“.             

10 29. Jau antra savaitė Lietuvoje. Jau dešimta diena Radviliškio rezidencijoje. Regis, jau adaptavausi ir prie vietinės laiko juostos, ir prie klimato, ir net prie traktoriais birzgiančių dyzelinių (saliarkinių) tautinių automobilių. Bet vis tiek kažkas dar į vietas nestoja. Trūksta sesers Ritos ir josios erdvių (antrųjų) namų, trūksta salsos gamybos, trūksta šunelio Semi su josios kamuoliuku, trūksta švelniosios katytės Truli, trūksta IPA alaus, trūksta burbono... Žodžiu, visai tikėtai pasidaviau lengvai melancholijai. Ypač įsimintina Paskutinė kelionė į Minesotos šiaurę palei Superior ežerą ir nacionalinį Superior mišką. Apėjom apžvalgos ratą: iš vienos pusės didysis ežeras, iš kitos pusės medžiais apžėlę kalnai. Pataikėm per patį piką, niekad tokių spalvų nesu regėjęs: oranžinės, geltonos, raudonos, žalsvos... O kur dar kelionė į Great Smoky mountains nacionalinį parką Tenesy. Riedėjimas per ryto rūke skendinčius Daniel Boone miško kalnus Kentukyje linkui gausių burbono daryklų. Apsilankymas kone garsiausioje Buffalo Trace varykloje. Vėliau keliai nuvedė į Luisvilį: apsipirkom Old Forester (dar viena varykla) firminėj parduotuvėj (ten atsiskaitysi tik kortele!), užklydom į Kentukio derbio žirgų lenktynes (tiesa, ten man galų gale baisiai įkyrėjo), o paskui ilga kelionė link namučių. Žinoma, galop įskaitant ir mano skrydį per Atlantą. (Lėktuvas ir Mineapolio vėlavo 2 valandas, taigi pavėlavau į skrydį Rygon, teko po Amsterdamo oro uostą trainiotis 8 papildomas valandas.) Bet galiausiai aš čia, rudeniu kvepiančioj Lietuvėlėj, kovoju su ąžuolo lapais, gausiai barstančiais aplinką apink trobą ir sodą. Apie sodą atskirai: prieš pora dienų nubalinau vaismedžius, tiesiog gražu pažiūrėt! Žodžiu, nėra jau taip ir blogai, tiktai noris dar geriau. O čia pirmai pabaigai viena iš mano trumpų instagraminių istorijėlių: Jei man gerai, man nereikia, kad būtų dar geriau. Štai kartą pusnuogis gulėjau pievelėje, maloniai sugėriau saulės spindulius ir ragavau šaltą alutį. Argi gali bebūti geriau? Bet priėjo Evita ir pasiūlė pamasažuoti nugarą. Bus dar geriau, patikino. Nepasidaviau apžavams: geriau tikrai nebus (o jei ir bus?), prie nuolatinio „dar geriau“ medžiojimo įprasti labai lengva.

09 13. Pasirodo, net ir Amerikoje laikas nestovi vietoje. Tiksliau, jis sukasi netgi sparčiau negu mylinoj gimtinėj: mano viešnagė jau persirito į antrąją pusę. Nors gal ir nėra taip jau keista – juk tikrovės tėkmė priklauso nuo gyvenimo intensyvumo. O maniškės atostogos tikrai įeina į tą kategoriją. Kiekvieną savaitgalį kur nors važiuojame. Ar tai į Viskonsiną, ar į Ajovą, ar šiaip po Minesotą trankomės. Šį savaitgalį vėlei prie Superior ežero, pasidavėm žvejybos malonumams. Tiksliau, mano svainis su savo tėvuku žvejojo (užmetė meškeres, o laivas tampė jas pirmyn atgal po ežerą), aš tiktai buvau pasyvus - be žvejo bilieto - stebėtojas. Visgi žvejybos dievai buvo pasiėmę neapmokamų atostogų, todėl pasiplaukiojus teko skusti į Cornucopia miestelio parduotuvę šviežios whitefish filė. Bet kas išdrįstų pasakyti, kad grįžom tuščiomis? Pats oras buvo nuostabus: pūtė gaivinantis vėjelis, švietė saulutė, bangos maloniai siūbavo sausumos gyventojų kūnus, uolėti krantai džiugino akį. Tik kur buvusios nebuvusios pradėjo ant laivo tūpinėti didelės geltonai-juodai dryžuotos musės. Tiksliau, kažkokių bičių porūšis. Kuo tolyn, tuo daugyn. Bandė Džonas nuo jų sprukti – susirinko meškeres ir visu greičiu pasuko laivą prie Apostle salų. Bet tik sustoji, ir po minutės vėl naujas vabzdžių antplūdis. Gal tų pačių, o gal tolimesnių giminaičių. Keisčiausia, kad ant kranto tų padarų nė karto nesutikom. Kas čia, migracija, dauginimosi ypatybės, sukom galvas. Pradžioj mušėm (neagresyvios, nesikandžioja, netgi abejingos savo tragiškam likimui), taigi puikus grobis žudikiškiems žvejų-be-žuvų instinktams. Tėvukas Rodžeris netgi laivui naują pavadinimą uždėjo. Killer Bee. Priplaukėme prie Sand salos švyturio, ten vėl išmetėm meškeres. Bet juk žvejybos dievai atostogavo! Vakare pasikaitinom pirtelėje, garuojantys įšokom į svetingus Superior vandenis. Paragavom puikaus Yellowstone burbono. Žodžiu, mažytis rojus. Turėtų tęstis dar visą mėnesį. O paskui teks ieškoti pakaitalų. Kaip ir visada.       

08 21. Jau trečia savaitė Amerikoje. Daug visokiausios veiklos ir kartu tinginystės, todėl tik šį ramų sekmadienio rytą prisiminiau apie savo tinklalapio egzistavimą. Trumpai: atskridau nemiegojęs kone dvi paras, prisikniso oro uoste muitinės pareigūnas, teko palaukti, kol kitas susiprotėjo (užteko parodyti atgalinį bilietą ir kur apsistosiu adresą) uždėti pase antspaudą. Taigi būsiu čia iki spalio 16. Po trumpos adaptacijos ir susidraugavimo su vietiniais naminiais gyvūnais (kale ir kate), išlėkėm savaitei prie Superior ežero. Pirmas pora dienų pailsėjom sesers sodyboj, pirmąsyk susitikau su pusbroliu Zigmu, paplaukiojom ir pažvejojom nauja Džono valtimi (pakankamai didele). Vėliau lėkėm į Mičigano valstiją, į Upper Peninsula, sutrumpintai UP. Graži gamta, kalvos, mišrūs miškai, neaprėpiami ežero vandenys, kopos, maudynės, apsilankymas buvusiose vario kasyklose, Pictured rocks įspūdingos pakrantės uolos, saulėlydžiai. Viską sunku ir išvardinti, ir emociškai pakiliai aprašyti. Grįžę atnaujinom konservavimo (agurkai, šparaginės pupelės) procesą. Nesgi dėl to čia ir susirinkom – kelti amerikietišką žemės ūkį.

07 16. Tempora mutantur, nos et mutamur in illis. Laikai keičiasi, o mes kartu su jais. Toks štai paskutinis visai neseniai Anapilin iškeliavusio Leonardo Gutausko knygos Fragmentai (lotyniškas) sakinys. Šiandien tą ganėtinai storą knygą užbaigiau. (Žinoma, Radvilišky). Ir prisiminiau, kad ir aš jei ne dabar, tai kadaise nebuvau svetimas rašytojo pretenzijoms. Ir net turėjau, tiksliau, turiu vis dar veikiantį tinklalapį, į kurį kartkartėmis brūkšteliu kokį ant seilės užplaukusį fragmentėlį. Bet kad nieko šią vasarą kol kas įspūdingesnio nenutiko – tiktai prisiminė lietuviškas klimatas senas dieneles, kai kasdien ar kas antrą diena iš širdies lietumi purkšnodavo. Buvo birželio pabaigoj kelios karštos savaitės, o paskui paradui ėmė vadovauti krituliai. Štai, kad ir prieš keletą dienų – taip visą parą pliaupė, kad Radviliškio apylinkės laukai (kad ir prie Bandymų tvenkinio, savo akim mačiau) staiga virto ežeringomis kirų maudyklėmis. Ir gaila ūkininkų, ir pažiūrėt smagu. Ko gero, kitas fragmentėlis jau parkeliaus iš Amerikos žemelės, nes ruošiuos rugpjūčio pačioje pradžioje ten skristi. Taigi turėtų keisis ne tik laikai, ne tik klimatas, bet ir (laikinoji) gyvenamoji vieta.

05 26. Išpuolė pakankamai vėsus pavasaris – tik dabar pradeda žydėti alyvos, o trumpom rankovėm buvau išėjęs tik sykį. Alyvos ir trumpos rankovės – pats patikimiausias rodiklis! Visgi išdrįsom su mamuku pasodinti lauke pomidorus ir paprikas (šiltnamy jie jau antra savaitė su naktinėm šalnom kovoja). Daugiau nieko ypatingo – nėra šilto malonaus oro, nėra ir pramogų. Net Radvilišky ilgai neužsibūnu – apačioj didžiajame šiaurės kambary beveik kaip šiaurėj – iki šiol laikosi +12 šiluma. Ką ten veikt, gaunasi vos ne komercinis užsišaldymas, tupėčiau lyg kokia kriogeninė Disnėjaus vėlė. Reiškia, teks vasaros sezoną šiek tiek pavėlinti. Vėlės ir pavėlinimas – patys patikimiausi rodikliai! Gali būti, kad rugpjūčio pradžioje bandysiu skristi į Ameriką. Po penkių metų pertraukos! Tik kažin ar labai daug kas ten pasikeitė, tiktai dukterėčios ir sūnėnas gerokai ūgtelėjo. Bet kol kas apie tai negalvoju, iš anksto mėgaujuosi tuoj tuoj sušilsiančiais orais, vasaros linksmybėmis ir... šienlige?

04 24. Penkios intensyviosios pavasarinės sėjos dienos. Kadangi kitą savaitę mamukui nusimato kataraktos operacija, paspartinom sėjos procesą: nelaukęs, kol senjorai prisišauks į savo darželius traktorių, griebiau lopetą ir sukasiau ¾ naudingojo žemės ploto. Pasodinom bemaž viską, ką tokiu metu reikia pasodinti: bulves(!), morkas, burokėlius, svogūnus, pupas, žirnius, špinatus... Tikrai puiki mankšta išpuolė! O vakar vos tik baigus darbus stebuklingai pradėjo krapnoti krapnoti, paskui lynoti lynoti. Ir dabar normaliai lyja. Nes tikrai dirva jau buvo pelenais bevirstanti...

04 17. Velykos. Rytas giedras, be debesėlio. Termometras septintą rodė lygiai nulį. Bet turėtų dieną sušilti. Nes pavasaris įsibėgėja. Buvau prieš kelias dienas apsižiūrėti Radviliškyje. Užsikūriau seną krosnį. Koklinė sienelė nepriekaištingai šildė, naktim buvo malonu po kaldra miegot ir sapnuot kasmetinio atsinaujinimo ciklą. Rytais vos prašvitus po langu imdavo švilpauti varnėnai, pakeldavau užsimiegojusias akis į tingiai vėjo krutinamas ąžuolų šakas, ir toks jaukus buvimo namuose jausmas apimdavo. Žodžiu, jei neišsipisinėji, kiek tam žmogui iki pilnos laimės tereikia. Bet vis tiek reikia: atsikėlęs užsiplikai puero arbatėlės, paskaitai Gutausko fragmentus, pasidarbuoji ūkyje, išeini pasivaikštinėti, užsuki į krautuvę, užsiperki būtiniausių maisto ir salyklinių produktų, jų su dėkingumu paragauji. Na ir kas, kad banalu, bet juk dopaminas per kraštus liejasi net iš krašto neišeinant. Taigi, draugai ir draugės, to paties įsibuvimo jaukumo Velykiniam atgimimui ir linkiu!

03 26. Dvi nuostabios giedros šiltos (iki+15) savaitės. Grįžo paukštukai, čiulba ulba mūsų parkelyje prie manų ir visoje Lietuvoje. Deja, nuo pirmadienio žada atšalimą ir šlapdribą. Taip ir galvojau, kad lietuviškas klimatas nepaves – be balandžio pabaigos apie tikrąjį pastovų pavasarį geriau ir nesvajoti. Visgi mama jau pasodino šiltnamy ridikėlius ir salotas. Ta proga vakar, penktadienį, nutariau pramankštinti kojas, tad numyniau prie Rėkyvos ežero. Vanduo sukilęs gerą pusė metro! Kaip ir kiekvienais metais pririšęs dviratį prie berželio palei patį krantą nudrožiau prie taip vadinamo iškyšulio. Prisėdau ant išvirtusios pušies, pakilęs vanduo banguodamas siūbuoja kamieną ir kartu Dariuką. Visai šalimais virš vandens gargėdamas praskrido būrys gervių, lyg sveikintų mane su dar vienu pavasariu. Susigraudinau ir išsitraukiau mažyti 50ml buteliuką su gyvybės lašais – Evan Wiliams burbonu. Gurkštelėjau. Tikrai nuostabu! Jau mėnuo tęsiasi vadinama rusų armijos "operacija" Ukrainoje, nes „žaibo“ scenarijus nepavyko (ir, ko gero, neturėjo pavykti). Ukrainiečiai pamažu perėjo į partizaninį karą, nesiruošia pasiduoti. Tikėkimės (nors ir kaip retai žmogiškam pasauly taip nutinka), kad laimės teisybė.

03 02. Argi ne simboliška, kad labai jau apvalus gimtadienis išpuolė Pelenų dieną! Ką belieka daryti, barstytis galvą pelenais ir muštis į krūtinę nuoširdžiai kartojant: nuodėmingas esu, oi nuodėmingas? Ypač kad vakar buvo Užgavėnės - puiki proga persiryti mieliniais blynais su spanguolių uogiene ir pažvelgus į veidrodį atsidusti: iki šiol man priklausė veidas, duotas dievo, o dabar turiu veidą, kurio nusipelniau. Dar labiau užsigeidi pasislėpti po pelenų krūva.  Juokas juokais, bet šis paskutinis – paskutinis iki apvalaus gimtadienio – įrašas nėra vien tik „kas geresnio“ gerumu grįstas.  Ir asmeniniame, ir globaliniame kontekstuose. Aną trečiadienį klastingai užpuolė mane virusai: ėmė kutenti bronchus, iš paskum sekė kosulys, pora dienų vakarais sukildavo temperatūra (+37,5-38). Visi dabartinės atmainos koronos požymiai. Visgi sunkiai sekasi įsisąmoninti – kur aš galėjau ją nutverti, jei niekur nekišu nosies? – o eiti ir testuotis kažkaip nepasiryžau. Svarbiausia, kad viskas ganėtinai lengvai praėjo, užteko tik paracetamolio.  Blogiau – po keleto dienų, kai jau tikėjau, kad krizė baigėsi, visus anksčiau išvardintus simptomus perėmė ir mama! Taigi iš tikrųjų jokių mielinių blynų taip ir nesulaukiau. Bet sulaukiau - nes pats pasigaminau - humuso ir Mindės su Gintariuku: atėjo mat iš anksto draugiukai su gimtadieniuku mane pasveikinti. Ta proga visą dubenį skalsaus patiekalo pasiskanindami kukurūzų traškučiais sušlamštėm.

Kitą dieną po mane užpuolusių virusų kiti virusai – kremliaus banditai – užpuolė Ukrainą. Netgi didesnio preteksto nesugalvojo, užteko ir senojo banalaus varianto „nas neuvažajut“. (Negerbia ir niekas jūsų negerbs, nors, aišku, labiausiai norėtumėt, kad gerbtų ir bijotų.) Užsimanė marazmatiški seniai prieš atsigulant į grabą karą pažaisti ir garbingas imperines dienas prisiminti: pagriauti, panaikinti, pažudyti, paplėšikauti, ką labiausiai ir sugeba. Laimei, sumoteriškėję Vakarai kad ir nelabai noringai, kad ir keletą dienelių padelsę, bet ėmėsi padėti Ukrainai ir taikyti griežtesnes sankcijas teroristams. Kuri iš paskutiniųjų laikosi, idant mes galėtume ramiai savo trandalietais į darbus nuo ankstyvo pirmadienio išriedėti ir giedro savaitgalio laukti.

02 01. Štai ir vasaris. Prisiminiau, kad retkarčiais reiktų ką nors bent jau sau brūkštelti. Bet kad šiuo metų (taip pat ir klimato požiūriu) viskas taip vienodai nyku: saulė danguje išlenda geriausiu atveju kartą per savaitę. O iš kur kitur tu gausi vitamino D ir dopamininės motyvacijos? Iš sintetikos? Neeee. Į darbą kaip ir nebereikia, o kažko „prasmingo“ prisigalvoti nėra taip paprasta, nes kaip jau ką tik minėjau, nėra taip lengva tokiu niūriu metų laiku įjungti vaizduotę. Taigi verčiuosi be vaizduotės: atnaujinau prekybą valiutų (forex) rinkoje. Praėjo daugiau negu 4 metai, kai rimčiau bežiūrėjau į market makerių grafikų chaosą: žvakės aukštyn žemyn, vikai, meškų ir bulių kautynės, susikaupimai, support & resistence, stop losai, targetai, money management, treiderio psichologija, disciplina, prekybinis planas, stabilumas. Štai tokia terminologija po ilgesnės pertraukos grįžo į eterį. O grįžo dėl paprasčiausios priežasties: pagalvojau, negi reiks iki pensijos su pagalbiniais darbais pramonėje-gamyboje kruštis? Bet juk tos sveikatos nedaugėja, nes ir nejaunėjam, po šimt perkūnų! Aišku, pasimankštinti būtina, bet nebūtinai uždirbinėjant kapitalistams pridėtinę vertę, kurios tie grobuonys nori kuo didesnės, nežiūrint visko (prabilo many dėl neteisybės-neligybės užsirūstinęs proletaras). Taigi vėl tenka dėti viltis į ganėtinai neapčiuopiamus dalykus. Tikėjimas ir viltis, viskas, kas mums paliko (kol kas neapmokestinama), pasakytų etatinis optimistas. Aišku, be tų pridėtinių motyvatorių neišsiversi, bet visgi pats pagrindinis dalykas – tai tas pats stabilumas. Kaip jį pasitekti, tai jau technikos, o dar labiau sėkmės reikalas, o pinigai, kad ir kaip durnai skambėtų, tėra to stabilumo šalutinis produktas. Įsidėjau sausio pradžioje į sąskaitą 300 euriukų apšilimui, šalutinis mėnesio produktas – plius 16 maurų. Ar tie vargani 5% verti mėnesio plūkimosi? Bet vis tiek pliusas, o ne minusas, nes ir brokeris paryškintu šriftu įspėja, kad 75% prekiautojų ištaško pinigus. Nieko nepadarysi, šioje mūsų globalinės laisvės (ar greičiau laisvos ekonomikos?) stichijoje visiems galiausiai lemta tapti buhalteriais. (Bet kokiu atveju ir čia turėtų būti fun faktorius, kitaip visai jau būtų robotiškai prastai.) O ir ką daryt, jei saulės nėra, bent jau šiek tiek neuronai pasidirgina.

2022 01 04. Visai nelauktai ir netikėtai baigėsi mano tarnystė konditerijos (maisto?) pramonėje. Nutaisiusi liūdną veidą vyr. sandėlininkė pora dienų prieš naujus metus pranešė žinią, esą įmonei mano paslaugų nebereiks, susitvarkys su turimais žmogiškaisiais resursais. Teko nuryti karčią (nejaugi?) piliulę ir nusiteikti dar vienoms (priverstinėms?) atostogoms. (Dėl įmonės žm. resursų – vyksta įnirtingas pasiruošimas valentinkei, todėl tie resursai bus išnaudojami iki negalėjimo, taigi nėra dėl ko pavydėti, savo kailiu išbandžiau, ką reiškia dirbti už du). Prieš paskutiniąją senųjų metų dieną svečiavausi pas Arūniuką, nudrožėm kartu su Dainium ir Vaiva. Vaikučiai palink tik dūko, o dėdės su tetom kimšo karbonadus bei kitas gardybes saikingai užgerdami svaigiaisiais gėrimais. Grįžau apie pirmą nakties ir beveik nemiegojau, todėl paskutinė dienelė darbe regėjosi-judėjosi lyg per rūką, nors ką kitą galėtum pasakyti apie visą gyvenimą? Naujuosius sutikau pas Levį sode – iškūreno šeimininkas krosnį, buvo jauku ir šilta. Su Kęstu įkalėm vynelio ir putojančio vyno, ir dar kai ko paragavom. Visas šis kokteilis – jau nekalbant apie intensyvią tarnystę konditerijos pramonei – privertė mano organizmą atitinkamai sureaguoti: mėčiau šliaukas lyg neapsiplunksnavęs aštuoniolikmetis. Kitą rytą (keista, bet jaučiaus visai padoriai – gal dėl tų pačių toksinų pašalinimo) pasvajojau: ar tik nepradedu grįžinėti į jaunystę? Būtų visai paranku. Sekmadienį su Batsiuviu paminėjom jo gimtadienį. Nes juk į darbą nebereikia (kiek ilgai?). Šiandien antradienis, dar vienas gimtadienis – mano brangiosios mamytės. Pusiau jubiliejinis – ištaisysiu vištieną kokoso piene su baklažanais ir bambuko ūgliais, bus gardu. Tuo pačiu reiks paragauti Colonel E. H. Taylor Small batch burbono. Žodžiu, ne taip jau viskas ir šūdinai, kaip bando mums įteikti šūdasklaida, nors kainos krautuvėse po naujų ir šoktelėjo. Susiveršim diržus, ne pirmas sykis!   

12 24. Perfrazuojant posakį: pilnos panagės šokolado. Štai taip ir leidžiu savo dieneles Rūtos junge. Kažkoks mistiškas dėsningumas: ateina nauji žmonės į žaliavų sandėlį, po poros dienelių dingsta su ligomis, nes pasiliuosavus aniems dviem silpnapročiams priėmė naujus vyrus: vienas ištempė 3 dienas, kitas – 5. Ir vėl pilnomis šokolado panagėmis tenka vienam Darėnui už du fabrikantams pridėtinę vertę ir kapitalą gaminti. Ypač kad visa gamyba jau sukoncentruota į dar vieną velnio išmislą (po globalinių holivudinių kalėdų, tiksliau, sezoninių švenčių) - Valentino dieną. O paskui, be abejonės, bus visokie velnykiniai kiaušiniai ir zuikučiai. Taigi jeigu žaliavų sandėlio vyrų sveikata leis, galima bus pasitrinti iki pat beržų sprogimo. Bet užteks tą užimtumo blogį minavot. Šiandien juk vakare Kūčios su visais būtinais punktais: šlyžikais, aguonų pienu, žuvim, silke, džiovintų grybų kleckiukais, kisielium, el. pypkę čiulpiančiu Leviu.

12 11. Šeštadienis, išeiginė. Nors aną šeštadienį teko po cechus palakstyti: ne bet kas, dvigubas tarifas. Jau 12 dienų Rūtoje žaliojoje, raumenys pradeda adaptuotis, tampau maišus, dėžes, kubilus, kaip ir priklauso sandėlio darbuotojui-krovikui. Buvo trumpam atšalę iki minus dešimt, teko su sandėlininku Edma po nešildomus sandėlius trintis, 50 kg maišus su cukrum į angą kieme pilti, gerokai galūnes apledėjau. Bet dabar vėl pliusas. Apie bendradarbius: tas pats Edma – grynas žemaitis, neišsižadėjęs tarties net dirbdamas penktus metus Rūtoj, keikūnas mizantropas Sigis, grynų gryniausias entuziastingas vergas, - varom greičiau greičiau, - ir du analfabetiniai jaunuoliai vos persiritę dvidešimtmetį, bet jau paragavę kriminalinio-zonos gyvenimo, tyliai vadinu juos silpnapročiais. Bet jau neilgai, nes jau ateinantį pirmadienį abu lyg susitarę (bet nesusitarę) ruošiasi rašyti pareiškimus ir ieškoti pelningesnio uždarbio anapus LR. Jų požiūris į pasirodymą darbe buvo labai liberalistinis, taigi per tas 12 dienelių teko paplušėti ir už save, ir už vadinamus naparnikus. Raumenų adaptacijai tik į gerą, tik taip pavykdavo nuslopinti savo nepasitenkinimą žengiant su elektriniu lifteriu painiais fabriko koridoriais. O jie tikrai painūs, iki šiol ne visus maršrutus atkuriu. O ir pats darbymetis, po naujų, sako, gamyba gerokai apstoja. Žodžiu, kaip ir Pergalėj. Tik čia produkcija daug rimtesnė (nors ir labai susijus su „baltąja mirtim“ cukrumi): nučiumpu tai vienokį, tai kitokį šokolado gabalą ir prisibijodamas diabeto grūdu į burną, nes juk – žalia rūta! – dirbu žaliavų sandėly!         

11 27. Šioks toks posūkis mano CV išklotinėje. Įsidarbinau (per tarpininką, įdarbinimo agentūrą Headex) sandėlio darbuotoju – kroviku saldainių fabrike „Rūta”. Taigi tęsiu saldainines Šiaulių tradicijas. Vakar buvo pirmoji naujojo darbo-patirties diena. Norom nenorom viską lygini su buvusia pozicija ir aplinka „Pergalėje“. Liftai: tokie pat seni ir išklerę, tiktai Pergalėje juos man bebūnant pakeitė moderniais; gamybinės patalpos: labai jau viskas sugrūsta, žmogus prie žmogaus, linijos prie linijų, visur priversta dėčių, plastmasinių kibirų, padėklų ir t.t., su keltuvu sunkiai apsisuksi; Pergalėje galėjai po cechus su dviračiu arba su tuo pačiu keltuvu vietoj pastpirtuko važinėtis; sandėliai, mano gimtoji darbo vieta, taip pat išsimėtę po aukštus ir pastatus; darbuotojų keturis kartus daugiau (plius administracija); mano vadinami naparnikai grūžčikai žmonės netgi paprastesni – visi be išimties rūko ir nepailsdami keikiasi, labiau iš įpročio negu būtinybės, 99 procentais rusiškai. Bent jau atlyginimas trečdaliu didesnis negu Pergalėje. Žodžiu, kiek mano paslaugų „Rūtoje“ reikės, tiek ir bandysiu pratempti. Stiprybės, Dariuk!

11 05. Štai ir paslaptingasis lapkritis prisėlino. Visi Šventi buvo saulėti ir ganėtinai šilti, bet štai Vėlinės išpuolė apsiniaukusios, kaip ir priklauso Vėlinėms. O vėliau pasipylė lietus, kaip ir priklauso paslaptingajam lapkričiui. Tik gaila, kad lapai jau gerokai seniau nukrito. Bet tiek to. Palydėjom Vaidoto tėtį ir Gintaro mamą į amžinąjį poilsį. Daug šiemet laidotuvių, bet tokia ta būties-nebūties neišvengiamybė. Pasukom laikrodį, dienos sutrumpėjo. Reikia kaip nors nuo tos niūrumos gelbėtis – sugalvojau į Instagram – dar vieną keistą technologinį reiškinį – dėti trumpas šmaikščias istorijėles (smulkioji proza?) su jas papildančiomis nuotraukomis. Nes juk nuotraukos tame balagane ir yra svarbiausios, o tekstai tik papildinys. O aš juk kokį archyvą esu sukaupęs! Taigi ir dedu savo malonumui pasiderkliavodamas su šio metų laiko proza (ar proziškumu). Štai kokią istorijėlę įdedu šiandien: „Pamatinės egzistencinės konstantos: darbas, maistas, šeima, santykiai, ekranas, ūkis, laisvalaikis, pomėgiai, automobilis, priklausomybės, pramogos, katė-šuo, kas dar? O tai kur seksas? sunerimtų atidusis skaitytojas. Seksą, mieli draugai, o ypač draugės, galima priderinti prie bet ko.“ Taigi kad verkiam ir juokiamės vienu metu.

10 22. Vakar vakare pergyvenau tikrą juslių puotą: klausiausi naujojo Dream Theater albumo (labai geras!), skanavau sūriu su duonele, užsigerdamas raudonu vyneliu, žiūrėjau į liepsnų šokį židinyje, uodžiau svaigų indiškų smilkalų aromatą, ir tikrų tikriausiai ką nors pastoviai čiupinėjau. Aišku, galgi smagiau būtų buvę čiupinėti Kitą (moteriška giminė), bet čia jau gautųsi šiokia tokia painiava. Nes juk Kita reikalautų iškirtinesnio dėmesio, todėl ir puotos šeimininkės vaidmuo tektų būtent Jai. Ir visos juslės lyg ištikimi šunyčiai šokinėtų aplink ir linksmai amsėtų. Ne pats blogiausias variantas, sakyčiau. Tiktai tektų Dream Theater muzikėlę gerokai patildyti, nes tikrai nesusišnekėtume. Arba atidėti kitam kartui su ta pačia aplinkybių konfigūracija: vynelis, sūris, židinys... ir jokio Kito. O kitkas kaip ir priklauso tokiam metui: grėbiu lapus, naktim klausausi vėjo...  

10 07. Išpuolė kelios gražios giedros rudeniškos dienos su visais privalomais aksesuarais: margaspalviais lapais, šiūruojamais vėjo ir krintančiais ant Basankės grindinio bei sodų, gausiais žieminiais obuoliais aruoduose, mažutės melancholijos ir ilgesio, nes juk dienos stipriai trumpėja, lietuviškas klimatas jau rodo savo niaurius nagučius. Dėl vėjo atskirai: įsitikinau jo galybe vakar, išsiruošęs pirmąsyk prie Arimaičių ežero netoli Radviliškio. Teko minti prieš tą patį vėją - net kepurę nuo galvos plėšė. Apytikriai žinojau kelią, bet vis tiek paklaidžiojau skaldingais vieškeliais - teko net gėdingai google mapsą įsijungt, kol galiausiai pasiekiau Arimaičių vandenis. Labai jau tas ežeras į ilgį ir visokias raitytas atšakas išsiskėtojęs, o prieiti prie pat kranto tik keliose vietose pavyko. Aišku, kitoje pusėje viskas daug gražiau - bet tai ir suprantama, - privačios valdos ir visokie pažinimo poilsio centrai. Bangos tūžmingai kilnojosi, meldai bejėgiškai siūbavo - tikra stichija atsivėrė ant medinio lieptelio man sugalvojus kelias nuotraukas atminimui pasidaryti. Grįžau pavėjui perpildytas šventinės nuotaikos akimirkų. Pirma sidro partija pavirto į rūgštoką vyną, kurio įsisavinimą sunkoka suvaldyti: po stiklinės kios netgi pernelyg gerai pagerėja. Antroji partija šiuo metų įnirtingai burbuliuoja, reikės mažiau laikyti, nes noris to saldumo... Tręšiu vaismedžius, grėbiu lapus, kasinėju mamos daržą, pykstu ant kurmių, dairausi poros, kuri labai sėkmingai ir atkakliais nuo manęs iki šiol slapstosi - žodžiu, kaip ir kiekvienais metais, nors tie metai ir nenustygdami kaupiasi. Tą galėtų patvirtinti ir mano bičiuliai jubiljatai Gintaras ir Dainius. Ir nieko nepadarysi, tiesiog pakiliai atšventėm.

09 03. Štai ir po pasninko... Norėjau pasakyti, baigiau antibijotikų kursą, vėl galiu prisiliesti prie rasoto alaus bokalo. Ir ne vien tik nealkoholinio (kaip bebūtų keista, įnikau į šį produktą; aišku, ne Levio kiekiais (6-8vnt/dienai), bet vis tiek). Rudens linija kaip nukirsta - iškart orai atvėso, bet ir visas rugpjūčio mėnuo jau labiau į rudenėlį panašėjo su savo nesibaigiančiu lietučiu. Pasirodo, Laimas išėjo į neabejotiną laimę - peržiūrėjau ir pataisiau, kad atitiktų šiandieną, savo vieną labiausiai nusisekusių kūrinėlių apie Michelin žvaigždutės restoraną Radvilišky su tūlu vyriausiuoju virėju Alfa Kurke priešaky. Jau 11 metų praėjo nuo priminio varianto! Ajajai, pridurtų kitas romano herojus pasaulinio lygio šefas Polas Gverardas. Būtų gerai kaip nors kur nors platesnei auditorijai šį kūriniuką prisitatyti; ir visai ne dėl garbės, tuščia jos. Tada dėl ko? Matyt, kaip ta zyzianti musė, kitaip negaliu;) Telieka prisijungti prie Alfos užeigos šauniųjų virėjų brigade ir patetiškai sušukti: verdam ir kepam su meile, kitaip ir nemokam! Ypač kad vakar nukasėm su mamike bulves. Negausus derlius, bet juk - kaip jau išsisaiškinom - dėl to paties smagumo. O kugeliui kaip nors išgalėsim...

08 18. Susigavau netikėtai į vasaros pabaigą laimę, norėjau pasakyti, Laimo ligą. Žodžiu, įkando kažkokia pyzda man į nedėkingą užpakalinę vietą, nepastebėjau iškart, paskui lyg ir išroviau - aišku, belekaip - ir še tau, po mėnesio aplink įkandimo žymę susiformavo raudonas ratilas. Pradžioj galvojau, niekis, praeis, kokia alergija, kaime juk visko pasitaiko, bet nepraėjo. Teko dumti į Šiaulius, registruotis pas šeimos dakratę, o ta kerėpla tik po 10 dienų tepriims, per tą laiką galiu ir visai iš laimės kanopas paversti. Taip nelaimingai sutapo, kad ir mamai kažkokia pyzda įkando, irgi Laimis į svečius įsiprašė. Jai tai greitai pas savo daktariuką pavyko įsisukti: išrašė 30 tablečių antibijotikų. 14 dienų kursas, po dvi tabletes per dieną. (Paskaičiau, nuo jų gonorėją ir sifilį galima gydytis. Žinosiu ateičiai, visko juk pasitaiko.) Laimei, mamos pažįstama iš senų farmacininkės laikų dirba vaistinėj, nuėjo mamikė su receptu, draugikė ir man kažkokiu būdu - greičiausiai pagudravusi su sistemą - sugebėjo 30 tablečių ir man suvairuoti. Taigi dabar jau antra diena žudom ne tik blogąją, bet ir gerąją organizmo fauną. Turiu probijotikų, žadu darytis kimči, nes vargšėms geruolėms žarnyno bakterijoms reikalingas fermentuotas maistas, reikės kaip nors kartu išgyventi. Štai tokia ta lietingos vasaros pabaigos laimė. Nors nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, atrodytų, nuvalkiota frazė, o juk visada tinka! Perdariau Naktinį tarifą, rezultatas tikrai žymiai geresnis. Atsikračiau vasarinės romantikos, susijusios su jaunomis mergužėlėmis (daugiskaita dėl įspūdžio), tiksliau, kai kurios neromantiškos aplinkybės trinktelėjo mano įkaušusiai romantikai šlapia mazgote per snukį. Slampinėsiu Radviliškio gatvėmis apsirengęs juodai, su Dream Theater marškinėliais, turiu jų visą kolekciją. Kai nusibos gedulauti, susigalvosiu ką nors kita, kad tik nebūtų nuobodu! Niekaip neišeina įsivesti kanalizacijos. Pradžioj buvo per karšta, dabar ištisai lyja. Taigi ir toliau šiku į bačką. Jei ką, čia metafora. Obuoliai kibirais nuo medžių krenta, tik spėju kavot. Būtų gerai pasidaryti sidro. Grybų jau pilni miškai, bet labai jau sukirmiję, kaip ir grybautojų (-ai). Žodžiu, rudenėjant pilna visokiausių darbų ir pramogų, tik spėk suktis. Iki rugsėjo 1 dienos sėdėsiu ant sausos dietos, nebent nealkoholinio alučio vakarais prie muzikėlės įkalsiu. Ir galbūt uždainuosiu: My love is my disease, my love is my disease...

07 23. Po ilgesnės pertraukos parsibasčiau į Šiaulius: nė kiek nepasikeitusius, tik dar labiau subetonėjusius. Sakau, brūkštelsiu kelis publicistinius sakinukus. Vasara tikrai stebina savo stabilia šiluma. Pasistiprinęs juodaisiais serbentais ir agrastais kasdien lekiu į Bandymų ežeriuką pasimaudyti, apdžiūnu prieš saulutę, pasiklausau paukštukų, grįždamas į namus prasuku pro Radviliškio pardaškes, užsiperku produktų dienos pietums. Štai tokia, atrodytų, negudri, bet maloniai pažįstama sielai kasdienybė. Retkarčiais prasilenkiame su jauna dailia bendradarbe E. iš Pergalės laikų. (Ji ten nebedirba, aš ten nebedirbu, Levis ten nebedirba.) Visada begėdiškai ją nužiūriu, nes tikrai yra ką nužiūrėti! Pasodintos prie namo saulėgrąžos kad sužydėjo, neapmokestinamai džiugina estetišką Darėno akį. Partempiau į Šiaulių namus dešimt litrų vyšnių. Išlupinėjom kauliukus, išspaudėm sultis, palikom rūgti, t.y., fermentuotis. Po keleto savaitėlių jau galima bus ragauti. Kas gali būti geriau už šviežią naminį vyšnių vynelį!? Na ir uždaviau aš sau klausimą! Neskubėdamas pertaisinėju savo prieš kelis metelius parašytą kūrinėlį apie pakvaišusius šiauliečius taksistus Naktinis tarifas. Tikrai yra daug ką taisyti, o juk aš savo laiku, jį parašęs, drąsiai siuntinėjau į leidyklas ir piktinaus, kad man neatsako ir manęs nesupranta. Ko gero, nesuprastų ir dabar, bet atrodytų kur kas rimčiau. Kokia gėda ir bėda! Su tomis rimčiau ribomis, kaip jas apčiuopti ir kontroliuoti? Štai taip iš laisvo savęs neįpareigojančio rašeivos ir tampi savo paties kontrolierium. Tikrai gėda ir bėda! Taigi ir kartoju: tokią vasarą verčiau dumti prie Bandymų, maudytis ir klausytis paukštukų, o ne šitokią vietinės (respublikinės?) reikšmės publicistiką varinėti.

06 30. Nudavė Basankėje prieš pora dienų istorinė liūtis - visa gatvė buvo paplūdusi lyg upės vaga. Vaje vaje, pažiūrėjau kitą dieną į nuotėkų bačką, ogi ji iki viršaus prisipildžiusi! Kur reikės šikt?! Teks kuo skubiau samdytis šūdsiurbę. Grįžau šiandien į Šiaulius, vėl karščiai užėjo, vakarop susitiksim su Kieša, anam šiandien gimtadienis. O rytoj vėl teks skubintis atgalios į Radviliškį, nors galvojau kelias dieneles pas mamą paviešėt ir gausiai troškintų kopūstų į gūžį prisikimšti. Štai ir planuok. Bent jau kasdien rytais nulekiu už Rdvlškio į vietinių vadinamus Bandymus, dirbtinį tvenkinį, vanduo gaivus, vietiniai mužikai vis dar su savo durnom muzikikėm namuose, gali ramiai atsigaivinti, paklausyti paukštukų ir tolėliau su užsidegimu savo benzinininius pjūklus virkdančių medkirčių, kad juos po pušim šikančius sutrauktų! Jau vienas vasaros mėnuo prabėgo, vaje vaje! Ir jau dienos trumpyn... Visgi dar turim laiko! (ant šauktukų patraukė!)

06 13. Štai ir visas vakcinuotas. Po antros pizerio dozės pirmą dieną viskas buvo gerai. Bet štai antrą pasiurbliavau namie dulkes, nudrožiau į Norfą nusipirkti šparaginių pupelių sėklų (kažko nesudygo, rupūžės), ir kad užėmė silpnumas, vos parrėpliavau namo. Ir priguliau. Tik vakarop, išgėrus kavos, atleido. Reiškia, sistema gamina antikūnius. O juk dėl jų ir visas vajus! Taigi gausiai pasikrovęs antikūnių galėsiu drąsiai vėl vykti atgalios į savo vasarinę fazendą juodųjų žvirblių mieste. Aną savaitę nulėkiau ten dviračiu, taigi esu pilnavertiškai-ekologiškai ratuotas, reikia tik susigalvoti rimtesnius maršrutus, nes įprastinį savo kelią nuo Norfos-per sodus-namo, užtrukdavusį gerą valandą, dabar įveikiau per 20 minučių. Buvom su Vaidotu nuvykę pas jį į sodybą. Padėjau paskusti žolę, vaje, veik hektaras, jei reiktų visą plotą taip žoliapjove nuvaryti, darbo keliom dienom. O juk Vaidotėlis prie butelio lyg ir pasiūlė imtis sodybos priežiūros. Mintis visai viliojanti, jau geriau drožti žolę ir pan. negu Radvilišky kaimyno garažinio Kęsto kieme senus triperius (ans man siūlė). Aišku, iki sodybos apie 35 km, vos ne to paties seno triperio reiktų, bet Levis galėtų paskolinti savo motorinkę - dviratį su primontuotu mažu varikliuku. Sako, į vieną galą bakelio kuro užtektų. Žodžiu, yra apie ką pamąstyt. Rita su savo šeimyna Amerikoj kitą savaitę (antradienį) išvykstą į 12 dienų kelionę. Prasuks Tenesį, Smoky kalnus, Džordžiją, apsistos Šiaurės Karolinoje, išsinuomojo savaitei ten butą. Pabraidžios vandenyne. Aš irgi ten galėjau dalyvauti, jei ne ta prakeikta epidemiologinė (pats žodis prakeiktas) situacija. Būčiau pyškinęs fotiku, pyškinęs... Et, teks verstis vietiniais resursais. Ne pirmas sykis.

05 20. Gavau pirmą čipą į kairį peties raumenį. Pfizer, reiks laukti rezultatų: užslaptintų komandų iš viršaus, elgesio modifikacijų, DNR informacijos mutacijų ir susintetinimo. Žodžiu, pats tiesiausias kelias į robotų pasaulį. Tarytum iki šiol nebuvom tais robotais, veikiančiais pagal visas įmanomas kalbines (socialinio kostrukto ar kaip ten?) programas. Žodžiu, antras, įtvirtinantis čipas pareis po trijų savaičių. Iki to laiko pasipraktikuosiu su savo naująja mechanika ir smegenų cheminėmis reakcijomis. Pagaliau sumaketavau savo seną-naują projektą VISOS MANO ŽUVYS: trumpos humoristinės istorijėlės iš to paties socialinio konstrukto repertuaro, pagyvintos fotoshopinių kompozicijų. Pagalvojau, tuo pačiu pasitarnaus kaip savotiškas Darėno portfolio.

05 14. Pagaliau pavasaris ir šiluma. Buvau nudūmęs dviračiu prie Rėkyvos. Vandens lygis pakilęs, dalis kelio palei ežerą apsemta. Teko per krūmus prie iškyšulio brautis. Buvau Radvilišky, +24 laipsnių temperatūroj kirtau žolę, užsivilkęs šortus dulinau į tolimąją Norfą vynelio, o vėliau per žydinčius sodus atgal į Basankę. Per naktį pražydo ievos prie namo. Žodžiu, nuostabiausias metų laikas, kad ir kažkiek suvėlavęs. Leidykla "Naujas vardas" savo svetainėje patalpino mano seną-naują kūrinį KEISTI DALYKAI DEDAS...Debiutas elektroninėje leidyboje. O jau galvojau, kad pabaigiau su savo esama-būsima rašliava. Ech, na tu ir optimistas, Dariene. Bet apie tai jau rašiau anksčiau, tik šiaip patinka man save per dantį retkarčiais patraukti. Galvoju, dabar kam eilė? Ar tik ne Vikai su savo Iš širdies gerumo? Pagyvensim iki vasaros, pamatysim, gal tikrai reiks šiek tiek pašlifuoti, priderinti prie pandemijų ir virusų.

04 23. ...šiandien už lango šlabdriba drebia, o juk atrodė, kad pavasaris jau jau, buvo iki +18 sušilę.... Ta proga prieš pora dienų buvau nuvykęs į Radviliškį (pirmąsyk šiemet!) pasidairyti po ūkį. Viskas berods vietoj: troba stovi, varnėnai palei gausius inkilus gerkles laido, garažinis Kęstas toliau nuo aušros iki sutemų garaže šmirgeliuoja, katė vardu Voverė toliau ieško kokį pacą nutverti, kurmiai pernelyg mano sode nesiautėja, kūdros ir šuliniai bemaž iki paviršiaus sklidini, kaimynai Viktoriukas su Briedžiu vis dar gyvi ir pusiau sveiki, tolimas giminaitis Staska vis dar po Basankę slampinėja ir iš tolo ranka atmoja. Už kelių namų kaimynai laikė penkis šunis - anie bet kokiu pretekstu imdavo skalyti ir nuo grandinių plėštis - bet šįkart pasirodė ten taip tylu... Galvoju, keista. Netrukus Briedis man štai ką papasakojo: kaimynei susiformavo kažkoks piktas darinys gimdoj, galiausiai pratrūko, skausmai didžiausi nebeleido užmigti naktimis, kartu stipriai padažnėjo epilepsijos priepuoliai. Moteris ryžtinga (šiek tiek ir prie udaro), nutarė nebesikankinti ir nebelaukti, kol pandemijų iškankinta sveikatos sistema jai pagelbės, sėdo ant dviračio, nuriedėjo prie gelžkelio, palaukė, kol pro šalį įsibėgėjęs lėks traukinys, ir puolė ant bėgių. Štai taip staigiai iš būties į nebūtį. Du likimo valiai paliktus vaikus globos dėdė. Šunis irgi geri žmonės išsidalino. Telieka atsidusti: vargeli, kaip viskas kone per akimirką gali apsiversti aukštyn kojom; jokie ekspertai ir prognozuotojai to nei mėgina, nei sugeba įvertinti. Lieka tik suokti apie įstrigusį ekonomikos augimą, bedarbystės šmėklas ir neprognozuojamus kaimynus Rytuose. Ir dar toks stebuklas: pagaliau po visos amžinybės galėsim pasiurbčioti kavos lauko kavinėse! Tikram kavos - ir prie kavos - gerbėjui jokios šlabdribos nebaisios!

04 03. Ledai nuo ežerų ištirpo, paukščiai parskrido, bet tos tikrosios šilumos dar vis laukiam. Tad šiemet globalinio atšilimo teorija neveikia: padėjau Leviui sode statyti šiltnamį, tai per keturias valandas gerokai apšalau. Bet šiltnamis gražiai sau stovi ir - jei koks uraganas neužklups - toliau stovės. Žada Levis ten įvairiausias automatizuotos sodininkystės galimybes pritaikyti. Vidury savaitės papuolė geresnė diena (+10, nors ir vėjuota), atidariau dviračio sezoną. Susitikau centre su Batsiuviu, numynėm iki Talkšos (kaip jau sakiau, be ledo, tik su keliais baidarių būrelio entuziastais). Šiek tiek liūdna - pakrantės gausiai prišiukšlintos, ar nebus tik dvikojis hominidas pasidarbavęs? Ko gero, kitoje, Salduvės parko, pusėje, vaizdelis turėjo būt geresnis, bet ten riedėti patingėjom. Vartau 1999 metų National Geographic žurnalus, ten tas pats: kas antram straipsny aimanuojama dėl faunos ir floros masiško nykimo, tiksliau, naikinimo, o juk nuo tada jau 22 metai nelauktai netikėtai prabėgo. Sielai atsigauti perskaičiau (peržiūrėjau) A. Šliogerio Melancholijos archipelagus. Tekstas paimtas iš Niekio ir Esmo, o kraštovaizdžio nuotraukos - paties autoriaus. Yra tikrai gerų vaizdų. Keliais žodžiais: ūke paskendusi Dzūkija. O aš - turiu gėdingai prisipažinti - taip niekad rimčiau Dzūkijos miškuose ir nepabūvojau. Štai tau ir tikslas, didmiesčio vaike. Vėl pagalvojau apie automatizuotas Levio daržoves. Kuo mes nuo jų skiriamės? Esam irgi kone automatinė rūšis: pamažėle su savo mechanizuotomis gyvenimo funkcijomis, vaidmenimis ir bereikalingos informacijos rijimu (dažniausiai mums įsūdomais marketologų ir visokio plauko vadybininkėlių) judam link paskutinio derliaus. Bent jau tokia paguoda, kad esam daugiamečiai. Todėl su Velykom. Su atsinaujinančia aistra, nes kiaušiniai vis dar daužosi! Ar jauti?

03 12. Gimtadienis sutapo su ankstyvuoju pavasariu. Švietė skaisčiai saulė, linksmi debesėliai plaukiojo po nerūpestingą dangų, zylutės džiaugėsi pergyventa ganėtinai atšiauria žiema. Su Gintariuku nudrožėm į parkelį - taip sakant, arčiau bundančios gamtos. Savaime suprantama, su gimtadieniškais priedais. Po antros čierkelės užsidegiau noru įsiamžinti tarp dviejų brolių, norėjau pasakyt, beržų. Išsileidau savo ilgą blizgantį plauką, atsidaviau vėjo ir Gintariuko fotografinių įgūdžių malonei. Šis bei tas gavosi; netgi į snukiaknygę vaizdą įdėjau. O vėliaušilumą lyg ranka nuėmė: naktį žymus šaltis, dieną vėjai, šlapdribos ir lietūs. Visgi pažymėdami kovo 11 - ąją nutarėm su Kieša kitądien nepabūgus stichijų užlipti ant Talkšos ežero ledo. Ir ką, užlipom. Ir aš, ir Kieša, ir Batsiuvys. Neseniai buvo paliję, ant ledo telkšojo balos, tiesiog prašėsi guminių batų, bet mes jų neturėjom, ir tegu juos devynios. Nepaisydami įtrūkimų lede ir slidumo drąsiai peržirgliojome skersai visą ežerą. Nepasijautėm nei nugalėtojais, nei didvyriais, tik šiaip, dar vienos pragyventos žiemos atminimui.

02 25. Pasirašiau su el. knygų leidėjų asociacija "Naujas vardas" (misija: naujų (jaunų?) Lietuvos literatų pristatymas viešumai) autorinę sutartį dėl mano kūrinio-romano "Keisti dalykai dedas..." neatlyginamo išleidimo ir platinimo interneto platybėse. Žodžiu, kaip pasakytų koks pietinia geziuks, dykai elektroniniais impulsais stumdys intike Dariena knygą. Kad tik atsirastų norinčių imt, pridurčiau nuo savęs. O aš jau buvau pasižadėjęs sau daugiau niekad prie esamos-būsimos rašliavos nagų nebekišti. Ech, na tu ir optimistas, Dariene. Gal prie to prisidėjo ir papildomi veiksniai: stipriai užkvipo pavasariu, veik +13 laipsnių, sako, tik 1989 metais toks čiūdas tebuvo, ir saulutė skaisčiai užšvito, ir valdžia atšaukė kaukes lauke. Gyvenam stebuklų laikais!

02 18. Padoriai atšventėm šventes - ir vasario 16, ir tą pačią dieną išpuolusias Užgavėnes. Su Gintariuku išklibinome į parkelį: buvo nuostabi diena, švietė saulė, atsispindėdama minkštose pusnyse. To minkštumo suviliotas prisiminiau apie angelus. Kritau į baltos nekaltybės pusnį, pasimaskatavau rankomis ir kojomis. Še jums ir nekaltybės angelo antspaudas ant žemės. Šiais virusų laikais pats laikas būtų angelizuotis, dingtelėjo išmintinga mintis. Nes juk angelas pagal apibrėžimą belytis, o gal ir minimaliai materialus, taigi virusui nebūtų jokių šansų į kokį nors geną ar molekulę įsikibti ir savo juodą darbą atlikti! Bet Gintariukas greitai mane iš Rojaus ant nuodemingos žemės pastatė: įpylė į vienkartinę plastmasinę stiklinaitę gintarinio skysčio, liaudyje brendžiuku vadinamo. Atsidusau ir įkaliau už šventes ir už angelus - kad jie nors retkarčiais mus aplanko ir kol kas primygtinai pas save visiems laikams nepakviečia. O vėliau mama iškepė tradicinių užgavėniškų mielinių blynų. Kirtau ir daugiau apie nieką nebegalvojau.

02 04. Vis dar gyvas, vis dar karantine. Bandau maksimaliai vaikščioti minimalioje erdvėje - ko gero, kitaip didmiesty (pajuokavau) neįmanoma. Sniego priversta nesilpnavališkai: kol kas jis net nesiruošia tirpti. Ir šalta! Dienos tiesiog stulbinančiai greitai keičia viena kitą, tą fenomeną "su amžiumi" vis labiau įsisavinu. Greit ir pavasaris atbildės. Šiuo momentu bandau įsisavinti dar vieną beprasmį (bet gal reikalingą? kam? man? 3D artistų industrijai?) dalyką - Blenderį: 3D modeliavimas, skulptūrinimas ir apvilkimas faktūromis. Žodžiu, grynai žmogiški užsiėmimai, kad nemirtum iš nuobodulio. Ir tikrai nemiršti, nes juk dienos tiesiog stulbinančiai veja viena kitą, tu net nebepastebi ir nebereaguoji. Reiks šiandien gaminti indišką plovą pulao su vištiena ir įvairiausiais prieskoniais. Bent jau skonio ir kvapo pasaulis sumirgės gastronomine vaivorykšte.

01 14. Atrodytų, smulkmenėlė, bet vis tiek - šiandien pirmąsyk po pirmosios kalėdų dienos pro debesis kukliai švystelėjo saulė, atsispindėdama nuo gausiai apsnigusio paviršiaus: parko pusnų, medžių, šaligatvių, gatvių, galiausiai gimtojo Taškento pagrindinių akcentų - gelžbetoninių dėžučių. Visgi kelia ūpą ta (ne)kasdienė saulutė. Bet juk nebūna žiemą saulės be šaltuko. Pranašauja savaitgalį net iki -25 laipsnių. Kaip čia bus iš tikrųjų, dar neaišku, bet po praeitos (ne)žiemos visiškai atpratome nuo speigingų išgyvenimų - aš tai tikrai nepasiruošęs tikrai žiemai. Teks pasiruošti, bent jau pirštines ir šaliką jau išsitraukiau. Kitkas kaip ir seniau: karantinas, virusas, vakcinos, lokalus nedarbas. Mamai padovanotas hiacindas vazonėly rausvai sužydėjo, visa troba persismelkė svaigiu kvapeliu. Sako, žydi apie dvi savaites, taigi svaiginamės toliau.

2021 01 04. Mamos gimtadienis. Karbonadas priklauso. Iš tikrųjų tai norėjau paruošti birjani su vištiena, bet iškart po naujųjų pramoninė mirties organizavimo mašina dar nebuvo užsikūrusi, taigi parduotuvių lentynose mėtėsi tik penykščiai likučiai. Teks atidėti birjanį savaitgailiui. Patys Nauji buvo neįprastai ramūs - kaip ir priklauso per griežtą karantiną. Atklibinkščiavo nelegalus antrasis šeimyninis ūkis - Levis. Su juo ir sulaukėm raketų dūksmo (rodės, dūko visur aplink, tik ne mūsų kieme). Pirmą valandą su Levuku išsiskirstėme, ir kritau į naujametinį guolį tik penkiasdešimt gramų burbono paragavęs bei pagerintą pypkę sutraukęs. Išaušo šviežias rytas: jokios tuštumos, jokio nuobodulio, jokio egzistencinio netikrumo ir nevilties, jokios beprasmybės ir niekingumo prieskonių, tiktai įsibūvimo į savo vietą jausmas, štai ką daro kokybiška rytinė šu puero arbatėlė. Nieko sau naujiems metams neprisižadėjau - savaime lioviausi tokiais niekais užsiiminėti. Įsistačiau į kompą naują grafinę plokštę - bandysiu PC ekrane 2D pasaulį su 3D fantazija sukergti. Ir kažkas, o gal ir belekas taps nauja būtim. Sausio penktą būtume šventę tėvuko Kazimiero 90-šimtmetį, jei tik jubiliatas nebūtų susigalvojęs daug anksčiau nei prideda iškeliauti pas Senąjį Šeimininką. Todėl nieko ir nebeprisižadu, nes juk nežinai, kada tave pakirs. O tada jau tikrai ir kažkas, ir belekas taps nebūtim. Juodas humoras pirmosiomis 2021 dienomis dar ir kaip tinka; gali būti, kad tik jis ir tinka.

12 27. Štai ir po Kalėdų. Kaip čia dabar nutiko? Regis, ką tik pušies šaką papuošėm, silkės ir žuvies prisipirkom, kiaulės mentę ir antį tris valandas orkaitėje ant mažos ugnies kepėm, atsakingai ir lėtai kramtėm, kad kuo iškilesnę šventinę dvasią pagautume ir skrandžio neperkrautume. Prie to paties dar ir kelias čierkeles burbono paragavau, saulėgrįžą teigiamai įvertinau, visus draugus ir pažįstamus apskambinau. Žiemužė irgi nepasišiukšlino - sezoninių švenčių įkvėpta keletą centimetrų baltučio sniego ant pilkų laukų ir betono papylė. Ir visa tai jau jau praeity, tiksliau, atminty? Aišku, šventės buvo šiek tiek kitokios: kadangi virusas vis dar įsiaudrinęs siautėja, valdžia ėmėsi ryžtingų žingsnių - uždraudė susisiekimus su kitomis savivaldybėmis bei miestais. O ir vietoje tik labai siauram žmogeliukų rately leidžiama pasisėdėti. Žodžiu, be artimųjų, be dovanų... Sunku bet kam su tokiais praradimais susitaikyti. Ypač tautiečiams. Daug kas gudravo, vis tiek bandė už miesto važiuot, o pareigūnams sustabdžius, vartė nekaltomis akutėmis ir prisiekinėjo, kad aš ne toks, aš nezaraznas. Būtent šiandien Lietuvą pasiekė pirmoji vakcinų siunta. Daktarams ir slaugytojoms. O vėliau ir kitems, kas panorės. Ir vėl viskas grįš į normalias vėžes, vėl dainininkai, sportininkai, renginių organizatoriai, menininkai, viešojo maitinimo ir turizmo sektoriai atsigaus, vėl lėktuvai dūgzdami pakils, gal ir aš į Ameriką nuskrisiu. Bet čia jau kitų metų reikalai. Dabar dar reikia tas kelias likusias 2020 dieneles kaip nors neprisidurniavus prabūti.

12 01. Iš datos akivaizdu, kad atėjo žiemužė. Kol kas be sniego, nors vakar ir krito šlapios snaigės. Užbaigiau viešnagę Radvilišky, susikroviau mantą ir grįžau žiemavoti į Šiaulius. Visgi užtruks kažkiek laiko apsiprasti prie miesto (daugiabučio kaimynų) triukšmo ir vyraujančio betoninio paviršiaus. Koronė toliau siautėja, karantinas pratęstas iki gruodžio 17. O kartu ir sezoninių švenčių nekantrus laukimas su kalėdiniu apsipirkimo siautuliu, sutampančiu su viruso plitimo mastu. Nes užteko pastatyti tas nupezusias žvaigždėtas kalėdines egles, kaip tūkstančiai dendrolatrų (medelių garbintojų) supuolė iš visų pakraščių žiopsoti lyg į patį Betliejaus kūdikį. Nors... Aš irgi šiek tiek žvaigždėmis susidomėjau. Štai ką tik žiūrėjau Photoshop vebinarą, kur linksmai nusiteikusi baltadantė amerikietė demonstravo, kaip pasidaryti žvaigždėtus fotošopinius teptukus. Tik perbrauki, ir šimtai žvaigždžių žvaigždučių pasipila... Ir šiaip iš to karantininio neturėjimo ką veikti (taip galėčiau apibūdinti ir visą savo turiningą - par excellence karantininį - gyvenimą) nutariau atnaujinti savo adobe produkcijos patirtį. Netgi vieno profo kursus nusipirkau (daug dėmesio skiria 3D modeliavimui). Tik bėda - kompiuteriniai resursai pas mane labai šlubuoja. Nieko kito nelieka, tik atsinaujinti. Kalėdinis laikotarpis, ne kitiap.

11 16. Koronės-19 siautėjimo laikai: per dieną prikapsi nuo 1,5 iki 2 tūkst. atvejų. Visuotinis karantinas. Tikrai nebesinori kaip nors aktyviau sociolizuotis. Nors iš šiaip tas noras pas mane labai apsiribojęs. Taigi ir toliau bimbinėju (angliškai skambėtų visai juokingai farting around) savo patikrintoje užuovėjoje - Radviliškio troboje ir apylinkėse. Aktyviai bimbinėju - nugrėbiau lapus, sukasiau daržą, gilinuos į Indesign paslaptis, mesitrauju viršelius savo neišleistom knygom, pradėjau skaityti Arvydo Šliogerio Niekis ir Esmas. Du stori tomai, bus ką veikti visą žiemą. Taigi, kaip rašo (-ė) gerbiamas filosofas: "Autentiškiausias kasdienybės indeksas yra nuobodulys, nuo kurio bėgama į karštligišką veiklą, aktyvų gyvenimą, šventes, pramogas ir kitas tariamas nekasdienybės salas. Tačiau galiausiai ir šios salos virsa kasdienybe." Nes juk salos kuriamos dirbtinai, kad jau iš anksto nusiteiktum galimybei patirti kažką netikėto ir įsimintino. Bet kaip tu gali pilnai patirti tą netikėtumą, jei iškart jam ruošeis? Žodžiu, nuskrendi į kokią turkiją ar kroatiją, prisiryji all inclusive poilsio ir atsipalaidavimo komplekse, padarai kelias "gražias" fotkes ir grįžęs pasakoji, kaip nieko neveikei ir zajebys pailsėjai. Nors, aišku, įmanoma ir po kalnus palaipiot, ir dviračiu Indiją aplėkti. Bet čia jau fantazijos ir išteklių reikalas.

10 28. Turėjom valstiečius, turėsim konservus. Tokia politinė (biurokratinė?) situacija. Visai neseniai nuskaičiau vieną mintį. Klausimas: kodėl šuo pastoviai laižos savo šikną? Todėl, kad, skirtingai nei žmogus, ją pasiekia. Aš dar šiek tiek pridėsiu nuo savęs: kadangi žmogus savo šiknos nepasiekia, laižo kitiems. Pagal sutuaciją. Greičiausiai tai šventvagiška mintis, bet vis tas juodas humoras iš mano smegeninės į išorę braunas. Tai ir humorauju. Belieka laukti ir stebėti, kaip naujas valdžios subjektas tvarkysis su valdžios objektu - "tauta", tai yra, mumis - ir jos gerove. Šiaulių rajone įvestas karantinas, į raudonąją zoną pretenduoja patekti ir Šiauliai. Radvilišky kol kas geltonas lygis, galima dar lengviau kvėpuoti. Todėl kvėpuoju ir baigiu sode vaismedžius nubalinti: sodininkai teigia, dabar pats tinkamiausias metas šiai veiklai.

10 16. Štai ir prisikalbėjau. Ne tik kad gausiai užlijo, bet ir stipriai atšalė. Turėtų šiandien ar rytoj įjungti šildymą. Sėdžiu Šiauliuose, praeitą sekmadienį pardundėjau į Šiaulius, kad atidauočiau savo svarų balsą seimo rinkimuose. Atidaviau, bet bent jau vienmandatinėje balsas nuėjo į tyrus. Vėl kažkos Simulantas su provalstiečiu tarpusavy antram ture galinėsis. Bet jau be manęs. Žodžiu, Šiauliuose ir toliau nieko naujo: glaudi valstiečių ir darbininkų sąjunga. Kaip tokiam mieste gali įdomesnį darbą rast? Iki šiol tą klausimą sau kasryt ir uždavinėju. O vėliau įdienojant praeina. Spėjau Radvilišky prieš lietus ir atšalimus pasišlitiniuoti po sodus ir parkus, apsiginklavęs fotiku su dviem objektyvais (50mm ir 70-200mm) papyškinti vertesnius savo estetinei akiai objektus (namų fasadus ir kraštovaizdžius) bei subjektus (šuniukus ir kačiukus). Šis bei tas gavosi, šiandien nukėliau į šitbuką. Ne dėl garbės, tik šiaip, atminimui. Somebody shoot me while I'm happy! Shoot gali reikšti: 1) nušauti; 2) fotografuoti. Bereikia išsiaiškinti, kas šiuo momentu labiau priderėtų.

10 03. Spalis, sausra. Gyvenam be rimtesnio lietaus jau trečia savaitė. Argi taip būdavo anksčiau? Pliaupdavo savaitėm. Šulinys irgi išsausėjęs, kibiras vos ne į dugną trankosi. Bent jau vandens vamzdį į Radviliškio namą pasijungiau. Patį vandenį nežinia kada turėsim. Bet palikim klimato pokyčius pačiam klimatui ant sąžinės. Antrąsyk po daugel metų perskaičiau Džono Foulzo Prancūzų leitenanto moterį. Ganėtinai vykęs ironiškas postmodernistinis plakinys lyginant Viktorijos laikų mąstyseną, normas ir papročius (Darvinas, Marksiukas) su šiandienos - tiksliau, 20 amžiaus septinto dešimtmečio - kaip yra ar galėtų būti, jei... formule. O pačiame gale išlindęs sakinys taikliai apibendrina visų žmonijos epochų kvailiojimo su "prasmingais" pramanais, dar kitaip, absoliučiomis - objektyviomis? - tiesomis, komiškumą (o gal tragizmą?): "Panašiai žmogus žvelgia į sugriuvusią sieną, kuri būtų jį palaidojusi, jei pro ją būtų ėjęs nors akimirką vėliau; į atsitiktinumą: elementą, kurį žmogaus protas dažniausiai atmeta, nugrūda į pasąmonės palėpę, kur guli visoks mitologinis šlamšas..." Kai pagalvoji, netgi smaukymas kažkada buvo didžiausias griekas, jau nekalbant apie klinikines pasekmes:) Gerai, kad šiandieną ši autoerotinė praktika jokių moralinių ir fizinių nuostolių nebeatneša, greičiau praktinę naudą, nes kiek žmogus laiko jėgų pinigo sutaupai! Ir nereikia kliautis visokiais likimo žaismais, norėjau pasakyt, atsitiktiniais santykiais, visai tikėtinai galinčiais - bet ar tikrai mes to norim? - virsti ilgamečiais. Taigi, vyrai, ką dabar daryt, gal paimt ir pa...?

09 16-17. Išpuolė dvi nuostabios dienos, tikri praėjusios vasaros atgarsiai! Šilta ir saulėta - oras tiesiog sutvertas kaupti paskutines D vitamino atsargas. Žodžiu, degintis. Prisiminiau, kad turiu kažkur palėpėj nukišęs seną sulanksomą lovą, liaudiškai vadintą raskloduškę. Išraukiau aš ją apdulkėjusią, bet ganėtinai gerai išsilaikiusią. (Lyg analogija pačiam Dariukui.) Nupūčiau dulkes, ištiesiau, ir olia! tik gulk ir įsisavink ultravioletą. Ir gulėjau, ir įsisavinau, ir lengvu aliuku lyg apsauginiu kremu vidinius organus tepiau. Dideliu įdegiu pasigirti negalėčiau, afrolietuviu netapau, bet raumenys ir kraujas pastebimai sušilo. Nurinkau ne itin gausų obuolių derlių: Bogatyr žieminiai paprastai renkami rugsėjo pabaigoj, bet jau dabar gausiai ant medžių pūna, taigi nėra ko laukt, klimato anomalijos siaučia, turim su obuoliais - ir kirminais - prisitaikyt. Didieji beržai prie mano namo Basankėje jau padoriai pageltonavę, sparčiai meta lapelius, rudenėlis jau kimba į darbą. Gal ir man teks surimtėti, bet kas pasakys, kaip neskausmingai išeiti iš priklausomybės nuo atostogų ir bimbinėjimo? (Kaip tik paskambino iš Biuro kontoros ir pasiūlė nekvalifikuotą darbą - du mėnesius atrinkinėti kažkokį plastmasių broką. Kai nelis - lauke, kai lis - viduj. Nieko nepadarysi. Nutariau atsisakyti. Gal kas nors įdomesnio išlįs.) Po anų dviejų nuostabių dienų oras išpuolė tikrai klaikokai kontrastingas: didžiulis vėjas, trumpalaikiai lietūs. Bet Darėno tokie niekai neišgąsdino - drąsiai žengė pasivaiksčioti po apleistus sodus.

09 02. Koks netikėtumas, baigės vasara! O juk, regis, ką tik prasidėjo. Kaip čia taip išėjo? Tikrai gali pradėti tikėti visokiais laiko reliatyvumais. Bet kalendorius taip sako, reiškia, taip ir turi būt! Ir kvic. Ką galėčiau pasakyti apie tuos tris nebepagaunamus-nebepagautus mėnesius. Ką ir anksčiau - tikra Amerika Radvilišky. Gal tik rutina ne tokia įvairi: rytą atsikeli, įkali puero, ką nors paskaitai, pasiplūki namie arba sode, išeini pasivaikščiot. Droži tuščiomis gatvėmis, tiksliau, šaligatviais, nes radviliškiečiai, kaip, beje, ir visas technologinis civilizuotas pažangusis pasaulis verčiau važiuoja mašinomis, negu įkinko savo apatines galūnes, dėl to daugiau nei pusė sėdinčių prie vairo subjektų gerokai aptukę (vadinu tokius peniukšliais), moterys ir merginos įskaičuotos, tiktai kledarai iš leidžiamų garsų labiau primena saliarkinius traktorius. Visas miestas kaip didelė ferma! Užeinu į Norfą palei plentą, jei turiu, atiduodu taromatui tarą ir apsirūpinu būtiniausiais pragyvenimui užkampioje Basankėje produktais. (Beje, Basanavičiaus gatvėje baigia pravesti vandentiekio ir nuotekų liniją. Gal net šiemet turėsim vandenuko.) Grįžinėdamas namolio prasuku pro pusiau apleistus sodus, ten žmonių beveik nesutiksi, tiktai atsitiktiniai senjorai (-os) dar vagose plūkiasi ar šiaip piliečiai trumpindami kelią į naująsias kapines sliūkina. Pasigėri augalija, debesija, gyvūnija, viskuo gyvu, kas kisdamas rymo. Pargrįžęs namolio kartais paragauji salyklo meistrų gaiviųjų produktų, pasidarai mielą skrandžiui patiekalą (Radviliškio troškinys čia flagmanas), nusnaudi posmelį, nes po sočių pietų pagal visus Archimedo dėsnius priklauso. Po valandėlės išgeri juodosios arbatėlės, vėl išeini pasivaikštinėti po apmirusį ratuotą miestą (jei neišpuola drožti žolės). Žodžiu, nė pats nesistengdamas astovauju beveik išnykusiai bastūnų kastai. Parsivilkęs užsileidi muzikėlės, pritardamas skambiems akordams gurkšeli tų pačių skalsiųjų salyklinių lašų... Tad drįsčau patetiškai sušukti: kuo ne rojus ant žemelės?! Ir net kurmiai šią akimirką man nebebaisūs, nors ir kaip pastarosiomis savaitėmis stengiasi mano sodo lanšaftą savo krūvelėmis subjauroti. Apie pačią rugsėjo pirmąją: išėjau per pietus pasipuošęs nelyginant paskutiniųjų mokslo metų gimnazistas - juodai metalistiškai, su legendiniais Opeth marškinėliais. Sutikau daug tikrų gimnazisčių - pėsčių gimnazisčių, - nuo sotaus maisto per vasarą pasitaisiusių gimnazisčių. Įsiminė viena ilgakojė ilgaplaukė, gaila, iš tolėliau galėjau įvertinti tik užpakalinį fasadą, bet laki rašytojo vaizduotė pripiešė trūkstamas dekoro detales. Gavosi kažkas neįtikėtinai didingo, patikėkit. Vakare vėl pakartojau dieninį maršrutą, irgi iš tolėliau pamačiau savo buvusią Pergalės bendradarbę, jauną bendradarbę. Jos fasadai taip pat neįtikėtinai didingi, patikėkit. Apsvaigęs nuo fasadinių vaizdų prisėdau legendiniame Alaus bare (tik antrąsyk šį sezoną), kur kadaise legendinį Svajoklio alų pilstydavo. Už 1.20 Lt! O dabar kas? Svajoklio nebeliko - kur tau liks, kai tokie virusiniai-veryginiai laikai atslinko, - tiktai tradicinis ar tai forto, ar panašus skystalas. Bet nepasididžiavau, išgėriau. 80 euro centų. Ir dar vieną brandžią moteriškę pavaišinau, nes labai maloniai manęs pasiteiravo, ar studentauju? Jau nebe, jau nebe... Sutemus užsileidau naujus Pain of salvation. Ir (ne)lauktai kažkoks liūdesys užėjo. Bet juk nusimato auksinis ruduo! Nuo tos auksinės minties iškart pražvalėjau. O šiandien rytą atsikėlęs įkaliau puero arbatos, paskaitinėjau knygą, prisivertęs užrašiau šiuos žodžius...

08 23. Kartkartėm paskaitinėju Rėjaus Bredberio Pienių vyną. Sentimentali knygelė, prieš kokį dešimtmetį netgi patiko, dabar tik kai kurios vietos nuostabos šypseną sukelia, kad ir ši: "O jei mums pasidarys visai riesta ir abu visai susensime - na, būsime kokių keturiasdešimt ar net keturiasdešimt penkerių metų, - tada galėsime įsigyti kokią aukso kasyklą kur nors Vakaruose, sėdėsim sau, rūkysim kukurūzų tabaką ir auginsime barzdas." Veiksmas vyksta 1928 metų vasarą. O dabar kas pasikeitė? Tiesiog nebereikia laukti keturiasdešimties metų - į Vakarus aukso kasyklų dairytis skuodžia ir nepilnamečiai, barzdos irgi tarytum savaime užželia, jei tik visuotinė mada užplaukia, tik su tabaku blogiau - gadina sveikatą ir nepigiai kaštuoja. Bet jei iš tikrųjų sulauki keturiasdešimt ar net keturiasdešimt penkerių metų? Čia jau b1@t ir sėdint sau prie bokalo ar to paties tabako pagaugai per nugarą nubėga. Laimei, kad dar vasaros gera savaitė liko, todėl gali ir toliau nerūpestingai lakstyti laukais maskatuodamas plaukais palaimingai užmiršdamas ir apie aukso kasyklas vakaruose, ir tabaką, ir barzdas, nes jos ir taip tarytum savaime užželia.

08 13. Bene geriausias dalykas, nutikęs šią vasarą, - be kasdienio mėgavimosi ta pačia vasara - prisiminiau ir peržiūrėjau prieš aštuonerius metus parašytą gana ilgos apimties kūrinį "Keisti dalykai dedas...". (Ir dabar galit pažiūrėti, yra net atskira paskyra Keisti dalykai.) Aišku, pavadinimas nepretenduoja į originaliausių dešimtuką, bet kam jau kam, o man dešimtukai po tiekos metų žongliravimo žodžiais ir sakiniais mažiausiai berūpi, - kuo labiau pripušęs pavadinimas, tuo ant rašytojiškos sielos geriau. Nes būkim biedni, bet teisingi - ir pats kūrinėlis ganėtinai pripušęs. Herojus labiau antiherojus, keiksmai, negatyvumas ir juodas humoras liejas laisvai, užuominos apie antrą galą ir alkoholio vartojimą - ganėtinai subtilios (jei tai apskritai įmanoma), ir jų daug, sapnai pinasi su vadinama "realybe", aš ir pats po aštuonerių metų vietomis sunkiai beatgaminau, kas čia vyksta. Anksčiau kūrinį pristatinėjau kaip eksperimentinį. Toks ir liko. Ir galiu drąsiai teigti, kad eksperimentas pavyko. Kone geriausia, ką pavyko per kelis dešimtmečius pakeverzoti. Kaip ir reikėjo tikėtis, labiausiai teko pavargti tvarkantis su dialogais, tiksliau, daugelio jų visai atsisakiau, perdariau į atpasakojimus. Nes turiu pripažinti - nesiseka lietuviams su dialogais, oi, nesiseka, jie tokie dirbtiniai, net idiotiški, kad net šiurpas ima. Bet svarbiausia, niekas dėl to į plaučius neima, o reikėtų. Atnaujinau ryšius su buvusiu dailininku, dabar grafiniu dizaineriu Laimiu, senais laikais mes visai smagiai bendradarbiaudavom, pirmosioms knygoms jis man net viršelius sulipdė ir tekstus sumaketavo. Prieš kelias dienas vargšelis dviratį bemidamas riešą susilaužė (tie išgamos ant elektrinių pistpirtukų prie kritimo prisidėjo), dabar turi apsčiai laiko skaitymams, nes dešinė ranka gipse, sunku pele operuoti ir dizainą gaminti. Taigi ir pasinaudojau svetimo nelaime (kaip kitaip), pakišau savo gausiai pakoreguotą tekstą. Gal bendrom jėgom prastumsim platesniam skaitytojų (kol virusai tebesiautėja, pasak Laimio, jų tikrai padaugėjo) ratui, kad ir elektroniniam variante, kad ir dykai. Nes jokia rimta leidykla su savo poniučių redakciniu kolektyvu į mano eksperimentus rimtai nepažiūrės. Net jeigu ir primygtinai siūlyčiau rimtai į besidedančius keistus dalykus nežiūrėti. Gal kam nors praskaidrinsiu nuotaiką, o gal ir sugadinsiu. Vis šis tas!

Maža ištraukėlė: "Vėl sukau abu riešus ir galvą, kur šiąnakt priglaudus savo išvargintą kūną ir sumaitotą nuotaiką. Deja, patrauklių alternatyvų kol kas nenusimatė – tik lietuviškų baldų atstovas man savo pastogę veik per prievartą siūlė. Bet ne už dyką, už sugėrovo sunkią naštą. O juk galėjau sau palaimingai svečiuotis pas Veroniką, nardyti jos plaukuose, laižyti nuo delnų aukso dulkes, skanauti pienišku šokoladu, pamirkytu šampane, klausytis meditacinio rokelio, panirti į eterinių aliejų ir kvapniųjų čiobrelių vonią, užkimšti kriauklę. Paprasta, bet kaip aitrina jusles!
Anoje užeigoje su dosniu ir pareigingu barmenu meniška tatuiruote ilgai neužsibuvome: sėslumas tik retą nepriveda prie miego ir visiško kūno išsekimo. Išsikvietėme taksi. Vietoj taksi atvažiavo juodas kaip varnas katafalkas. Kad atsirastų vietos, vairuotojas liepė iškrauti grabą. Eik tu pakalnučių ravėt, pasipiktinę pasiuntėme tokį anubį kuo toliau nuo savo subjurusios būsenos. Jis tik juokingai pakraipė šakalo galvą ir nuvažiavo kitų lengvatikių medžioti. Dabar spūdinome per Václavské Náměstí, populiariausią mieste pigių-bet-ne-šlamančiais-barškančiais pramogų aikštę, beje, kažkada vadintą Koňský trh, Arklių turgumi. Arklių kol kas nesimatė – baltų ristūnų lenktynėms metas dar buvo ankstokas – bet kitko netrūko: automobiliai birbė, neonas akino, minios staugė, gerklės prašė, skrandžiai virškino, kūniški impulsai įsakinėjo. Dėl pastarųjų čia šmirinėjo spiečius merginų trumpais sijonėliais ir iššaukiančiu makiažu. Tik mano lavus protas tą akimirką galėjo sugalvoti: kas, jei Prahoje surengčiau naktinių plaštakių, besilepinančių žibintų šviesa bei šiluma, parodą? Bijojau tik vieno – kad per patį fotosesijos įkarštį neprisistatytų piktieji sąvadautojai. Į fotografišką įkvėpimą tokie žiūri labai kritiškai. Todėl ir stengiausi niekam į akis nežiūrėti. Tegul į manąsias žiūri. Jos pas mane kiauniškai žalsvos."

07 14. Vienas nuostabesnių vakarų šią vasarą. Saulutė besileisdama vakaruosna geraširdiškai šypsosi, jokio vėjelio. Nenorėdamas gali poetu tapti. Išėjau pasivaikštinėti po Radviliškį. Nepalyginant ramiau nei Šiauliuose.

07 13. Vasara baigia įpusėti. Aš vis dar atostogauju. Taip intensyviai atostogauju, kad net nesinori nieko bepridurt. Amerika Radvilišky - taip vadinu dabartinį fenomeną, nes šiemetinė kelionė į Ameriką ryškiai nugaravo, tiksliau, nuvirusavo. O juk prieš tris metus lygiai tuo pat metu išsiruošėm išvykon į Yellowstone parką! Kokie prisiminimai! Bet jais sotus nebūsi, todėl teks ir toliau viską spaust iš Radviliškio. Ir jau būtų pats laikas kur nors kokiam nors vandens telkiny išsimaudyt. Už Radviliškio yra taip vadinami Bandymai, bet ten pėsčiomis kiūtintum penkis kilometrus, mat dviračio neturiu, ir dar vieškeliu, kur tik visokie ratuoti šikniai, atsiprašau, peniūkšliai, atsiprašau, laimingi šunsnukiai, atsiprašau, tiesiog transporto atžvilgiu pranašesni žmonės pro šalį dulkindami visu greičiu pralekia. Tektų Bandymuose išdulkintam su visais drabužiais nerti, o atgalios laukais miškais dirvonais... Bus matyt. Mama buvo mėlyniauti, šįryt išvirė kleckiukų su mėlynėmis. Pasakytų kas nors, kas čia tokio, o juk ohoho!

06 17. Baigėsi lietuviškasis koroniško viruso karantinas. Kaukes į šalį, tautiečiai!

06 16. Vasara jau įsibėgėjo, aš taip pat. Ir taip jau ne vieną dešimtmetį. Neabejotinai tai turėtų būti koks dėsningumas, paternas, pasakytų koks angliakalbis. Anglimis kalbantis. Taigi kad vasara įsibėgėjo, iki joninių jau koja... kojomis paduoti, rankomis patapšnoti. Vis dėlto sausra nutarė šį birželį pernelyg neįsiveikti, lietus mamos daržus laisto, ne Darėnas. Šis peraugęs jaunuolis didesnę savo dykinėjimų dalį atlieka Radvilišky, nes būkim realistai - į Ameriką nieks manęs neįsileis, neteks kasvakar į šaltos įputės rasą panirti, gal ir jokios įputės kartumėliu neteks lūpų vilgyti, bet aš niekam neprisižadėjau, visos įputės saugios, tenkinuos ekonomišku variantu. Suvešėjo gausiai kalendrų, priskyniau visą maišą, žiemai susišaldysiu, o perviršį panaudojau tailandietiškiems blyneliams su kukurūzais. Sezoninis patiekalas, bet gal dar bus ir vėliau. Jaučiu, ėmė į šnerves ir akių obuolius kabintis piktosios žiedadulkės, šienligė irgi skuba priminti, kad vasara jau įsibėgėjo. Jazminai dabar kaip tik visomis išgalėmis žydi, bet jie greičiausiai nekalti, nenorėčiau niekuo jazminų kaltinti, jų kvapas taip svaigina. Ką tik pažiūrėjau, koks pirmasis šios Kas geresnio rubrikos įrašas: "2010 06 16. Šiandien paleidom Dariaus tinklapį. Ir ką, puškuoja, bet veikia." Tikrai nustėrau. Taigi jau lygiai dešimt metų prabėgo, kaip aš čia pušį gaudau. Buvo visko, ir ne vien tik geresnio. Ir istorija apie tai nė kiek nenutyli, nes juk viskas užrašyta! Vis tiek sunkiai atsigaunu: sutapk tu man, kad būtent šiandien nutariau prisėsti ir kažką pablevyzgoti. Nes juk dešimt metų prabėgo, niekaip nebeprisiminsi, kada pradėjai puškuoti. Ot, tokie atsitiktinumai ir yra tikroji nuostaba, kurios niekad nebeužmirši. (Beje, jau seniau pagalvojau, kad iš tų permainingų dešimties metų visai padorios apimties veikalas išeitų. Nors ką daugiau užkietėjęs rašeiva galėtų ir mokėtų sugalvoti?)

05 28. Radęs laisvą minutę nuolat prisėdu ir bandau sau įteigti savidiscipliną. Nes juk be jos joks civilizuotas gyvenimas neįmanomas. Gaila, kad man tos disciplinos niekas nebandė įdiegti vaikystėj, kai viskas einasi taip lengvai, savaime. Tuo pačiu būtų man pridėję daugiau savigarbos ir savivertės, o ir prancūzų kalba nebūtų pamaišius, nes dabar išvis jos nekertu. Taip ir panašiai dėsto Martino Amiso "Pinigų" anti-herojus hedonistas, o aš kažkiek ir nuo savęs pridėdamas antrinu. Nes sunkiai aš tai savidisciplinai esu pritaikytas (prisitaikęs). Nors negalėtum sakyti, kad jos nebandė man diegti: darželis, mokykla, polytkė, vėliau univerkė, mažiau - tėvai. Žodžiu, visas švietimas ir garbios institucijos, jau nekalbant apie vyravusius(-ančius) politinius režimus ir ideologijas. Bet vis tiek netoli aš pažengiau, nors neretai ir stengiausi: kaip tapti milijonieriumi (buvo tokia knyga), super forex treideriu, moterų numylėtiniu, tarptautinių bestselerių autoriumi, šauniu gitaristu, jogos virtuozu, photoshopo ekspertu, netgi sąmoningo sapnavimo adeptu. Ko gero, su sapnavimu man geriausiai ir gaunasi - sąmoningu ar visokiu kitokiu. Tuoj ir vasara, karantinas nesibaigęs, nors gniaužtai ir atleisti, sėdžiu Radvilišky, kaip tik tiesia vandens ir nuotekų liniją, sulauksim šiemet šventės - vandenuko. Nors ko daugiau žmogui ir reikia, vandenuko, duonikės, muzikikės ir alaus. O kitkas tik prabanga, dėl kurios su ta disciplina ir pi$ie$.

05 07. Pastebėjau tą nepaneigiamą faktą, kad pradėjau keverzoti šiame puslapyje daug dažniau nei būtina. Nors kas čia žino, kas būtina, o kas nelabai. Iš tikrųjų tik aš vienas ir turėčiau žinoti, bet nelabai, ir tik šiaip panižus pirštukams ir sąmoningoms smegenų sritims burbant - nėra užimtumo arba jis nepakankamas užsikuriu dreamweaverį ir pitlinu. Apie orą, ūky ir bites. Ūky kaip visada, taip ir šiemet: pirma žolė, pirmas nepasitenkimas, kad ją reikia drožti pasitelkus tą birbiantį monstrą - žoliapjovę. O ji man į drožimo pabaigą ėmė ir nusprogo. Tiksliau, neužsikuria. Gerai, kad turiu šalimais auksinių rankų turėtoją Kęstą, jis iškart problemą nustatė, bereikia tik dangtį atsukti ir kažkokią spiruoklę pareguliuoti. Bet pareguliuosim vėliau. Turėju grįžti į Šiaulius, kad pasodinčiau pupeles ir pupas. Och, tos pupos pupelės, toks metas, kad pradeda pro primigusius audinius lįsti harmoningos visokio ilgumo ir trumpumo bangos. Ar kaip ten jas pavadint? Net tokiam subrendusiam individualistui kaip Darėnas knieti visapusiškiems gamtos šauksmams atsiduoti. Ta proga dar šiek tiek iš Foulzo "Mago" (jau 770 psl. įveikta): ten figuruoja ir pagrindiniam herojui galvą - ir ne vien tik - suka dvi jaunos dailios protingos doroviškai neįsipareigojančios dvynės. Skaičiau tą knygą prieš 20 metų, taigi buvau daugmaž herojaus amžiaus. Tikrai turėjo tos dvynės labai romantiškai nuteikti, jau nekalbant apie susitapatinimą su herojumi. Dabar irgi nuteikia, tik susitapatinti jau daug sunkiau. Štai kaip būtent kalbos pagalba į dabartį perkeliu teksto išprovokuotus prisiminimus ir bandau į juos bent jau panašiai reaguoti. Ir kaip tai toli nuo juslinės realybės, tik ir lieka sutrikus pamirksėti... Pamirksėjau. Kažkiek padėjo, bet... karantinas irgi įneša savų niuansų: sutikčiau dabar tas ar panašias dvynes, o jos kaukėtos, dvigubai paslaptingos... Taigi manęs nesustabdysi: net ir laikydamasis neutralių pozicijų galiu į kažką gyvuliško įsipainioti, nes juk ir esu gyvulys, norėjau pasakyti, kalbantis, šokantis ir dainuojantis gyvūnas: kas kitas už mane (romantiškai) dainuos ir šoks, jei ne ašai pats?

05 03. Motinos diena. Šia šventine proga darysiu šiandien birjani. Su vištiena ir dešimtimis prieskonių įskaitant šviežias mėtas. Per proletarų dieną gegužės 1-ąją pasodinom bulves. Simboliška. Prasminga. Vakar nuo pat ryto ištiko Lietuvą stebuklas - padoriai nulijo. Žemė suminkštėjo, sudrėko, motiniškai pasiruošė priimti bet kokią sukultūrintą sėklą. Dėjom su mama vakarop į dirvą morkų, burokėlių sėklas, svogūnų sodinukus. Šilta, saulėta, jokio vėjelio, paukštukai beržynėly tik čirpauja... Tikrai stebuklas.

04 30. Ką, rytoj jau gegužis. Oras gražus, vis šiltėja, beržai dar intensyviau apsigaubė gležnų lapelių aura, tiktai su lietum visai prastai. Kaip pernai. Su mama sutvarkėm šiltnamį, ruošiamės didžiajai bulvių sėjai. (Jei nieko nenumatyto nenutiks traktoristui, jis su savo traktorium turėtų pasirodyti rytoj ar poryt.) Pasirodo, nutiko taip, kaip visai nebuvau suplanavęs - visgi Pergalė nutarė išsiversti be maniškių vyriškų rankų jėgos. O jau atrodė, kad esu nepakeičiamas. Dar tiksliau - kad be mano vyriškos energijos visas gamybos ir gatavos produkcijos pakavimo procesas pradės striginėti. Bet taupo kapitalistai kaip beįmanydami, su turimais žmogiškaisiais resursais bando išsiversti. O ką, teisingai, yra meistrai, sandėlininkai, o ir karantinas su virusais pakoregavo saldumynų paklausą rinkoje. Kaip viena iš fabriko moterėlių teisingai ir pastebėjo: "reikia kaip nors atkentėt". Ir teisingai, vos ne visą gyvenimą mes kaip nors ir atkenčiam. Labai jau teisingai aš čia bandau viskam fabrikinę metafiziką pritaikyt. Tiek jau to, būkim sau pakantūs: dabar tai jau tikrai teks atsiduoti atostogoms ir dykaduoniavimui, nors ir buvau, kaip jau minėjau, suplanavęs gegužį padirbėti, nes juk ūky visokiausių nenumatytų išlaidų atsiranda. Kaip sakytų koks normalus pragmatiškas žmogus, papildomas pinigas nepamaišo... Teks vėl atsiduoti Užimtumo tarnybos globai, o išlaidas pakoreguoti. Radvilišky taupiai gyventi. Beje, nulėkėm ten savaitgalį su Leviu apsižvalgyti: kaip visada, vietiniai kaimynai viktorai ir panašūs savo šeimininkavimu nervus gadina. Visokio griozdo palei sandėliuką prikrovė, srutų duobę visai prie pat beržų, kurių pavėsy karštomis dienomis aš mėgstu pasėdėti, išsikasė... Kad juos kur, kalės vaikus. Teks jų šėtonišką veiklą pakoreguoti. Žodžiu, nepaisant nemalonių (erzinančių) dalykų neturėtų artimiausiais mėnesiais būti liūdna.

04 23. Atidariau dviračio sezoną! Nupuškavau su savo ištikimuoju dviračiu prie Rekyvos. Buvo nuostabi diena, +17 šilumos. Beržai jau po truputį skleidžia savo gležnus lapelius, ežero vanduo per kelis sprindžius nusekęs: kai toks gylis, ir tai jaučiasi. Nudrožiau iki kyšulio, gurkštelėjau drungno tam tikro skysčio, telefoniniu ryšiu pasigyriau apie savo pasiekimus Batsiuviui ir Mindei. Savaime suprantama, grįžti buvo sunkiau. Rytoj ant dviračio nesėsiu, žinau iš patirties - klyną ne juokais maus. Geriau pasidarbuosiu mamos darže - prasidėjo sėja! Atostogos įsibėgėja! (Nuolatinis darbuotojas Levis pranešė, kad Pergalė jau įtemptai dirba. Vadinasi, bandys išsiverst be manęs. Tikėkimės, pavyks.)

04 18. Atostogos... Blyn, pasirodo, net aš kažkiek pamiršau, ką reiškia neįtemptai atsipalaidavus dykinėjančiai deginti laiką. Kažko jis labai lėtai pirmosiomis dienomis sukosi: pradedu suprasti, kokia kančia turėtų būt kokiam konvejeriniui hominidui-prisiekusiam naudos vergui, kuris jau po trijų šventinių dienų nebežino kaip savo kaily taip beprasmiškai švaistant laiką betverti. Tokie tie rabotiagos, kad ir mano Radviliškio kaimynas garažinis automechanikas iš pašaukimo Kęstas. O aš va kiekvieną rytą vis naujos puero iš savo vis gausėjančios kolekcijos (vos prieš 5 minutes užsisakiau iš teakingmall.com dar du Dayi fabriko blynus) pagurkšnoju, tarp puodelių knygą skaitau, per literatūrą lyginu dabartinį aš? su ankstesniuoju. Nors lyginu tik iš to paties dyko buvimo. Šiuo momentu perskaitynėju Džono Foulzo "Magą". 800 puslapių! Gerokai manieringas stilius, daug beprasmio (nors pastebėjimas, kad romanas kaip meno forma seniai mirus visai man priimtinas:) tauškėjimo, bet pirmieji 200 puslapių visai gerai lenda, ypač kai aprašinėjama salos (Speces prototipas), kur vyksta veiksmas, atmosfera, tingi egzistencija ir visiškas žmogiško aktyvumo nebuvimas. Ką norėti, 1951 metai. O dabar ką toje saloje rastum - daugybę turistų, brangių restoranų, aptvertų vilų ir viešbučių. Ir gal dar kelis tūkstančius pabėgėlių. Ką darysi, globalizacija, tiesa, kaip įžvalgiai pranašauja vienas vietinis filosofijos specialistas ir kultūros teoretikas: pasaulis nebebus toks kaip seniau. Per tą prakeiktą virusą. Nors dėl turizmo mums, čiabuviams, mažiausiai reiktų pergyventi; tiktai vertelgoms - naujų darbo vietų magams - ir biudžetui neabejotinas nuostolis. Bet taip buvo ir bus visada, tam pointe pasaulis, kuriame gyvename, buvo ir liks kaip seniau. Todėl velniop. Geriau jau pacituosiu pagrindinį "Mago" magą: mano amžiuje primuosius dvidešimtį metų prisimenu daug geriau negu antruosius ar trečiuosius. Nuo savęs: ir tikrai, aš pirmuosius dvidešimt metų prisimenu daug aiškiau negu trečią ar ketvirtą dešimtmetį. Gal dėl to, kad visuomet buvo kuo stebėtis ir ką sugerti; taip sakant, karšta patirtis, gilūs įspaudai atminty ir pradedančio rašeivos/metalisto entuziazmas. Kas dėl karščio ar bent šilumos: atostogų proga galėjo būti ir šilčiau. O dabar tie vėjai... Nesinori nė dviračio sezono atidaryti. (Pernai tuo metu jau kažkelintą kartą buvau prie Rėkyvos nudūmęs.) Bent jau nelyja, o šiandien rytas netgi spiginančiai giedras. Gal reiktų į Radviliškį nulėkt? Kažin ką Levis galvoja, ar, tiksliau, kada atsibus (dabar 9:40)? Papildymas: apie 11:00 dangus piktai užsitraukė, ėmė biški sniguriuoti. Praėjo noras kažkur iš namų trenktis, štai tau ir atostoginė tinginystė.

04 11. Štai ir po Didžiojo Penktadienio. Bet tik ne po Didžiųjų Atostogų. Kadangi virusas-karantinas ir toliau koreguoja žmogiškus planus, išleido mus fabrikas į užsitarnautą poilsį. Dviem savaitėm? ar panašiai? Bet kokiu atveju užsitarnautas poilsis! O ir puero susikaupė gausybė, nebėra kada rytais maloniai prie skaitinių pagurkšnoti. O juk ir pavasaris jau visu grožiu atsiskleidžia, tuoj tuoj slyvos (o parkiuke viena jau jau) ir vyšnios ims žydėti. Ir Velykos rytoj! Pirmąsyk be išvykos į Dievo namus, nes juk karantinas... Bent kartą jis pozityviai pasitarnavo, nes nelabai man tos išvykos traukia, bet ko nepadarysi dėl mamos ir velykinės dvasios... Ir antelė gražiai šaldytuve marinuojasi, o rytoj ant lėtos ugnies... Pagalvojus, kiek gerų dalykų aplink, net nesitiki, kad... Koroninė situacija: kaukių nešiojimas viešose vietose privalomas. Per šventes visi lieka namie. Keliuose į užmiestį budės nepaperkami pareigūnai. Kad visada tokia šventinė ramybė būtų! Ko gero, po švenčių reiks mus su Leviu kaukėtiems į Radviliškį palėkti, pažiūrėti, kaip per žiemą(?) kurmiai sodą išvagojo. Ir šiaip ūkio būklę įvertinti, su Regina ir Bebru pasisveikinti. Negalima visai nuo socializacijos atitrūkti, net jei norėtųsi.

04 05. Toliau sėdim karantine - ekspertai prognozuoja, kad virusas savo siautėjimo piką pasieks gegužės pradžioje: taigi visai tikėtina, kad ir po Velykų (iki tada galioja karantinas) niekas daug nesikeis. Mama nupirko man ir sau antsnukius, norėjau pasakyti, kaukes. Gerai, kad juodos, tinka prie plaukų ir aplinkinių nuotaikos. Bet maniškė nuotaika nėra tokia ir prasta, galų gale juk pavasaris su pranašaujamais nuostabiais kitos savaitės orais: būk gamtoje, parke, joks medis ar paukštis tau jokio viruso neprikosys ir neprišnirps. O ir žmonės ramesni, mažiau eikvoja savo didelių smegenų energiją nebūtinoms pramogoms. Apie dideles smegenis nusižiūrėjau nuo Kurto Voneguto: karantinio proga pagriebiau iš savo bibliotekėlės jo Galapagus. Visai smagiai šaiposi iš evoliucijos: dėl visų žmogelio nelaimių kalta per didelė jo smegeninė! Aišku, aš ir pats tą seniai žinojau. Ir savo kailiu patyriau. Kadangi neturiu daug ką veikti šį saulėtą sekmadienio rytą (neseniai pasiurbčiojau 2009 m. puero, patyrinėjau Kingteamall internetinėj krautuvėlėj, kokios 2014-2017 metų juodos puero ateity galėčiau įsigyti; yra keli kandidatai), tai galiu kelias ištraukas iš Galapagų čia ir surašyti. "Kokių plepių anuomet būta žmonių! Nuo ryto iki vakaro visi tik pliurpdavo ir pliurpdavo. Kas buvo tas dienąnakt nesiliaujantis pliurpimas, jei ne beprasmių, betikslių signalų srautas iš absurdiškai didelių ir aktyvių smegenų? Ir kad galėtum jas kada ne kada išjungt!" Cha, bybį tu jas kada išjungsi! Nebent Dalai Lama su savo artimiausia aplinka pamokytų (užtruktume ne vieną dešimtmetį), bet verčiau tegu stipriai trinkteli kuolu per makaulę, kad ir rizikuodami karminį įdirbį susipartalint. Žiūriu, man irgi gaunas lengvai pašmaikštaut. O kad šį neapibrėžtą, bet pavasarišką metą neįsigalėtų asmeninė - nebūtinai virusinė - kryyyzė, nuolatos sau primenu: po visada laukiamų Velykų švenčių (reikia mūsų didelėms smegenims atsinaujinimo simbolikos, kaip kitaip) nusimato dvi savaitės atostogų - Pergalė išveja mus į atilsį, norėjau pasakyti, į poilsį. Apmokestinamą ar ne, čia jau antraeitis dalykas. Bent jau man. Man kad patingėt. Ir sutapk taip, kad ir Galapaguose cituojamas prasmingas Izaoko Votso eilėraštukas: "Ar juodadarbis būčiau aš, /Ar meistras - nesvarbu: /Vis tiek Šėtonas tuoj suras /Man, tinginiui, darbų.

03 18. Keisti laikai nūnai užklydo. Visas pasaulis baigia nuo koronos (ir sutapk taip nelemtai, neabejotinai liūdnai linksi galvomis Coronos alaus pramoninkai) susirgti: virusas jei ne tiesiogiai į kvėpavimo takus kimba, tai į smegenų bėk, rėk ir slėpkis suvokimo centrus tai jau tikrai. Gerai yra kažkas pasakęs - informaciniai baimės fabrikai daugiau niekuo neužsiima, tik gamina siaubą ir tuo pačiu vaistus nuo siaubo. Nemažai susirgo, nemažai pasitraukė ten, kur jokie virusai nebebaisūs (komplikacijos), visiškai nauja virusinė infekcija - regis, viską suplanavusi išmintingoji žmonija to į savo dienotvarkę neįtraukė. Todėl triukšmas ir isterija globalinio masto. (Puiki proga stebėti, kaip veikia globalizacija, jau nekalbant apie globalinių valkatų judėjimą: per juos ir plinta virusas.) Sėdim karantine - balaganuose dirba tik maisto prekių parduotuvės ir paštas, autobusai važinėjas pustuščiai, vairuotojai apsitvėrę stop juostomis, jokių renginių ir apskritai grupavimosi. Bet valdžia nelaimėje vargšų vertelgų nepaliks - pasiskolino 5 milijardus, reikia tikėtis, visiems klius. Prie manęs aną savaitę irgi kažkoks virusiukas ar bacija buvo prisiklijavusi - slampinėjau mat po prekybcentrius Maker's Marko besidairydamas - naktį suskaudo gerklę, vėliau kelias dienas nemaloniai kuteno - lyg bronchai norėtų kažką svarbaus pasakyti. Bet su vaistukais per penkias dienikes susitvarkiau. (Mamai irgi nuo manęs virusinė dovanėlė perėjo, bet, regis, ir ji baigia išsikapstyt). Amerikoj, kaip ir Lietuvoj, sienos uždarytos, neįskrisi, neišskrisi, Džonas dirba iš namų, vaikai mokosi iš namų, tiktai Rita į savo klinikas važinėjasi. Saldainiai, sausainiai ir zefyrai pas mus fabrike pavyzdingai it vieninteliai ramybės laiduotojai linijomis plaukia (kam reikia tų sukruštų zefirų per tokią suirutę, svarstom linguodami galvomis, nejau sandėliuos? O "Gaidelį" gal tikrai nuo apokalipsės bandysiančios bunkeriuose slėptis alkanos sielos graibsto?) Taniuša Vilniuje irgi savo viešąją Pachamama maitinimo įstaigą turėjo uždaryti (karantinas iki balandžio pirmos, bet kas čia žino, kas iki to laiko susidės), o aš pagaliau sulipdžiau gėrimų meniu knygos tekstą: pagal paskutinius pageidavimus - 7 temos. Bet ir čia iki galo neaišku, kaip galop pasisuks. Taigi gyvenam perdėm neaiškiam pasauly. Žmogiška.

03 02. Vis tik reik ką nors tokia gimtadieniška proga pakeverzot. Tikras pavasaris +8 laipsniukai, rytoj turėtų pakilt iki 11. Smagiai iš anksto atšventėm šeštadienį šventę: ta pati nemirtinga chebra (Batsiuvys, Levis, Filadelfijus, Gintariuks, Kęstuks), vynelis, sūriai, kukurūzų čipsai, dar kai kas. Išsiskirstėm kaip vaikai - 22:30. Sekmadienį atsibeldė Mindė, paragavom pilstomos gubernijos ir alyno produkcijos, visai nemažai gavos, šiandien labai sunkiai kėliaus 5:00 ryto, pagurkšnojau matės ir spūdinau į darbą. Neprisimenu, kada per gimtadienį būčiau spūdinęs į darbą! Gal tik kokiais Leginos langų laikais - 2000-aisiais metais. Ir nebežinai, į gera tai ar nelabai. Po darbo - taip laimingai sutapo, kad vos už kelių šimtų metrų nuo Pergalės - Gubernijos darykla - užsukau pakeliui, radau gimtadienio proga gintarinio elio su nuolaida, labai gerai man jis nukliuksėjo kur reikia. Vaidotas parašė sveikinimą, patraukliai iššifravo man sukakojusių skaičiukų teigiamas savybes, turėtų šie metai būt sėkmingi. O kaip kitaip. Tokia pakilia nata ir baigsim keverzones.

2020 02 22. Tai kaip skaičiukai! Nuliukai dvejetukai. Tik visai atsitiktinai į dienos pabaigą pastebėjau šią dizaineriškai nepriekaištingą kombinaciją. Šiuo momentu klausau Schammasch senesnio albumo, nelabai veža, vėlesni geresni, ir aliuko gubernijos kvietinio vieną ištvarkiau kartu su 40 gramulių meikers marko. Pasidariau ramesnį savaitgalį, nes noriu pabaigt Taniušos Pachamačos meniu, kaip tik apdailinėju ketvirtą dalį apie nikkei japonų imigracinius nuotykius į Peru. Ir visai neturiu didelio noro toliau plėtoti kas geresnio rašinėjimus, todėl atidėsiu rytojui. Palieku daugtaškį, kad žinoč nuo kur tęsti... ...žinot tai žinau, bet nežinau, ką tęsti. Ką tik paskutinį kartą permečiau akim tekstą apie japoniukus, reiks siųsti. O paskui žiūrėsim, kaip judinsis kiti projekto dalyviai. Šiandien vėjuota, buvau išėjęs trumpam prasivaikščiot, ėmė ir saulutė trumpam išlindo, pavasaris ir gimtadienis nebe už kalnų. Ir penki mėnesiai fabrike. Vis nepriprantu prie pirmadienių - atrodo šiek tiek apokalipsiniai. Bet per kelias valandikes įsivažiuoji. Juolab kad darbų apmažėję - sausainiai nekepa, zefyrai irgi suretėjo, vafliniai saldainiai visą savaitę stovėjo. Tiktai karamelės lenkai nemažai tonų užsakė - su ja ir dergiamės. Išgėriau per pietus taivaniškos tie gvanjin arbatėlės, prisiminiau, kad poros siuntinių iš Kinijos su arbata laukiu, o ten juk CV (corona virusas) siaučia, ekonomika ir viešasis gyvenimas apstoję, gal sakau, čia koks ženklas, kad gana, nusiraminkit biški. Ir ne tik kiniečiai... Aš irgi vis dažniau pagalvoju apie pavasarį (nors kokia čia žiema su nuolatiniu pliusu), kaip smagu Radvilišky sėdėt ir tik labai paviršutiniškai apie bet ką mąstyt.

01 27. Atrodo, vos prieš kelias akimirkas raudonai spalvavau (spalvinau?) skaičiukus, o dabar jau 2020 (tiesiog idelaus skaičius dizaineriams) metų 27 - oji pirmo mėnesio diena. Ir ką nuveikiau? Atrodytų, nieko. Bet juk kone tą patį galėtum pasakyti apie bet kurį metų tarpsnį, broluži! Lyg netikėtai (kaip nepasisekė) susitiktum kokį seniai bematytą pažįstamą, ir jis tavęs paklaustų: nu kaip, Dariens, gyveni? Gerai, o kaip tu? Aš irgi gerai. Kaip gerai, kad viskas mums abiems gerai. Ir tik paskui pradedi atsirinkinėti (nereikšmingas?) smulkmenas: ir tą padariau, ir tą suvalgiau, ir tą perskaičiau, ir tos naujos arbatėlės paragavau, gera! ir dėl to pasipiktinau, ir dėl to apsidžiaugiau, ir dėl to galvą skaudėjo, ir tą pasiunčiau ant... Žodžiu, parašė man geriausia sesers draugė Tania, sako: tu čia lyg ir rašytojas, o mes ot galvojam padaryti savo restoranėliui Pachamama tokį mandrą gėrimų valgiaraštį (gėriaraštį?). Štai parvežė iš Niujorko kaip ir pavyzdį, įrišta kaip tikra knyga, odiniai viršeliai, su daugybe pasakojimų, iliustracijų ir nuotraukų, dailininką met irgi kaip ir turim, taigi reikėtų kažkokių tekstų, susijusių su Peru virtuve ir Peru apskritai, ir Nikkei virtuve, tai yra, su peru ir japonų gastronominiu plakiniu. Bet - kaip jau pačioje pradžioje dažniausiai būna - nelabai žinom nuo ko ir pradėti, gal tu Vilniuje būvoji? Būvoju labai retai, kartą du metuose, ir visai tingis man kažkur toliau nei 10 km spinduliu trenktis, nes jau 27 dienos taip smagiai vienodai praliuoksėjo ir nė kiek neprailgo, tuolab neįgrįso, labai nemaga kažkur iš savo urvo į šaltą pasaulį lįsti. Saldainių fabrikas-namai-pardaškė. Tikras bastūnas. Bet ėmiau po truputėlį rinkinėti medžiagą (vien Pachamama pavadinimas šaukėsi Andų tautų ir inkų mitologijos), ir šį bei tą mitiško pririnkau. Atspausdinau ir nuvežiau į Pachamamą. Tiesa, Tania su restorano vadovu Laurynu buvo po vakarykščio išvargę, bet lyg ir nubrėžėm šiokius tokius būsimo gėrimų katalogo kontūrus. Vėliau netgi mane, veltėdį, paėdino, atsiprašau, pamaitino. Tunų sevičė, puikiai, riebios tigrinės, o gal leopardinės krevetės pikantiškam medaus padaže, pirštus aplaižysi, paskrudintos saldžios bulvytės, jautienos išpjovos anticuchos, ach... Žodžiu, labai gardžiai persiėdžiau. Pažadėjau, kad toliau rinksiu medžiagą apie inkus, konkistadorus, japonus geležinkeliečius. Iš Žemės Motinos prieglobsčio išėjau į šaltą pasaulį. (Po teisybei, ne tokį ir šaltą, nėra dar buvę ant Lietuvos tokios šiltos žiemos. Nė minuso nesulauksi, ką jau bekalbėti apie sniegą.) Susitikau su amžinu draugeliu Vaidotu, bet tas į gimtadienį Burbiškio dvare, Anykščių rajonas, ruošėsi, o ir sausą sausį savo kepenims paslaugiai pasidarė, taigi šiltai pabendravom pusantros valandos, ir aš jau greitajam traukiny, ir po 2 val. 10 minučių vėl Šiauliuose, ir atrodytų, o ypač kitą rytą, kad niekur ir nebuvau iš savo urvo išlindęs, ir nieko čia išskirtinio nenutiko, ir pilvas vėl tuščias, ir naujas puero mėginukas tobulai į skrandį trachėjos sienelėmis skysta, ir kiaušinienė su špinatasis, o priedo kimči be galo skalsi. Taigi nė kiek pažįstamam nesumelavau - viskas tikrai gerai.

2020 01 01. Skaičiukai kitokie, o protelis vis tas pats. Todėl, Dariuk, patark pats sau nieko mandraus šiais metais nesilinkėti - nebent naujų kvailysčių. Nes visa kita: apskaičiavimai, pasižadėjimai, prognozės, patyrimo galimybės ir sąlygos, pragmatiniai planai su naujais tikėjimais ir viltimis tėra - kaip pasakytų amžinatilsis A. Š. - tik kalbinės programos, nupušęs mašinininis principas, kai stengies kartu būti ne vien tik mašina ir mašinistu, bet ir pačiu kuru, kurio dėka tie kerėpliški agregatai juda. Juda juda, bet galiausiai lieka tik kitokie skaičiukai, o protelis tas pats. Ir niekur toli nepabėgsi, tik į dar vieną pradžią. Tad rytoj turiu keltis penktą ryto, kad išgerčiau žalios puero ir nuolankiai žingsniuočiau į stotelę, kur lygiai 6:00 atpuškuoja 7 busturo autobusas, per 15 min. nuvešiantis mane prie V. Bielskio stotelės, o nuo ten iki Pergalės tik geras šimtas neentuziastingų žingsnelių. Niekas anaiptol dar nesibaigė, ypač gamyba. Taigi dar mėnesiui (?) pratęsiu sociumo primestą realybės konstravimą. Betgi tas pats anoniminis sociumas tvirtina: kvailumui ribų nėra. Todėl yra kur paplušėti, vyručiai ir mergikės!

12 18. "Gyvenk taip, tarsi išvis negyventum; niekink ir gyvenimą, ir mirtį; maldauk savo Senojo Šeimininko, kad jis tau dovanotų netikėtą mirtį!" Labai tikiuos, kad iš savo Senojo Šeimininko sulaukei būtent šios malonės, Arvydai. Labai liūdna, kad išėjo anapilin (ar kur ten gali išeiti tikras vir bonus) unikalus mąstytojas, intelektualas, nepranokstamas rašytojas ir prigimtinis ironikas, o iš tikrųjų tikrų tikriausias filotopas Arvydas Šliogeris. Paskutiniais metais jis man atvėrė akis (privertė? pasiūlė patikėti?) kai kuriems (sakyčiau, pamatiniams) mirtingojo būklės ir likimo šioje ašarų pakalnėje dalykams. Taip, Arvydai, pats matai, visgi kalba labai sunku pasitikėti. Gaila, tavęs gyvo nesutikau, bet ką aš tau būčiau galėjęs pasakyti, ko ir pats nežinotum? Todėl geriau patylėkim. Tu, sugrįžęs į absuliučios laisvės namus, nebūtį, aš, vis dar saikingai išsipisinėdamas jos link klibinkščiuodamas (esu?) Čia ir byb... atsiprašau, Niekis nieko tiksliai nežino, o juolab neišsiduos. Te egzistencinė ironija, humoras ir skepsis lydi mus, nelaimingus kalės vaikus, nuo lopšelio iki grabelio!

12 17. Šiandien po darbo išeinant iš Pergalės dalino sargai kalėdines dovanėles (saldumynų rinkinukus, kaip kitaip). Kadangi esu įdarbintas netiesiogiai, išaiškėjo, kad dovanėlės man nepriklauso. Pirmą akimirką pagalvojau - dirbu kone už du, nes mano porininką atleido, - o dovanėlės nepriklauso? Tikrai tą akimirką visai nelojaliai norėjosi fabriką velnio subinėn pasiųst, kad vaikučiai dantukus sveikus išsaugotų ir klastingo lėtinio diabeto išvengtų. Važiavau autobusu ir nepaguodžiamai kinkavau galva - dirbu vos ne už du, o dovanėlės nepriklauso! Ir bybys jų nematė, tų dovanėlių, išlipęs po pusvalandžio savo stotelėje (kamščiai, nors tik trys valandos dienos. Kur tie ratuoti hominidai tokiais kiekiais tokiu ankstyvu metu važinėjas?), nelyginant žvaliau pasakiau. Bus ir dantukai sveiki, ir lėtinio diabeto klastų galgi šioj dekadoj išvengsiu. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, neveltui senoliai bylojo. Bet vis tiek ariu vos ne už du! Nebeilgai, nebeilgai....

12 16. Šiandien nelauktai netikėtai sužinojau - nuo gruodžio 23 dienos iki Naujųjų metų "Pergalė" su visa savo mašinerija ir žmogiškaisiais resursais išeina atostogų! Reiškia, atpilsiu paskutinę savaitėlę ir... nieks nežino, kas bus toliau (vis dar priklausau laikino įdarbinimo įstaigai, ir ji kas mėnesį man atsiunčia žinutę - rašyk TAIP arba NE, jei nori pratęsti sutartį) - pasiliksiu konditeriniuose košmaruose, norėjau pasakyti, baruose, ar ir vėl į laisvą būvį pargrįšiu. (Tik ar ilgai?) Mėgstam, oi, mėgstam mes, žmogystos, kvailus klausimus uždavinėti. Verčiau jau prie arbatos puodelio (be jokių pagražinimų ir melodraminių išvedžiojimų iškilmingai skelbiu šiuos metus Arbatos Metais - daugybė rūšių išbandyta, įvairiausių skonio niuansų aptikta) lengvai kofeiną ir naudingas nuotaiką gryninančias amino rūgštis įsisavinti ir pamėginti ateities-praeities negalimumu sielos negluminti. Nes juk nieks tiksliai nežino, kas bus tuose 2020 skaičiukuose, todėl TAIP ar NE neturėtų kažko esmingo Camellia sinensis gerbėjo egzistencijoje pakeisti. Žodžiu, turim iki švenčių ir naujako dar kažkiek dienų, gal dar ką nors per tą laikotarpį (visgi be laiko sąvokos sunku išsiverst!) pakeverzosiu.

11 17. Ganėtinai įkyrėjo registruoti ir prižiūrėti visus konditerinius procesus - pasiryžau iškeisti saldumynų gamybą į daug mielesnį alaus turizmą. Mat paskambino netikėtai(?) Arūnas Filadelfijus ir pranešė: renka šaiką kelionei į Rygą - reiks nepametant galvos(?) pražygiuoti visą taip vadinamą alaus kelią Rygos alaus distrikte (esančio vos nuošaliau nuo ne-alaus turistų perkimšto senamiesčio)). Kas aš toks, kad pabūgčiau! Sėdom penkiese - aš, Filadelfijus, Kęstas, Remyga+žmona Siga - į automobilį ir per dvi valandas atsidūrėme broliškos respublikos sostinėje. Įsikūrėme jaukiame nuomotame butuke šalia Dauguvos upės ir išdrožėme į An adventure for every beer lover (taip kelias buvo pristatytas lankstinuke). Pirmadienį, lapkričio 18, Latvija turėjo švęsti nepriklausomybės dieną - namai šventiškai apšviesti, ant pastatų fasadų ir šaligatvių sumirguliuoja projekcijos, lazerių ugnys virkdo akiduobes ir tinklaines. Tiktai oras kaprizingas - nors ir nešalta, bet akinių stiklus aplipdo dulksna. Pirmas mūsų kelionės punktas - Alkimikis darykla. Medinis pastatas, interjeras galgi pernelyg tvarkingas tokiai užeigai, prie baro stovi barzdoti-tatuiruoti-auskaruoti barmenai. (Vėliau įsitikinom, kad kitokių į tokį atsakingą darbą turbūt ir nepriima). Nesikuklindami su Kęstu užsisakėme po puslitrį Hitchops doubleIPA. Kartus skalsus 8 laipsnių gėrimėlis, bematant pripildęs kraujagysles pozityvios mielių dvasios. Vėliau sekė Kanepes CC (kultūros centras), kelyje pažymėta 5 numeriu. Ot, čia interjeras puikiai atitiko undergraunderio-alaus mėgėjo dvasią. Visa aplinka pasitrynus, nučiupinėta, bet sava. Gaila, kad mus užklupo vėsokas metų laikas, galėjai nesunkiai įsivaizduoti, koks pasiutęs gyvenimas verda šiltesniais orais didžiulėje terasoje (buvo ir grilius, ir ryškiai išpaišyta karvė). Po antro bokaliuko pasijautėm distrikte lyg namie. Kaip kitaip. Kojos eikliai nunešė į dar vieną daryklėlę - šįkart į Ziemelu Enkurs. Užlipom į antrą aukštą pro dviračių taisyklą (įdomus derinys). Viskas ten pasirodė besą susiję su marinistine tematika - ir alaus pavadinimai, ir barmenų tatuiruotės, ir barzdos, ir auskarai, ir... Žodžiu. Mano kompanionai gyvenimo, atsiprašau, alaus kelyje pasiėmė paragavimui po 4 rūšių mėginėlius, aš, prisiminęs savo šaunias upeivio dienas, ryžtingai griebiau flagšipą El Capitan. Savaime suprantama, IPA. Įsidėmėjau grindis ir tualeto sienas, išklijuotas maišais nuo kavos pupelių. Prasukom dar pro kelis distrikte pažymėtus taškus, bet neužsibuvome: Vest sunkiai radom įėjimą į vidų (gal jau tikrai rūšiniai salyklai ėmė savo klastingą galią rodyti?), bet radom. Deja, visos vietos rezervuotos. Zobens un Lemess okupavo barzdoti metalistai, jei ne putoti bokalai, būtum nesunkiai anuos sumaišęs su musulmonų fundamentalistais. Autentikoje radom tik 3 pilstomas alaus rūšis, tad musų nelauktai išpuikusioms gerklėms tai buvo per menkas penas. Bent jau interjeras estetinį nusiteikimą paglostė: Filadelfijus net ant gausiai purškiamais dažais išpaišynėtos sofutės įsiamžino. Galiausiai patupdėm savo išvargusias šiknas Labietis darykloje. Ot ten tai tikrai tikrai alaus marios. Griebiau pačią brangiausią Pėteris Apinis imperial IPA. Pati geriausia šioje šviesioje ašarų, atsiprašau, alaus kelionėje, vėliau apibendrinsiu. Maloni aplinka, viduj ir išorėj. Pagautas kelioninio alaus įkarščio pabandžiau deginto Kapracis juodo elio. Štai čia šiek tiek ir apsigavau - buvo laaaaabai sudegintas. Laimė, kad susimetėm tryse pabandymui, pasiraukę išlaižėm. Galiausiai ištrūkom iš mielaširdingų alaus distrikto gniaužtų ir visai nepastangiai bandėm prisiderinti prie Senamiesčio turistų minios, todėl neprisiderinom. Mus nešė salyklo dvasia, o juos... turistiniai poreikiai? Paskutinė stotelė nuvedė mus į kažkokius (pavadinimas neužsifiksavo) alaus namus. (20 pilstomo alaus rūšių). Prieš miegą pasistiprinau Bitter than your mama dviguba IPA. O pakirdus iš įpratimo apie aštuntą ryto net galvos nebarškėjo. Maloniai keista. Todėl ir rytinė puero arbatos dozė tebuvo reikalinga vakarykštį kartumą nuo gomurio nuplauti.

10 31. Taigi galiu drąsiai teigti, kad projektas "socialinių realybės konstruktų pritaikymas ir minimalus valdymas maisto (konditerijos) pramonėje" sėkmingai tęsiasi. Pergalė su visu savo žmogiškųjų (ir mašininių) resursų kontingentu manęs kol kas nenugalėjo. Praėjo mėnuo, apsiuosčiau, apsipratau, kojas sušilau, susidariau bendrą vaizdą ir veiksmų planą. Bet iš tikrųjų viskas suplanuota už mane, taip sakant, kas netingi, tas ir gieda. O ne tinginių, taip vadinamų spartuolių, taip vadinamų entuziastingųjų vergų įmonėje nors vežimais (lifteriais) vežk. Panašiai kaip vištidėje - laksto vištos, kaip tik mokėdamos kudakuoja, bando savo pamišėlišku rėksmingumu net gaidžius imituoti (o gaidžiai, atvirkščiai, mokosi kudakavimo iš vištų), ir joms atrodo, kad tai jos gano visas kitas vištas, ir tik dėl jų fabrikas dar nesugriuvo ir sėkmingai gamina produkciją, o laimingi vaikučiai iš to neapsakomo dėkingumo grūdasi grūdus, atsiprašau, saldumynus į burnytes saujomis. Jei bandytum kreipti dėmesį į tokį vištų-gaidžių ansamblio pasirodymą, greitai nuprotėtum, ir kartu su anais pradėtum gerklę laidyti. Visgi prieš kelias dienas nebeapsikenčiau ir į vienos ypač šūstros vištos riksmą atsiliepiau grėsmingu NERĖK!, net vaniliniai zefyrai nevalingai susitraukė. Teko į broką vežti, kad permaltų... Štai jums ir vietinė techninė terminologija. Bet jei nereikia kovoti su vietiniu gyvulių ūkiu, viskas daugmaž pakenčiama: kvapai malonūs, šilta (ypač aktualu dabartiniu metų laiku), "bloguosius" angliavandenius tiesiogine to žodžio prasme furomis vežk, bet jei saikingai, taip sakant, tada dar įmanoma: rytą du Gaideliai (sausainukai), priešpiečiams viena Fortūna Black (helouvyno proga su anglies milteliais), viena Meška Šiaurėje pietums. Ir jokių zefyrų, ten bemaž grynas cukrus!

10 07. Prasidėjo nauja savaitė... Tiksliau, prasidėjo savaitė, kuri turėtų žymėti taip vadinamą neeilinį Dariaus T. gyvenimo įvykį (pavadinimas iš FB folkloro). Ir iš tikrųjų, taip netikėtai viskas susiklostė - atrodė, tiesiog vykdau kažkieno kito komandas, o gal ir iš tikrųjų už mane kas nors (pa)sąmonėje vadeles tampė... Žodžiu, aną pirmadienį (09 30) nuėjau į pokalbį su darbdaviu, antradienį užsisakiau ir gavau akinius (senus kažkokie nelaimingi kalės vaikai nufirfino), pasitikrinau sveikatą (tinkamas su regėjimo korekcija), išklausiau higienos įgūdžių (maisto tvarkymas) kursą, trečiadienį pasirašiau sutartį su laikino įdarbinimo firmele, ketvirtadienį pridaviau dokumentus darbdaviui, ir penktadienį - še tau kad nori ar nenori - jau esu ne koks tai sumautas visuomenės priešas, norėjau pasakyt, bedarbis, o Vilniaus Pergalės Šiaulių Cecho (buvusios Naujosios rūtos) konditeris. Aišku, pernelyg skambiai pasakyta: esu pakuotojas, krovikas, pagalbinis darbininkas, atsitiktinis gaminamos produkcijos degustatorius (zefyrai, vafliniai saldainiai, griliažas, sausainiai, bambonkės). Pirma darbo diena buvo tikras miglynas - keturi cecho aukštai, ir visur viskas neaišku. Gausybė įrengimų ir gamybos linijų gaudžia, moteriškos būriais šmirinėja, meistrai surauktais antakiais žvalgosi ir visomis kryptimis siuntinėja (sunku neužkliuvus ir minutei atsipūsti, iškart suranda įdomios veiklos), tik retkartėmis sustoji ir panagrinėji gaminamos produkcijos etiketes: labai daug pusiau ir pilnai hidrintų palmių (branduolių) riebalų ir dar daugiau cukraus. Tad turėtum būti labai pakiliai nusiteikęs, kad galėtum saldainukus pavadinti tikrai pilnaverčiu maisto produktu. Ir pradedi mėtytis, ir nebežinai, kam atstovauji - sveikos gyvensenos adeptams ar konditeriams. Bet juk saikingai vartojamas net gyvenimas pusiau sveikas. Žiūrėsim, kaip vystysis tolimesnė cechinė-konditerinė karjera. Jei ne pergalė, tai bent jau dalinės lygiosios. Beje, kvapas ir švara darbo vietoje (dirbam baltais chalatais pasipuošę ir vienkartines kepuraites išdidžiai ant galvų užsimaukšlinę, lyg kokie farmacininkai) gerokai kompensuoja kitus nepriteklius, tai tau ne kokia plastmasė, metalas ar mediena. Anų arčiau burnos išvis geriau nekišt!

09 09. Rašau jau gerokai į rudens teritoriją įžengęs. Nors rudeniu tik labai iš tolo tekvepia: orai saulėti, dienos šiltos, beržai dar tik labai kukliai keliais lapeliais gelsvai nusispalvino, nuotaikos irgi dar inertiškai vasariškos, tiktai pati diena žymiai patrumpėjusi, - pusė devynių jau tamsu. Sesuo su dukrytėmis pabuvo Lietuvoj dvi savaites ir grįžo į savo amerikonišką kasdienybę. Smagumas buvo neišpasakytas tas dienas kartu leisti: blaškytis po Šiaulius, Palangą, Radviliškį... Bet po smagumo - kad ir giminiškai pakilaus - visada atsiveria praeinamumo melancholija ir tuštuma. Bet kitaip manding žmogui ir neduota: niekaip jam neišeina belaikėje dabartyje įsikurti, visada ilgisi šviesiųjų praeities momentų arba iš anksto ruošiasi mėgautis (arba nerimauti) ateities numatomais įvykiais. Įvykiai realizuojasi - dažniausiai sklandžiau negu buvo tikėtasi, nes gražius prisiminimus kaupiantis ilgalaikės atminties (sąmonės?) brolis iš paskutiniųjų stengiasi, kad tų prisiminimų prisikauptų kuo didenė galybė, nes juk turi, žmogau, kažką gražaus prisiminti, papasakoti ir iš paskutiniųjų stengtis nuolat (arba bent jau per atostogas) tai atkartoti. Patartina dar įsimintiniau bei šventiškiau. Bet kokiu atveju liks ilgesys, kurį pravartu kaip nors nuslopinti, užmaskuoti: panirti į darbus, naujus projektus, imtis kūrybos, sportinės veiklos, interjero dailinimo, grožio terapijos ar kulinarijos. Ir tik laimingiausiems pavyksta tą ilgesį apšauti - nedelsiant, tuoj pat pakišti jam kitus, ne mažiau vertingus išgyvenimus. Betgi apie tai ką tik ir kalbėjau. Taip aš ir padariau - tik Ritai su mergičkom išskridus nutariau sutikti rudenį savo neprilygstamoje Radviliškio fazendoje. Dėl to nusigabenau ten ne tik didžiulį daržo gėrybių arsenalą, bet ir visą muzikinę aparatūrą, nes akustika name afigiena. Visomis išgalėmis mėgavaus banaliausiais dalykais: gamindavaus valgyti, kuisiaus po ūkį, rinkau obuolius krituolius, pjoviau žolę, aižiau pupeles, drožiau pasivaikštinėti po apleistus kolektyvinius sodus, vakarais sutemus (nes geriausiai skamba) klausiaus svaigios muzikėlės saikingai užsigerdamas lengvais gėrimais. Paėmus eilutę iš Mika Valtario Sinuhės Egiptiečio: "tebebuvo kažkas užkrečiamai drąsu ir linksma." Todėl prabėgo dešimt dienų nelyg dešimt valandų. Ir vėl turiu adaptuotis mieste ir uždavinėti kvailus, bet privalomus klausimus: o kas toliau? Kaip būti, kad būtis neužsipultų visa savo rūstybe (arba lengvumu, kaip kad šiuo metu skaitau M. Kunderos knygelėje). Žemės ūkis visada gelbsti: nukasiau bulves, derlius neypatingas, bet ir aš neypatingas bulvių gerbėjas, tuoj ateis eilė morkoms ir kopūstams. Žodžiu, lengvai valstiejauju. Bet vis tiek po truputį dūmavoju, (ne)laimei, smegenys vis dar savo vietoje. Blogiausiu (geriausiu) atveju eisiu į dviračių gamyklą dviračių surinkinėti. Aš labai mėgstu dviračius.

08 15. Atvyko iš Amerikos sesuo Rita (po šešių metų) su dukromis Greta (13) ir Stela (10). Nusimato aštuonių dienų intensyvi viešnagės programa: Šiauliai, mamos daržas, Radviliškis, Palanga...

08 10. Netgi iki pat alkūnkraščių paniręs į kasdienybės konformizmą ir banalybę (cha cha:), kartais turi (nors neprivalai:) sukrutėti visomis galūnėmis, ištrūkti iš santūrios buities gniaužtų, pakeisti aplinką, kūno buvimo erdvėje koordinates. Arba tiesiog nesipriešinti ir pritariančiai sukinkuoti galva, jei kas pasiūlo trumpalaikes prasiblaškymo galimybes. Taip nutiko ir su Mindės pasiūlymu. Mat atskrido iš Amerikos, Indianos, jo brolis Gediminas aplankyti artimųjų ir gimtųjų vietų. Išbuvo Gedis čia virš dviejų savaičių - padoriai atšventėm ir sutiktuves, ir išlydėtuves su priklausančia kepta orkaitėje kalakutiena. Bet štai ėmė ir netikėtai (?) viešnagė baigėsi. Sėdom į nuomotą mašiną ir tryse išvažiavom į Vilniaus oro uostą, išskraidinsiantį Gedį atgalios į naująjį pasaulį. Tądien orai nutarė iškrėsti tikrą šunybę - po ilgesnės sausos pertraukos kone pusė kelio pliaupė liūtis. Visgi laimingai nusigavome į oro uostą, atsisveikinome su Gediminu. Bet grįžti atgalios į Šiaulius su Minde neskubėjome - išsikėlėme misiją aplankyti jo tėvą Zenoną, su savo klajūniška nenuoramos dvasia nusidanginusį į Dūkšto miestelį Ignalinos rajone. Autobusų stotyje sėdome į autobusiuką ir po dviejų su pusė valandos ne itin konfortiškos kelionės atsidūrėme minėtame miestelyje (pastaba ateičiai: po pusvalandžio į tą patį miestelį būtų išriedėjęs traukinys; kelionė būtų trukusi pusvalandžiu trumpiau, taigi būtume atsidūrę tuo pačiu metu, bet daug patogesnėmis sąlygomis.) Išlipęs iškart nufotografavau kelio ženklus: Ignalina 27, Zarasai 27. Žodžiu, pusiaukėlė. Zenonas be jokių nereikalingų preliudijų iškart patraukė link savo būsto. Bet pirmiau užsukome į parduotuvę (pasirodo, jų mažyčiame miestelio centre įsikūrusios net trys!). Prisispirkome būtino išgyvenimui maisto ir... skysto maisto. Ir štai mes stovime prie dviaukščio (tiksliau, 8 butų) daugiabučio. Šiek tiek aptrupėjęs, šiek tiek pasidėvėjęs, bet vis dar stovintis, o svarbiausia - su visais patogumais. Dviejų kambarių butuke buvo įsismelkęs ne itin kokybiškas kvapelis, akivaizdžiai gyventojas per mažai vėdino savo palocius. Iš šiaip Zenonas pastebimai pasikeitęs, atmintis pašlubavus, užsiciklina ant tų pačių frazių, nejau senatvė su daktaru Alzhaimeriu (ar kaip ten jis?) į duris beldžias? Neabejotinai reiktų pas specialistus pasirodyti, oi reiktų. Bet mes ne dėl to čia susirinkom, kad išradingosios senatvės pokštus aptarinėtume. Pasistiprinom po kelionės maistu ir... skystu maistu, ir išėjom pasižvalgyti po miestelį. Ganėtinai įspūdinga medinė bažnyčia, o šalia jos parkelis su gausiais suoliukias ir ežeriuku su ilgoku tiltu. Tik vanduo labai jau dumblėtas - akivaizdūs sausros padariniai. Nulingavome prie daug didesnio Parsvėto ežero. Esam ten maudęsis ankstesnių išvykų į Ignalinos rajoną laikais. Čia situacija panaši - paplūdimy privežta daug gražaus smėliuko, bet vanduo toks dumblinas, kad net nežinai, kokiu būdu savo mažne vykusius plaukimo gėbėjimus pademonstruoti. Tuo metu žemę užklojo nauja liūties banga, bandanti paneigti mūsų samprotavimus apie sausrą. Net su skėčiais smagiai permirkome. Skubinai grįžome į namus. Ir vėl pasistiprinom maistu ir... skystu maistu. Miegoti nudrožiau daug vėliau nei būčiau geidavęs - dėl Zenono ir sūnaus Mindės ne itin ramių diskusijų bei abiejų karšto būdo. Bet tai juk seniai niekam ne naujiena. Šiek ne tiek pamiegojome, kukliai papusryčiavome ir išsibeldėme iš Dūkšto 9:43. Šįkart traukinuku. Vežė jis mus linksmai pro pušynus (tik labai saikingai kartkartėm iškirstus) ir apskritai gražius gamtovaizdžius iki pat Vilniaus. Turėjom dvi laisvas valandas iki kelionės į Šiaulius. Paklajojom po saulėtą Vilnių - didysis kačių gerbėjas Mindė labai norėjo užsukti į Kačių kavinę. Radom ją visai netoli Katedros. Liepė mums ant batų užsidėti maišelius, nusiplauti rankas, kad katinėlių kokia nors zaraza neužkrėstume. Katinėlių buvo įvairiausių spalvų ir plauko: rainų, baltų, juodų, margų. Gulėjo sau ramūs, lyg išdresiruoti, ir leidosi lankytojų kalbinami, glostomi, kedenami. Pažiūrėjom, pasisveikinom, paglostėm, nufotografavom. Išgėrėm po bokalą alaus į mielų gyvūnėlių sveikatėles. Rainis atsidėkodamas netgi ant mano neapdairiai palikto ant grindų lietpalčio įsirangė ir taikiai užsnūdo. Gera miestelėnams su gamta ir gyvūnija nors tokiu netradiciniu būdu susijungti...

07 15. Išpuolė labai netikėtai turiningas ir įsimintinas savaitgalis. Kelios dienos prieš pagrindinius įvykius paskambino amžinas draugelis Vaidotas ir pasiūlė važiuoti į Devilstone festivalį pasiklausyti metalistų (ir ne tik) riaumojimų ir malonaus gitarų (ir ne tik) skambesio. Kas aš toks būčiau, jei atsisakyčiau? Atdūmiau šeštadienį į Vilnių, sėdom su broliais Puklevičiais Vaidotu ir Aidu į išsinuomotą City Bee pežo, ir po geros valandos buvom Anykščiuose, kur trečia diena ir duzgė minėtas festivalis. Vis dėlto tai nebuvo kelionės pabaiga; visada pravartu turėti papildomus kozirius. Mat naktį ketinome praleisti už 15 km nuo Anykščių stūkstančiame Burbiškio dvare (nemaišyti su tokį pat pavadinimą turinčiu dvaru Radviliškio rajone, kur pavasarį gausiai tulpės žydi). Dvaras tikrai padarė įspūdį: atrestauruotas, baltai nutinkuotas, su išdidžiai bokštelio viršuje plasdančiu vyčiu. (Pasirodo, kažkadaise Lietuvoje buvo pridygę apie 2000 dvarų, iki mūsų dienų vienokiam ar kitokiam nusidėvėjimo pavidale išliko 500, iš kurių sutvarkyti tik 27.) Dar labiau širdis glostė faktas, kad dvare visą naktį šeimininkausime tryse. (Neskaitant katės Sofijos ir kalbančios papūgos Erelio.) Išsirinkau 13 numeriu pažymėtą miegamąjį. Kaip kitaip. Įkalėme ant drąsos šampaniuko ir bordo vynelio, užkandome Gruyere sūrio ir išdūmėme į koncertą. Surasti Devilstone nebuvo sunku - tereikėjo orientuotis į gausų metalistų (ne tik) ir įmantriai - bet nebūtinai skoningai - taituiruotų būtybių srautą. Prie įėjimo dailios metalistės ant riešų užsuko medžiagines apyrankes - netgi priplojo kniedę su senovišku aparatu. Kaip ir reikėjo laukti, prisiminiau savo viešnagę 2012 metų festivalyje (grojo Anathema ir Haken). Tuomet bent pusė auditorijos sudarė metalistai. Dabar vaizdelis ženkliai skirėsi: labai jau eklektiška liaudis - nuo vaikų iki brandesnio amžiaus anykštėnų. Žodžiu, susirinko visi smagiai (?) praleisti laiko. Nelauktai sukilo apetitas, todėl pasistiprinome burgeriais su jautiena. Visai padorūs. Galop sulaukėme atlikėjų, dėl kurių ir nepabūgome atsibastyti į tokias tolybes - nuo pat 2003 metų pamėgtų lenkų Riverside. (Kaip vėliau pasakys vokalistas-bosistas Mariušas, "mes turėjome čia būti daug seniau....") Ir taip sugrojo - profesionaliai, išskirtinai, kiek melancholiškai - kad mums visiems trims piršosi tik vienintelė išvada - kone vienas geresnių koncertų apskritai. Nebesinorėjo gadinti tokių šviesių įspūdžiu jokiais blekeriais ar kitais pragaro šaukliais, todėl nusprendėme grįžti į dvarą ir dar šiek tiek pasivaišinti. Nė kiek negeidaudami nuklydome nuo kelio, bet galų gale pasiekėme kelionės tikslą. Susiruošėme vėlyvąsias vaišes ir įsitaisėme Cigarų kambaryje. (Sienos nukabinėtos ragais, aukštas lubas siekiančios knygų lentynos, antikvariniai baldai, didžiulis židinys, žodžiu, kaip tikrais bajorų laikais). Buvo ir šampaniuko, ir raudono vyno, ir super smirdančio kamemberto, o vėliau ir kubietiškų cigarų su 8 metus išlaikytu salvadorietišku romu. Po nerūpestingų pašnekesių užsidarėme savo numeriuose tik 3 nakties. Manasis 13 numeris atsidavusiai saugojo ramybę - jokios bajorų dvasios nepuolė apverkti savo seniai prabėgusių gyvenimėlių nei sapnuose, nei jusliniame pasaulyje. Visgi pakirdau labai anksti - apie septynias. Varčiaus varčiaus, bet nieko daug neišvarčiau, todėl išlipau iš patalų devintą. Netrukus pabudo ir broliai. Pasidarėme kultūringus pusryčius su mėsike, sūriu, pomidorais, užgėrėme stipria Star of Menghai puero arbata. Atsisveikinom su tikraisiais dvaro šeimininkais - Sofija ir Ereliu - ir skaidriomis sielomis iškeliavome atgal į megapolį.

07 04. Atrodytų, bėga vasara ne dienom, o mėnesiais. Ir Joninės su laužais prašuoliavo, ir diena trumpėti pradėjo, ir sausra užėjo, ir tik prieš kelias dienas šiek bei tiek lietaus iš dangaus nuvarvino, bet bulvėms lyg ir per vėlu, jau su vikšrėmis sukrito, kone gali kasti, bet ką ten prikasi, žirniukus, tiktai koloradų vabalai džiaugiasi skalsiu kąsniu. Radviliškis kažkiek pabodo - nuvažiavau praeitą sekmadienį (per Kęsto gimtadienį kartu su Kęstu) tiktai žolės (bet greičiau šieno, po sausros tiktai ruda danga belikus) su nauja benzinine žoliapjove nuskusti. (Skuta žoliapjovė pavyzdingai, kad ją kur!) Mama šiuo metu ligoninėje - kardiologiniame skyriuje, įmontavo jai prie raktikaulio širdies stimuliatorių, laidus su elektrodais per kraujagysles prie skilvelio pritvirtino. Kad ritmas netriktų. Reikia tikėtis, bus tik į gerą. Vėl galės moteriškė pilnavertiškai po daržus kapstytis. Menininkas Dianius tvarkosi savo ūkį - atnaujina namą - pakviečia kartais ir mane į pagalbą. Šlubis Gintaras po pusmečio pagaliau pradėjo vaikščioti - dabar pats šlubčioja ir į maximą, ir į mėsinę. Mano paslaugų nebereikia. Ir ačiū dievui. Visada kas nors įvyksta, net jei neplanuoji. Elektroninėje skaityklėje dar sykį peržiūrėjau "Iš širdies gerumo". Tikrai pavykęs bandymas - trumpas, konkretus, su gera juodojo humoro doze. Vis dėlto nenusprendžiu - bandyti su leidyba kruštis, ar tiesiog ramiai sau pasninkauti su puero arbata (vien juodos turiu virš 10 skirtingų blynų!) ir laukti transcendencinių malonių. Būtų gerai dar nuotraukoms rėmelius ir pastportus užsisakyti, papildysiu Radviliškio galeriją vaizdais iš Yellowsone parko. Pora yra ir su mano vienintele navigacija Nemune. Šiuo metu truputį dažinėjuosi namuose Šiauliuose, reikia pasiruošti sesikės Ritos su dukromis vizitui. Darže pasirodė cukinijos ir agurkai - daraus salotas kasdien. Nieko geresnio ir neprigalvotum, net jei vitaminų perpildytas smegenis spaustų nenumaldomas poreikis galvoti.

05 25. Jau ir nužydėjo obelys Radvilišky (ir visoj šalelėj), labai gausingai nužydėjo. Bus obuoliukų rudenį. Bet kol kas dar tik vasara artinasi, su gausiai želiančia žole, šienlige ir naujais namo projektais. Mat sugalvojau antram aukšte nudažyti grindis. Spalva rudai raudona, visai gerai dera prie šviesių tapetų. Paskuii dar prikabinėsiu nuotraukų, ir bus kaip galerijoj. Per 3,5 mėnesio parašiau juodają taip vadinamą hard-boiled detektyvinę-kriminalinę komediją "Iš širdies gerumo". Išėjo nelabai ilga - apie 130 puslapių, bet toks ir buvo pradinis sumanymas - neišsiplečiant, bet su intensyviai besirutuliojančiu siužetu. Kol kas tik miglotai nutuokiu apie tolimesnį kūrinio likimą - kai tokia leidybinė situacija Lietuvoj, tokia pozicija geriausia. Daviau perskaityti Leviui - nes jis lyg koks alter ego pasirodo ir šioje knygelėje. Virtualusis personažas - kompiuterastas. Kaip kitaip. Kaip bus paskui, žino tik paskui. O aš rytoj, sekmadienį, vėl į Radviliškį išskuodžiu.

04 30. Taip įsisiautėjo šiltasis pavasaris, kad medžiai sužaliavo per vieną savaitę: beržai nusidažė skaisčiai žalia spalva, tiesiog glostančią akį, primenančią, kad štai šitai ir yra absoliuti tikrovė ir būties orientyrai (gerb. A. Šliogerio motyvai); ką jau kalbėti apie sodus su vyšnių bei slyvų žiedų puošmenomis. Rėkyvos pakrantė tapo kone antraisiais namais; numinu su dviratuku kas antra diena. Ir tik bežadis žvilgsnis fiksuoja, kaip visa gyvybė taip staiga sujudo ir suvešėjo. Su mama jau pasodinom bulves. Tiktai vienas (amžinas) sodininkų neramumas - kur tas lietus Lietuvoj pradingo? Jau visą mėnesį nė lašelio gyvybės iš dangaus. Žemė virsta į pelenus - pakedeni, ir dulka. Ir trečia savaitė giedra - ir per Velykas, ir per Atvelykį, ir per tuoj ateisiančią visų darbo žmonių šventę - gegužės pirmąją. Reikia tikėtis, kad greitai prapliups. Ir lėksiu į Radviliškį drožti pirmosios žolės.

04 14. Sekmadienis. Verbų sekmadienis. Saulė prasišviečia pro debesis. Pučia gana stiprus vėjukas. Tą puikiausiai galėjau patirti savo visom juslėm (apart verbų) mindamas dviračiu prie Rekyvos ežero. Ir ką, numyniau. Buvau ne vienas - sutikau kelis žvejus, kurie nuo krantinės manęs net nepastebėjo, taip tyliai pro šalį pravažiavau. O gal jiems labiau rūpėjo žuvys? Bus Velykiniam stalui. Trumpam pasivaikščiojau po miškiuką, įkvėliau pušelių aromato. Grįžau šiek tiek apšilęs, pasidariau arbatėlės - tailandietiško Jin Xuan #12. Bet čia ne Džinas ir ne Chuanas. Arbatmedžio porūšis atgabentas iš Taivanio. Švelnus, su ryškiai juntamais kondensuoto pieno ir gardenijos poskoniais. Arbatėlių kolekcija pamažu pildosi!

03 23. Iškart atidariau du sezonus - dviračio ir Radviliškio. Su dviračiu išėjo taip: sakau, numinsiu į centrą, susitiksiu su Batsiuviu, sezono atidarymo proga lengvai atsigaivinsim alučiu. Myniau pavėjui. Nuvažiavau, atsigaivinau, ir tuo metu pradėjo lyti lietus. Ir dar priešpriešis vėjas. Tokios perspektyvos nelabai glostė širdį, todėl palikau dviratį Batsiuvio rusy. Kol kas dar nepasiėmiau, bet šiandien graži saulėta diena (šiaurės vėjas), gal ir pavyks pasiimti. Vakar irgi buvo tokia pat graži saulėta diena (šiaurės vėjas), todėl su didžiausiu entuziazmu pakėliau sparnus į Radviliškį. Pažiūrėti, kaip ten kas peržiemojo, kas naujesnio, kas blatnesnio. Pusseserė Regina peržiemojo, netgi užsakė pora priemonių sezono atidarymo proga. Nuklibinksčiavau į visad išskėstom rankom pasitinkantį Alaus barą. O ten Staska su kompanija sėdi. Iš kitos pusės, kur jam daugiau sėdėti? Žodžiu, ir jis peržiemojo. Sezono atidarymo proga įpylė kelias čierkas baltakės. Pasiraukiau, bet nedrįsau atsisakyti. Tik Babai nepasisekė, ranką prieš dvi savaites susilaužė. Nudrožiau prie griovio, prie beržų. O ten į penklitrinius bambalius sula varva. Aš paėmiau ir sau į gerklę gerą litrą susivarvinau. Atsigaivinęs puoliau darbų dirbti: nugenėjau žemesnes obelų šakas, ant žaizdų užtepiau sodininko tepalo, susitaisiau kalkinį mišinį (metaliniam kibire), nutepiau vaismedžių kamienus. Gražu pažiūrėt, štai kur tikrasis dizainas! Troba irgi peržiemavojo, pietiniam gale atidariau langus, pravėdinau. Tuo metu grįžo iš Šiaulių , iš ligoninės, praleisti savaitgalį Bebras, tai yra Dainius, Reginos sutuoktinis. Pasisveikinom. Tas irgi pražiemavojo. Vos spėjau apsidirbti, teko bėgti į stotį, nes traukinys išvažiuoja 14:55. Pasirodo, be reikalo bėgau. Tokio traukinio nebėra, pakeitė tvarkaraštį. Kitas po valandos. Nusipirkau bilietą, neskubėdamas grįžau į trobą. Pailsėjau, ir vėl atgalios į stotį. Kadangi išmanusis aparatas išsikrovė, mano orientavimasis laike patyrė tikrą pažeminimą - nuvažiavo traukinys prieš pat nosį! Net nespėjau mašinistui atsisveikinimui pamojuoti. Teko klibinkščiuoti su maišais pelenų (kaimyno Viktoro žmona per žiemą pritaisė, kad mama galėtų daržą patręšti) į autobusų stotį. Viktoras su žmonai irgi pražiemavojo. Visi laimingai sulaukėm gražaus pavasario. O ir varnėnai peržiemavoję svetimose šalyse jau parskrido!

03 07. Rašau šiek tiek atbuline data, ir tai suprantama. Smagiai ir netgi labai širdingai atšvenčiau savo sunkiai besuskaičiuojamą gimtadienį. Pradėjau jį paankstinęs diena, kovo 1 - ąją, nes kovo 4 (pirmadienį) iš pat ankstyvo ryto turėjau prisistatyti į užimtumo tarnybą. Žodžiu, kad būtų laiko "atsigauti". Bet planai ne visada susirikiuoja taip, kaip juos suplanavai. Auksinė taisyklė. Kovo 1 paskambino Vaiva ir paprašė pagalbos - jos tėvui reikia iš miško parsivežti medienos malkoms. Teko sutikti. Taigi atšventėme kukliai kovo 1, o kitądien per patį gimtadienį kartu su Batsiuviu (prikabinau ir pamočnikus) išlėkėme į mišką. Diena buvo nuostabi - švietė ir šildė saulė, miškas kvepėjo didžiulėmis pušimis ir eglėmis. Be mūsų buvo dar du talkininkai - prieš darbą gaivinosi Švogerių 7,5 alumi. Kitokių pas mus net nepardavinėja, be jokio apgailestavimo pasakė vienas. Visgi visi dirbom šauniai ir našiai, dėl to atsidėkodami Vaivos tėvai iškėlė vaišes - ne švogeriams, tik mums su Batsiuviu. Šiek tiek prisiragavom. Tik grįžus į Šiaulius laukė kiti svečiai - broliai Puklevičiai iš paties Vilniaus su keturiais buteliais (po du vyno ir šampano) užvirto pasveikinti. Šiek tiek prisiragavom, o daugiausiai Dariukas. Kitą dieną - kovo 3 - bandžiau labai saikingai "atsigauti": nunešiau vienakojui (vis dar negali sulūžusios kojos priminti) Gintarui mano mamos išvirtų cepelinų. Cepelinai pavyko, užgėrėm kukliai vyneliu. Paskui drožiau balsuoti už miesto merą. Deja, lemtingas kovo 4 rytas išaušo ne toks šviesus, kokį buvau "suplanavęs". Teko drožti į susitikimą su konsultante sunkios širdies ir kepenų. O ši nedvejodama apkaltino mane "motyvacijos stoka" ieškant vadybininko svajonių darbo. Neturėjau nuotaikos paprieštarauti, nes buvo, oi buvo, josios priekaište tiesos. Suveblenau kažką apie persikvalifikavimo galimybę. Betgi vadybininko profesija priskiriama prie itin paklausių, ko dar reikia? Jei būčiau turėjęs po ranka tą paklausų diplomą ir degtukų, būčiau čia pat prie akių sudeginęs. Kokios kitos paklausios profesijos? Lyg ir virėjo. Ot, aš juk visada kepu ir verdu su meile, kitaip ir nemoku! Dirbčiau kokioj valgykloj, pramoniniais kiekiais lipdyčiau cepelinus ir kitus tautinius delikatesus. Išėjau iš tarnybos didžiai susimąstęs. Gerai, kad tuo momentu Batsiuvys paskambino. Pasivaikštinėjome po centrinį parką, apraminom dūšią. O antradienį juk Užgavėnės. Kepė mama blynus, su spanguolių uogiene kirtau. Vėliau pas Gintarą drožiau, ten irgi blynus (su braškėmis) kirtau, gaiviaisiais alaus gėrimais užgerdamas. Taip va ir praėjo mano sunkiai besuskaičiuojamo gimtadienio šventės. Ne taip ir prastai, nes šventes reikia švęst. Nieks kits už tave to nepadarys.

02 07. Dar viena (bauginanti?) pradžia: Jis visada pasirodydavo pačiu ne laiku. Kaip ir šįkart. Dėl to aš jo nekenčiau dar labiau. Pasirodo, įmanoma. (pirmas paragrafas). O viskas prasidėjo visai nekaltai. Varginau visą mėnesį Pamuko "Juodąją knygą", ir viena mintis vos ne vos užkliuvo už akių. Tuo momentu labai į ją nesigilinau, bet paskui (nes iš senų laikų buvau pasibraukęs) perskaičiau ją dar sykį. "Nėra svarbu kurti ką nors nauja, svarbiausia iš užmaršties ištraukti tai, ką prieš tūkstančius metų sukūrė tūkstančiai išminčių, ir truputį pakeitus galima pateikti kaip savo." Dėl išminčių tūkstantmetės išminties nebuvau visiškai tikras, tiesiog pati idėja iššaukė tolimesnę grandininę reakciją. Prisiminiau, nuo ko išvis pradėjau savo grafomanišką veiklą. Ogi nuo linksmų Karterio Brauno detektyvinių romanų. Iš atminties iškilo tas jaunatviškas entuziazmas, su kuriuo rijau puslapius ir kartu pats norėjau - ir pabandžiau - kažką panašaus pakeverzoti. O jei vis dažniau ima lankytis jaunystės prisiminimai, reiškia, dabartinės realybės intensyvumo lygis žymiai smukęs. Bet juk neapgaudinėsi savęs - smukęs, reiškia, smukęs. Dar nuo 1992 metų išlaikiau 5 Karterio Brauno raštų tomus. Pasakiau sau: o ką, jei ir ne tūkstantmetė išmintis (galbūt visai ne išmintis), bet mano naujam užsidegimui puikiai pasitarnaus: paimsiu kurią nors pradžią ir pritaikysiu šioms dienoms. Ir viena pradžia tikrai lipo. Su didžiakrūte private eye blondine Mevis Zeidlitc. Nutariau, kad mano naujo kūrinio (!) - šmaikštaus detektyvo, trileriuko - pagrindinė herojė bus moteris. Galbūt ne didžiakrūtė, bet ganėtinai šūstra ir daili pažiūrėti. Plagijavimas? Vargiai. Greičiau mėgdžiojimas. O šis reiškinys žmogiškoje kultūroje visa ką apimantis. Žodžiu, rašysiu (jau pradėjau, šiuo metu turiu 8 lapus) grynai savo malonumui: neskubėdamas, neįsipareigodamas, negalvodamas nei apie leidybą, nei apie abejotiną rašytojo garbę. Lyg dienoraštį. Gal net pasiūlysiu draugams prisidėti prie siužeto kūrimo. Toliau skaitau Karterį Brauną, ir tikrai linksma! Kaip ir 1992 - aisiais.

01 18. Trumpai gyvename, mažai matome, nedaug žinome, tai nors pasvajokim, visai neseniai šią mintį perskaičiau Orhano Pamuko knygoje. O čia kitas pastebėjimas iš Benjamino repertuaro: viltis gali būti dovanota tik tiems, kurie ją visiškai prarado: tuščia ir vaikiška viltis, nekylanti iš visiškos nevilties. Būtent vakar vakare nieko gero nepranašaujantis oras (visą dieną lijo, drėbė šlapdriba, buvo slidu lyg čiuožykloj) šiandien rytą persimainė į storai apsnigtą kraštovaizdį. Netgi blokiniai namai pabalusių medžių apsuptyje atrodė ne tokie liūdni ir viskam abejingi. Važiavau į turgų nupirkti Gintarui su mama (vargšas priverstinai visą mėnesį sėdi namuose ir dar nežinia kiek sėdės su sulaužyta koja, taigi bemaž įsipaišo į visiškos nevilties kategoriją) specialių tamsių parūkytų dešrelių, troškins su raugintais kopūstais. Dešrelių pavadinimas puikiai atitiko mūsiškės erdvės ir proto apribojimus: "Miesčionių", o gal "Miestiečių". Nupirkau spec. dešrelių, išlipau stotele anksčiau, kad pasivaikšinėčiau po parką. Pasakiška scena tiesiog užėmė kvapą. Iššlaviau iš sąmonės visą kalbą, netgi privalomus jaustukus. Tą akimirką užmiršau ir tai, kad trumpai gyvename, ir kad nedaug žinome (galėtume ir dar mažiau). Užteko tik intensyviai matyti. Ir pasvajoti (bet čia jau vėliau), kad ta aplankiusi nuostaba niekad neišsisklaidytų. Bet juk tai ir yra durniaus viltis bei noras - bandyt viską praryt vienu kąsniu. O tada koks skirtumas, ar tai spec. "Miesčionių" dešrelės, ar koks antrarūšis fabrikatas?

2019 01 01. Pagauti žuvį vėjo ežeruos! Nėra kitos profesijos tikros. Būtent Sigito Gedos raginamas to ir sieksiu kitais metais. Pavyks, nepavyks, būtinai pranešiu :) O kad nebūtų viskas tuščiom kvailom viltim klota, nuo to paties SG pridursiu: "juo ilgiau gyveni, tuo didesnė / mėšlo krūva po žmogum..."

12 11. Visai neseniai perskaitinėjau vienintelę lietuviškai išleistą Tomo Transtromerio knygelę, keli sakiniai iš jo prisiminimų verti dėmesio: „Visada jautiesi esąs jaunesnis negu esi. Savyje tebesinešioji ankstesnius savo vedus, kaip medis metų rieves. Tai ir yra suma to, kas sudaro mane, manąjį „aš“. Veidrodis parodo tik patį vėliausią mano veidą, bet aš tebejaučiu ir ankstesnius.“ Čia grynai apie mane! Visada jaučiuos jaunesnis negu esu, nors pasiusk. Visgi į veidrodį pernelyg dažnai nespoksau - dar imsiu ir "pagadinsiu" savąsias iliuzijas, ir jokios rievių metaforos nebepadės. Galvojau pasiskolinti šią mintį artimiausią mano gimtadienį užfiksuosiančiame fragmentuke, bet taip jau išėjo, kad parinkau ją ilgametės (kaip pažiūrėsi:) draugikės Ingos pasveikinimui. Bet juk išsiaiškinom, kad geri dalykai veltui neprapuola; tik nebūtina jais piknaudžiauti. O savo artimiausiam gimtadieniui sugalvosiu ką nors kitą. Bet greičiausiai imsiu ir išvis nieko negalvosiu. Tuščia jų, tų tuščių žodžių. Užtenka, kad visai dar pakenčiamai gyvename. Žiema kol kas irgi globališkai šilta ir apniukusi, tiktai pati kalendorinė pradžia (gruodžio 1) parodė šalčio nagučius. Sutikau ją šaltuose Radviliškio kambarėliuose. Pasikūriau seną krosnį, koklinė siena įkaito, plika ranka nebepriliesi, bet juk sienos ir lubos šaltį bei drėgmę gausiai sugėrusios. Nugara glausčiausi prie koklinės sienos lyg prie mylimosios, per naktį nesušalau. Teks užkonservuoti namuką iki pavasario. Iki to paties gimtadienio. O tada ir kalendorinis pavasaris prasidės.

11 09. Susimąstęs žvilgtelėjau į savo asmeninės bibliotekos (sekcijos) lentynas su įvairiausio žanro bei apimties tomais ir pagalvojau: perskaičiau, bet ar atsimenu? Nelabai. Taigi būtų labai palanki proga iš naujo paskanauti užmištos žodienos puslapių. Nes visai skanių dalykų prikaupiau. Padariau preliminarią inspekciją - mažne 50 tomų žaliavos. Pradėjau nuo Umberto Eco "Baudolinas". Smagiai susiskaitė. O svarbiausia, kaip iš pradžios ir numaniau, nieko nebeprisiminiau; lyg niekad ir nebūčiau skaitęs. "Suvokimas, kad žaidimas tėra tik žaidimas, dar neįrodo, kad reikia liautis jį žaidus." Auksiniai žodžiai. Daugiau nieko neveikiu, tik visą savo gyvenimėlį težaidžiu. Prieš pora dienų užsiregistravau (kelintą kart?) darbo biržoje, dabar pakeitusioje pavadinimą į Užimtumo tarnyba. Daug tikslesnis pavadinimas, pasakyčiau, jei pavadinimai savaime turėtų kokią nors esmę . Dar 1982 metais Žanas B. rašė: "darbas... virto paprasčiausiu užimtumu, tokia pat preke ir paslauga, kaip ir visa kita." Kad darbingo amžiaus hominidas iš dyko buvimo ir nuobodulio tempdamas savo nykią egzistenciją (juokauju) nenublūstų. Vyliausi, gal tarnyba pasiūlys persikvalifikuoti ar įgyti naują kompetenciją, bet šūdą tau - turi vadybininko diplomą, ir nešiok tą gėdos žymę iki pabaigos... arba 55 metų, nes nuo tada įsigalioja prioritetai gauti finansavimą neformaliam suaugusiųjų mokymuisi. Kitas variantas - būti ilgalaikiu bedarbiu, tiksliau, neužimtu. Bet kur tau, pardavimų vadybinkėliai nūnai - ypač einama profesija. Tad nusimatytų dar vienas žaidimas "surask naujų klientų ir dirbk su senaisiais." Tik bėda, kad ne visi žaidimai vienodai patrauklūs ir įtraukiantys...

10 29. "Good sex is better than bad sex. Bad sex is better than no sex, except when no sex is better than bad sex. Self-sex is better than no sex, except when no sex is better than self-sex. Sad sex is always far worse than good sex, bad sex, self-sex and no sex. Sad sex is the saddest sex of all." Ištrauka iš naujausio Julian Barnes romano "The Only Story". Vienintelė istorija, dar tiksliau, vienintelė meilės istorija. Devyniolikmečio aistra keturiasdešimt su virš moteriškei, dviejų suaugusių vaikų motinai. Pirma dalis visai gerai suėjo, bet paskui... Senis visai paniro į sentimentalumo "apie meilę" tuščiažodystę (ar pelkę). Bet sekso klasifikacija jam visai gerai pavyko. Geras seksas geriau už blogą, šis geriau už nulis sekso, paties pasigamintas seksas irgi geresnis už nulis sekso, bet liūdnas seksas blogiausias iš visų. Tada jau geriau nulis sekso. Analogijos iš maniškio gyvenimo: nusiunčiau internetiniam kultūros laikraštukui Šiaurės Atėnai savo trumpus apsakymiukus. Smagūs, raštingi, bemaž be kliedinčios sąmonės išstenėtų filologinių "gilių prasmių ir tiesų". Nelabai ŠA publikuojama proza man prie širdies - pretenzinga ir nyki kaip ir lietuviškas kinas. Bet kaip išsiaiškinom, blogas seksas geriau negu nulis sekso. Redaktorė atrašė - nespausdinsim. Ką, teks, kaip rusai sako, užsiimt "sam s saboj odnoj rukoj". Ne pats blogiausias variantas, kaip jau išsiaiškinom, vis ne liūdnas kūnų trūkčiojimas tamsoj. Žiūriu, šįkart gavos labai daug kabučių. Matyt, prieš lapkritį. (Ypač kad nuo pat ryto visu smarkumu taškosi pirmasis sezono sniegas.)

10 18. Esame čia, žemėje, tam, kad bimbinėtume. Netikėkite, jei kas tvirtins jums kitką. Štai taip paprastai ir tiksliai pasakė garbanotasis rašytojas Kurtas Vonegutas. Pagal orų prognozes šiandien turėtų būti paskutinė tikroji bobų vasaros diena. Ir dar kokios bobų vasaros! Šviečia ir šildo saulutė, vidurdienį įkaista net iki + 20. Ir taip jau kokį 10 dienų. Dar viena klimato anomalija. Kiek jų šiemet jau buvo? Įsimintini metai. Ir tikrai, labiausiai noris bambinėti. Bet taip nebus, nieks neleis tau tuo nerūpestingai (bet sąžiningai) užsiimt, nebent susirastum tokį užsiėmimą, kuris prilygtų bimbinėjimui. Kad būtų smagu, gera ir malonu širdžiai: dažyti namą, klijuoti tapetus, grėbti lapus... O jei kitaip? Visi mes esam tik nelaimingi kalės vaikai, atsakytų Viljamas Folkneris. Tikrai geras oras juokams:)

09 16. Nieko sau, kaip ta vasara greitai praskuodė! Ypač rugpjūtis. Atostogų režimas pačiam aukščiausiam taške. Bet ir rugsėjis nesiliauja savo klimato atšilimu stebinęs - dienomis šilta ir malonu, jokio lietaus. Dėl to ir grybai Radviliškio apylinkėse pakankamai retas laimikis. (Ekspertai Viktoras su Staska ne kartą tikrino - po pusė kibiro, ne daugiau: keli baravykai, keli raudonikiai, etc.) Bulvės nukastos, puikus derlius! Taip pat morkos, burokėliai. Šiltnamy beliko tik vyšniniai pomidorai. Patys skaniausi. Visai neseniai (jau rudenį) nulėkėm su Minde dviračiais prie Rekyvos, panirom į vandenį. Sutarėm su Dainium, kad pirksiu iš jo ąžuolinę sekciją. Nedidelė, turinti savo istoriją, tiks mano svetainėj Radvilišky, neužgriozdins daug erdvės. Su Leviu padarėm apdailą aplink naujus langus pietinėje palėpės pusėje. Liks tik nudažyti lubas, grindis ir išklijuoti tapetais sienas. Atsišviežins užmiršti plotai. Bandžiau įsidarbinti euro padėklus gaminančioje įmonėje. Staklininku. Gintariukas rekomendavo. Netgi praėjau medicininę komisiją. Sveikas. Rekomenduotojas Gintariukas pradėjo diena anksčiau dirbti. Tos dienos ir užteko. Pasibaisėjo darbo sąlygomis: baisiausiai dulka (neveltui pjaunama mediena), nėra net spintelės drabužiams susikrauti, visą dieną lankstais, nėra atokvėpio stuburo slanksteliams. O juk amžius toks, kad slankstelius tausoti netgi būtina.;) Žodžiu, teks dar papasnikauti, palaukti, gal ir išlįs kas nors padoresnio. Arba į Olandiją su Kesčiu dumti. Kokiems trims mėnesiams sandėly ar fabrike pasisukinėti. O ką, švęstume Kalėdas svetur. Sekmadienis. Su Batsiuviu nulėkėm prie Talkšos ežero - švietė ir šildė saulutė, plaukė pūkiniai debesys, bangos žaismingai raibuliavo. Pasaka. Ta proga paragavom "Proginio" Senojo Pasvalio alučio. Prašmatniam proginiam butely, kas, kad galiojimo laikas (ką tik) pasibaigęs. Skanus kaip ir laimės akimirkos! Dar sykį įsitikini - neįmanoma nukeliauji nė iki vidurio, ką jau bekalbėti apie pabaigą (pabaiga bus vienintelė), visada tik dar viena kažko pradžia.

07 28. Nudažiau namą! Puikiai atrodo. Sodri geltona spalva iš tolo spindi, saulei leidžiantis įgauna dramatišką oranžinį atspalvį. Namo kampų apvadai ir langų rėmai vyšnios spalvos, nuostabiai dera su geltona, papildo. Galiu drąsiai pretenduoti į gražiausios Basankės trobos titulą:) Karščiai visai įsisiautėjo - duoda kone iki trisdešimt. Ir dar drėgmės nestinga. Blokiniuose namukuose prakaituojame, kondicionieriai pas mus dar tik tolima svajonė, bet Radviliškio trobos pirmame aukšte viešpatauja palaiminga vėsuma, vien dėl to nesinori į Šiaulių didmiestį parvykti. Visą savaitę Radvilišky siautėjo Europos žmonių festivalis. Sulėkė Europos žmonių veik iš 15 Europos šalių. Vakarais dalyviai - dideliu skaitlingumu nepasižymėjo - pristatinėjo specialiuose kioskeliuose miesto parke savo tautinius išskirtinumus (paragavom škotiško viskio ir vengriško alaus), dieną prie kultūros namų stovėjo palapinės, kur šalių atstovai turėjo demonstruoti savo kulinarinę išmonę (du kartus nuėjau, bet nepavyko nieko paragauti, nes vis dar kažkas būdavo ruošiama). Nupėdinau pasiklausyti šiauliečių Colours of Bubbles grupės, visai padorus indi rokas. Po festivalio iškart prasidėjo Radviliškio miesto šventė, bet ją praleidau - per daug švenčių ir mano patyrusiam organizmui. O ir vasara juk dar nesibaigė!

07 13. Už lango smarkiai lyja, todėl brūkštelsiu kelis žodelius. Niekur negavau pasiskolinti kopėčių, todėl teko nusipirkti. Aliumininės, 3 dalių, po 10 pakopų, lengvai iki pačių skliautų nusigauni. Ir šiaip ūkyje toks daiktas pravers. Jau nudažiau daugiau negu pusė trobos, taigi projektas įsibėgėjo. Beliks langai. Reikia tikėtis, per liepą apsidirbsiu. Jau antrą mėnesį skaitau Broniaus Radzevičiaus "Priešaušrio vieškelius". Virš tūkstančio puslapių. Kartais labai ištempta, kartais poetiška, įžvalgu. Žodžiu, verta buvo prasidėti. "Tikroji kančia, prasmė ir tikslas žodžių neturi, apie tai nė nesamprotaujama, o gyvenama. Jų neturi tikroji vienatvė. Ji nežino jokių poetiškų atributų, nieko nevilioja, nieko netraukia - tai nelaimė. Tai tyla. Aklina tamsa." Vos ne A. Šliogeris.:)

06 22. Vis dar dairausi kopėčių, kad prie namo palėpės viršūnės prisigaučiau. Iki tol naudojau iš Levio pasiskolintas aliuminines (4 m) kopėčias. Pasirodo, po vieno lango palange įsitaisė sau lizdą kamanės. Tai ir išpuolė geras tuzinas įsiutusių kailiniuotų zvimbeklių, ir pradėjo pavojingai į mane daužytis. Vos nuo kopėčių nenudribau. Teko visai nehumaniškai bandyti jas iš po palangės išprašyti - purkštelti aerozolio. Kai aplinkybės palankios, į žodį "humanizmas" lengvai spjauni. Kol kas nepatikrinau, ar priemonės suveikė. Nudažiau dvi pirmo aukšto sienas. Du kartus. Labai padoriai gavosi, spalva pastelinė, tamsiai geltona. Savaitgalį buvom su Remyga nuvažiavę į Latviją (netoli Jurmalos), pasideginom paplūdimį, pamirkom Baltijos jūroje. Vanduo stebėtinai šiltas, tik reikia tolokai bristi, mat įlanka. Labai keistai lopais nudegiau (matyt, kaltas kremas nuo saulės, nusiplovė). Kultūrinė (pramoginė) programa: 1) Tarptautinis alternatyvios muzikos festivalis Rumšk, organizuojamas Ruokio. Visai neblogų grupių priviso, maloniai su chebra pasiklausėm ir aliuko ant žolinėlio (gerokai parudusio dėl sausros) pagurkšnojom. Įsidrąsinęs net prie scenos savuosius vešlius karčius pakračiau. Šalia praskuodė Ruokis, puoliau spausti ranką ir jausmingai tarti ačiū. "Už ką?", nesuprato renginio organizatorius. Ką ir beatsakysi. 2) Jaunajai aktorei Monikai Vaičiūtei maloningai pasiūlius kvietimus į Naisių teatro komedijos "Figaro!" premjerą su Batsiuviu sąžiningai atsėdėjom abi spektaklio dalis. Nepasiėmiau akinių, todėl aktorių veidai ir išraiškos skendėjo mįslingoje miglelėje. Klasikinis derinys: šokiai, dainos, pasišokinėjimai, meilės intrigėlės... Bet Monika (kaip ir visada) maloniai žiūrėjosi. Grįžinėjau namo dviračiu ir papuoliau į galingą liūtį. Supykau, bet neilgam - juk veik po dviejų mėnesių sausros dangus taip gailestingai prakiuro. O savaitgalį Joninės. Smagu Lietuvėlėj vasarą, smagybių progas gausiai dalinančią.

06 03. Nė kiek neperdėdamas galiu pareikšt, kad praėjęs gegužis buvo šilčiausias ir vasariškai mieliausias visoje mano gyvenimo-gamtos reiškinių stebėtojo biografijoje. Pakurstytas tokio klimato (atšilimo?) proveržio netgi ėmiausi didžiulio iššūkio (projekto): po veik 25 metų nudažyti Radviliškio namą. Nusipirkau 40 litrų geltonų lateksinių dažų mediniams fasadams. Betgi prieš nudažant turi pirmiau senus dažus nugrandyti. Tai ir grandau išsiviepęs grandikliu bei geležiniu šepečiu mojuodamasis. Padariau klaidą - neužsidengiau kvėpavimo takų, daugiau nei pusė dienos akyse vaizdai įmantriai kraipėsi, lyg klijų (dažų) prisiuosčius. Laimei, praėjo. Buvo keliom dienom atvažiavęs pagelbėti atostogaujantis Gintariukas. Grandė net prakaitu taškydamasis. Ir tos išbadėjusių uodų atakos! Gerai, kad turėjom purškiklį. Tikrai stiprų, 95 procentų veiklioji medžiaga. Pirmą aukštą netrukus įveiksiu, bet juk laukia visa palėpė su visai jau nepadoriai atsilupusiais dažais. Vien pakėlus akis į 6 metrų aukštį šiokia tokia neviltis apima. Kaip reikės ten prisigauti? Kopečiomis. Gal kas nors iš kaimynų turės. Savaitgalį viešėjau pas Vaidotą sodyboje. Nuostabus oras, vynas, šampanas, grilyje išrūkyta-iškepta kiaulės mėsikė ir lašiša, šiek tiek į nosį kimbanti šienligė (bet tik vos vos). Netgi prūde išsimaudžiau! Kažką geresnio vargiai ir bepatirsi. Smagu Lietuvėlėj vasarą, uodžiant pinavijas ir jazminus!

05 13. Pavasaris nejuokais įsisiautėjo: obelys, kriaušės, alyvos, kaštonai, ievos, šermukšniai žydi lyg išprotėję, tad nieko kito nelieka, tik imt ir išprotėt kartu. Prabuvau savo valdose Radvilišky ištisas penkias laimingas dieneles - sode pjoviau žolę, kapojau atšipusiu dalgiu pievą prie beržų, sukasiau darželį, bus pupelėm, traukiau dumblą iš upelio, sulaužiau dviejų grėblių kotus, dvi su pusė dienos skanavau Radviliškio troškinį, įkaliau dorai alaus. Ne tiek ir mažai nuveikta! Visai nesinorėjo grįžti į smogu kvėpuojančius Šiaulius. Bet nenusimenu - teks ir vėl netrukus mauti atgalios - pirmoji žolė auga kaip paklaikus, nieko kito nelieka, tik paklaikti kartu. Teisingai. Rytais prie puero arbatos skaitynėju Donaldo Kajoko eiles. "Rytinis obelų žydėjimas": Ankstus gegužio rytas. Ramuma. / Smėlėtam klony - kaimas, kuriame / staiga vėjelis dvelkteli nubudęs, / toks gležnas, toks švelnus, toks nedidutis, / o visas sodas telpa tam dvelksme!

05 06. Mamos žydi ir linksmai dainuoja. Ir ne vien dėl to, kad mamų diena. Nes daržai veik apdirbti ir apsodinti: bulvės, žirniai, morkos, svogūnai... Tulpės irgi įvairiaspalviais rūbais pasidabino. Pavasaris atėjo daug greičiau negu ankstesniais metais. Beržai sužaliavo, slyvos nužydėjo, laukiam obelų. Dėl to šiandien važiuojam į Radviliškį. (Aišku, pirmiausiai "ant kapų".) Žadu pagyventi Basankėje kelias dieneles, pravėdinsiu trobą, pasidarysiu Radviliškio troškinį. Regis, jau ir žolė gerokai suvešėjo, negi teks žoliapjovę kurti? Ajajai. Bet vis tiek kaip smagu atsikėlus į giedrą dangų pažvelgti, saulutėje pasišildyti, žiedų svaiginantį aromatą kvėpti. Atrodytų, kiekvienais metais tas pats, bet iš tikrųjų visuomet vis kitaip (naujai) gyvasis pasaulis į intensyviai jaučiančią sielą įsigauna. Ir atrodo, lyg jaunėtum. Nes tikriausiai taip ir yra.

04 14. Atidariau Radviliškio sezoną. Oras pasitaikė gražus: saulėta, šilta. Kitaip tikrai būčiau dar palūkėjęs su atidarymu. Pirmiausiai mane savo nepritariančiu lojimu pasveikino Meškis. Nebepažino po žiemos. Ir dar toks naujas kiemo gyventojas, irgi į šuniuką panašus. Kalytė, priglaudė pusseserė Regina. Trijų ar pan. mėnesių, bet jau pavyzdingai ant Darėno lojanti. Pusseserė mane ir informavo, kad visai neseniai aplinkui dar buvo gausu vandens ir purvynų, teko net griovį palei namą iškasti. Dabar viskas daug kultūringiau, nors šuliny vandens bemaž su žemės paviršiumi. Iš beržų palei griovį sula smagiai į plastikinius bambalius lašnoja. Špokai prie inkilų įsijautę įmantrias pavasariškas giesmes švilpauja. Pravėdinau gryčios kambarius, trumpam net židinį užkūriau, buvo per žiemą kaulams ir sanariams kenksminga drėgmė susikaupusi. Įskrido kelios didžiulės šūdmusės, pazvimbė aplink, įvertino ūkio stovį - patenkinamas - išzvimbė. Pašlaksčiau obelų šakas geležies tirpalu, sako, kerpes naikina. O jų ant kai kurių šakų tikra daugybė, išsiurbia gyvybės syvus. Po kelių valandų staiga pliūptelėjo trumpalaikis smarkus lietutis. Taip ir nesupratau, nuplovė tą geležį nuo kerpių, ar kažkiek užsiliko. Galvojau pernakvoti Basankėje, bet vakarop kažkaip ėmė mane nerimastingai atgalios į Šiaulius traukti, sakau sau, Darėnai, bus dar geresnių šiltesnių progų tau čia apsilankyt ir ant savo kingsaizinės lovos pernakvot. Sezonas tik prasideda! Rimstančio lietučio lydimas link stoties, stabtelėjau prie netoli pervažos stovinčio krypenos namo, kad įamžinčiau palei pamatus šmirinėjančias ir smagiai šnypčiančias žąsis bei burbuliuojančias kalakutes. Joms pavasaris seniausiai atėjo. Užkrečiamas pavyzdys, užsikrėčiau.

04 11. Prieš pora dienų žaibavo ir griaudėjo perkūnija! Išeitų, jau galima maudytis. Gaila, jog kitą dieną buvo daug vėsiau - tikrai ne itin džiaugtumeis po maudynių, jei tik nesi tiek nuprotėjęs, kad bandytum sau (bet labiau kitiems) įrodynėti, esą koks aš šaunus karštakraujis.

03 30. Po 8 metų pertraukos peržiūrinėju savo "Haute Kuisine" romaną apie šiauniuosius virėjus. Tikrai gerai parašytas, vyručiai ir mergaitės! Tiek laiko prabėgo, skaičiau lyg ne savo darbą. Ir nuoširdžiai linksminaus. Pats tinkamiausiais receptas (iš vyriausiojo virėjo Alfos Kurkės rašomos knygos) artėjančioms Šv. Velykoms su atgimstančia gamta ir hormonų audromis.

GERIAUSIAS LAIMĖS ŠOKOLADAS

Kiekvienas nesunkiai pasitaisysite šį skanėstą, receptas visiškai paprastas. Pagrindinis jo privalumas – jums nereikės pirkti nei brangios įrangos, nei investuoti begales laiko, nes laikas šiais laikais tapęs neįkainojamas, nors neretai ir visiškai bevertis. Bet kokiu atveju būtina jį tinkamai išnaudoti. Ko dar reiks? Nebent talpaus dvasios ąsočio su užsukamu dangteliu, kad laimė (jei draugaujat su Laima arba Laimiu, dar geriau) ir džiaugsmas kuo ilgiau užsibūtų neišgaravę. Kaip pasakytų anglų kalbos pramokęs indas arba pakistanietis, viskas yra pukka!

Dviems asmenims

Sudedamosios dalys:
560 ml švelnumo grietinėlės arba pusiau nugriebto pasitikėjimo pieno.
2 valgomieji šaukštai geriausių, kokius turim, šokoladinių nuoširdumo miltelių.
Sauja tyros ramybės zefyriukų su kukurūziniu atidumo sirupu.

Kaip visa tai daroma:
1. Jums neprireiks išbandinėti savo kantrybės pajėgumų ar žiauriai eksperimentuoti. Užteks trijų ar keturių minučių. Pirmiausia supilkit grietinėlę (pieną) į išmėginimų puodą ir užkaiskit. Palaukit, kol emocijos ims šilti, vėliau ir kunkuliuoti. Į abipusės traukos puodelius įliekite po šaukštą nuoširdumo miltelių, sau ir merginai arba atvirkščiai. (Mylimųjų ir mylinčiųjų konfigūracija ne taip ir svarbi, tačiau santykis 1:1 turi būti išlaikytas.) Įpilkit kaistančio švelnumo ir pasitikėjimo iš puodo į abu puodelius, bet nedaug, kad ištirpdintumėt nuoširdumo miltelius į kažką dar artimesnio ir protu nesuvokiamo. Jūs ir nesistenkite suvokti, kitaip viską tik sugadinsite.
2. Pajutę, kad gerovės būsena pasiekė tašką, kurį peržengus atsidursite anapus tikrovės, įmeskite į puodelius po keletą ramybės zefyriukų, geriausia rožinės ar kitos šiltos spalvos. Supraskite, jums skubėti nėra kur, tegul kiti už jus skuba. Kai grietinėlė (pienas) užvirs, rūpestingai įpilkite jį į talpųjį dvasios ąsotį.
3. Bijodamas tokią brangią grietinėlę (pieną) pralieti pro šalį, paprastai aš jį perpilu ten, kur gailėtis neprireiks: lovoje, minkštasuolyje, ant pripučiamo čiužinio, kartais pasitaiko ir vonioje. 
4. Užsukite savo sielos dangtelį kuo sandariau, apsisaugojimui dar galite panaudoti ir pramonines priemones, ir purtykite ąsotį minutę arba tol kol turite jėgų. Nuimkite dangtį, bet tik trumpam, kad galėtumėte į puodelius įsipilti išplaktos grietinėlės, ir sumaišykite. O dabar pasakykit man, argi tai ne pats geriausias džiaugsmo ir laimės šokoladas? Ir paprasta, vyručiai ir mergaitės!

Bon apetito! (Beje, šioje vietoje nepamaišytų pridurti: „džiaugsmo ir meilės niekada nebūna per daug. Todėl nesivaržykite, skanaukite, nuo to netunkama.“)

03 15. Pagalvojau, jei dėl kokių nors priežasčių (kad ir pačių beprotiškiausių) peržiūrinėsiu šiuos savo užrašus po kokio dešimtmečio, būtų visai nieko žinoti, kokie orai buvo būtent šią dieną, kovo 15. Nei žiema, nei pavasaris. Prieš savaitę prasidėjo atlidys, termometro stulpelis šoktelėjo iki +6. Bet šiąnakt vėl atšalė iki -2. Rytas buvo apsiniaukęs, šiek tiek vėjuota. Per pietus išėjau pasivaikščioti į parkiuką, tuomet ir užšvietė saulutė. Švietė ir džiugino širdį visą dieną. Sutemo, dangus giedras. Naktį vėl ryškiai šals. Žodžiu, klimatas mūsų pernelyg nelepina savo globaliniu atšilimu. Bet vis tiek niekaip negali priprast. Nes vis tiek per šalta. Kad sušildyčiau savo ir galbūt kitų (nemanau, kad daug kas šį skyrelį skaito; dėl to ir jaučiuos toks maloniai anonimiškas) sielas, įdedu nedidelę ištrauką iš pagaliau baigto rašyti-taisyti-koreguoti-lyg-ir-norėtųsi-dar-paskutinį-sykį-dirstelėti-bet-pizdu-užteks romano apie Šiaulių taksistus (pradėjau dairytis leidėjų):

Pamažėle patraukėme buvusios batų gamyklos kaminų linkui. Takelis palei nuo samanų pažaliavusią mūrinę gamyklos tvorą buvo neseniai išlietas, suteikė žingsniams taip trokštamo patvarumo ir stabilumo. Atsitiktinai – o gal ir neatsitiktinai – pradėjome kalbėti apie du vienu metu mūsų galvelėse veikiančius asmenis. Tiesa, visiškai ne patologine prasme. Labiau patirties ir atminties santykiu. Taigi kiekvienu laiko momentu mūsų galvose dūzgia du „aš“ – Dabartinis ir Prisimenantis. (Tegu prasideda didžiosiomis, lyg ir labiau pritiktų.) Dabartinis išgyvena gyvenimą realiame laike. Nereikia nė sakyti, laikotarpis labai trumpas – apie tris sekundes. Tiek trunka sensorinė (jutiminė) atmintis. To pakanka, kad smegenys nuspręstų, kiek vienas ar kitas dirgiklis vertas dėmesio. Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį. Ten ji virškindama prasivarto apie trisdešimt sekundžių. Jei informacija tikrai vertinga, ji nugula ilgalaikėje atmintyje. Geru pavyzdžiu pasitarnautų dabartinė mūsų veikla. Nagi ką mes šiuo momentu veikiame? Teisingai, kvėpuojame. Ir vaikštinėjame. Prisiminkim, kiek kartų mes šiame gyvenime vaikštinėjome? Ir kiek iš tų kartų prisiminėme? Trumpai apibendrinant, Prisimenantis susideda iš visų laimingų epizodų, pamėtėtų Dabartinio ir trukusių bent kelias minutes. Todėl nereikia stebėtis, kad ir Prisimenantis bičiulis mūsų galvoje paprastai yra tas, kuris gyvenime priima svarbiausius sprendimus. Tai jis nepailstamai vaiko Dabartinį, kad šis medžiotų naujus prisiminimus, paremtus senais. Tad hedonistinis Dabartinis turi labai mažai įtakos mūsų ateičiai. Jam užtenka būti laimingam šiuo momentu. Svarbiausia, kad neskaudėtų. O Prisimenantis laimingiausias tuomet, kai gali ištraukti iš atminties visas sukauptas pozityvias patirtis ir papasakoti aplinkiniams apie įspūdingus dalykus, kuriuos regėjo ir patyrė. (Žinoma, geriau juos kaskart pasakoti kitam žmogui, kitaip galų gale tik tu vienas teliksi laimingas.) Visgi Dabartinį realiai užpisa sėdėti kokioje skylėje vien dėl to, jog reikia užsikalti pinigų maistui ir mokesčiams sumokėti, ir tik vėliau džiaugtis atidėtais malonumais. Taigi mūsų gyvenimas susideda iš nuolatinių konfliktų tarp tų dviejų asmenų, besiginčijančių, kaip geriau būti laimingam.

02 28. Už poros dienų vėl į įsisiūbavusio gyvenimėlio duris pasibels gimtadienis. Vaje vaje, kiek džaugsmo, pats laikas pasą padirbinėti! Net sunku ką nors motyvuojančio sau bepalinkėti, kad ta ateitis (kartu ir dabartis) tokia pat šviesi išliktų, o savigarba ir savivertė ir toliau nepriekaištingai spinduliuotų. Ėmiau ir visai netikėtai prisiminiau apie taip vadinamas pozityvines iliuzijas. Kartu sudėtos jos sudaro savęs pastiprinimo paketą. Trumpai tariant, kiekvieno mūsų gerbūvis palaikomas nerealistinio požiūrio į tikrovę. Nors galima rinktis ir kitą kelią - depresyvųjį realizmą. Ten viskas tikra. Tikra ir tavo depresija. Pozityvios iliuzijos skirstomos į tris pogrupius: a) iliuzinis pranašumas (nerealistiškai pozityvus požiūris į save; galvoji, kad esi pranašesnis už kitus tose pačiose kategorijose; kiti galvoja tą patį apie save); b) kontrolės iliuzija (įsitikinimas, kad gali kontroliuoti kasdieninį chaosą, netgi visiškai atsitiktinius įvykius); c) optimistinis tendencingumas (tikėjimas šviesia ateitimi: viskas susiklostys savaime. Taip galvoja ir kiekvienas rūkorius - kas jau kas, bet jis plaučių vėžio nepasigaus). Šios trys iliuzijos reikalauja pastovaus skatinimo. Paskatinimo komandą sudaro 3 kognityviniai paklydimai: patvirtinimo šališkumas (renkamės tik tą informaciją, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus), hindsight bias ("aš taip ir maniau, kad taip bus" arba "gudrus po laiko". Tai sustiprina pasitikėjimo jausmą ir tikėjimą (klaidingą), kad ateitį galima nuspėti) ir savanaudiškumo polinkis (visus laurus už pasiekimus tu prisiimi išimtinai sau, o tai kas nepavyko, ką gi, aš čia nekaltas, aplinka kalta.) Taigi viską kartu sudėjus ką mes turime? Jei esi tipiškas pilietis, manysi: esu šiek tiek gražesnis, protingesnis, įdomesnis, geriau sprendžiu kryžiažodžius ir t.t. už vidutinį žmogiuką. (Visgi sunku patikėti, kad daugiau negu pusė pasaulio žmonių būtų gražesni už kitus). Geriausiai blefuoti sekasi tada, kai pats nežinai, kokias kortas turi. Šiek tiek ne į temą, bet juk ir gyvenimas - tik žaidimas. Didžiausia iškylanti grėsmė, persistengus su visu tuo savęs stiprinimu - gali pavirsti kraštutiniu narcizu su nepamatuotu pasitikėjimu savimi. Tada ir prasideda: viskas man, nes aš geriausias. Bybį tu geriausias. Todėl linkiu sau (ir kitiems, nes per gimtadienį visada stengies būt dosnus) nepadauginti su iliuziniais kerais, būti lanksčiam ir optimistiškam. Ir nesijaudinti dėl to, kad rytoj jau pavasaris, o šalčiai visu smagumu (naktimis minus 20) kimba į mūsų gležnus šilumą garbinančius kūnus.

02 13. Užgavėnės. Tešla kyla, tuoj bus blynų. O dar už kelių dienų švęsime 100 - ąsias Nepriklausomybės metines! Ta proga derėtų ką nors gražaus sau ir kitiems tautiečiams palinkėti. Palinkėsiu vėliau, po keletos eilučių. Dabar šiek tiek nukrypsiu į šalį, mano mėgstamas autorius V. Pelevinas privertė. Perskaičiau jo paskutinį veikalą IPhuck 10. Pagaliau Olegovičius vėl kažką įsimintinesnio sukūrė. Patiko vieta, kur herojus - ateities novatoriškas literatūrinis robotas-algoritmas - pliekia įvairiausio plauko kritikus. Nesigilinsiu į roboto kritikų kritiką. Pasidalinsiu viena mintimi: "Rašytojai būna dviejų tipų. Tie, kurie visą gyvenimą rašo vieną knygą, ir tie, kurie visą gyvenimą rašo nulį knygų." Toliau herojus šaiposi iš vakaruose vyraujančio literatūrinio judėjo-saksoninio mainstream'o. Nesigilinsiu ir į šuos ganėtinai taiklius (mano požiūriu) išvartymus. Tiesiog palinkėsiu visiems tautiečiams ryžtingai griebti gyvenimo rašiklį ir pradėti (jei per nesibaigiančius reikalus susivėlino) rašyti tą vieną pačią geriausią knygą su intriguojančiais, paguodžiančiais, įkvėpiančiais, prasmingais skyriais. Juk svarbiausia - būti geriausiu sau pačiam. Nes kai pradėsi lyginti(s) su kitais, dings ramybė, ir kas tau, nabagui, bepadės?.. Pabaigai labiausiai tiktų šviesios atminties Marcelijaus Martinaičio eilės (iš eilėraščio "Visuotinė trauka"): "Lietuva traukia įsčiose gimstančius gimusius, traukia skausmingai ir amžinai - iki mirties ir po jos būsime Lietuvos pritraukti."

2018 01 07. Atslūgus naujametiniam jauduliui ir su juo susijusiems viltingiems žvilgsniams į naujų patirčių ir atradimų horizontus, pravartu ir vėl užduoti esminį klausimą: o kas toliau? Arba dar geriau: o kaip toliau? Galima tiesiog pažongliruoti žodžiais, ir galų gale vis tiek ką nors turėsi: tereikia pasirinkti kokį atskaitos tašką. Štai, pernai metus baigiau skaitynėdamas Jean Baudrillard Simuliakrai ir simuliacija. Skyrelis apie reklamą prasideda taip: visas įmanomas raiškos formas absorbuoja reklama. Joje triumfuoja paviršiaus forma, mažiausias visų reikšmių vardiklis, nulinis prasmės laipsnis. Visi dabartiniai veiklos pavidalai žengia reklamos link, ir visi joje išsisemia. Tai nebūtinai reklama tiesiogine žodžio prasme - tai veikiau reklaminė formą, į kurią įvelkamas supaprastintas, šiek tiek gundantis poveikio būdas. Reklaminėje formoje visi konkretūs turiniai anuliuojami tą pačią akimirką, kai tampa įmanoma juos perrašyti vienas kitu. Taigi naudodamasis bendromis suprantamomis frazėmis galiu drąsiai pasireklamuoti (niekas manęs nesmerks, tik perskaitys ir akimirksniu užmirš): šiemet stengsiuosi iš visų jėgų, kad knygynų lentynas pasiektų mano naujasis romanas "Naktinis tarifas". Jis jau baigtas, atidžiai peržiūrėtas, kiek įmanoma pakoreguotas, su jauduliu laukia skaitytojų (leidėjų) švelnių prisilietimų akimis ir smegenimis. Tikiuosi, kad paslėptos ir atviros prasmės bus tinkamai ar bent patenkinamai iššifruotos, ir galbūt, tik galbūt taps romanas bestseleriu, nors gali ir netapti, keli medžiai miške bus išsaugoti. Nes sutikim, ta rašliava nūnai užplūdo knygynų lentynas legionais. Kad skaitytojų būtų tiek kiek rašančių! Betgi kaip būtų žiauru, jei kokios negailestingos aplinkybės atimtų iš manęs šią pramogą: rašyti ir apsimesti, kad kažką rimto veiki. O paskui imti kliedėti, kad tavoji kūryba bus kam nors pavyzdžiu, kai tuo metu aplink siautėja "psichotropiniai programavimo tinklai, sudarantys sąlygas automatiniam individų pilotavimui." Tad su savo knygelėmis tesu nepavejamai laike atsilikusi hominidinio pošeimio forma, todėl nepavojingas. O jei ir toliau išsipisinėsiu su savo (numanomu) individualizmu, galėsiu eilėje kasdieninei konteinerių inspekcijai stovėti. Gal geriau nebežongliruosiu su žodžiais, nes ryškiai kažkur ne į tą pusę pasukau. Skaniai ir apysveikiai maitinsiuos, drošiu pasivaikštynėti į parkelį prie namų, savaitgaliais lengvai gurkštelsiu miežinio salyklo produktų, ir nė nesistengdamas po truputį artėsiu prie kitų kalendorinių skaičių. Štai čia vyriška šneka!

12 23. Tempiau tempiau norėdamas šį bei tą protingo ir motyvaciškai pakilaus brūkštelti, kol visai prie švenčių priartėjau. Trumpiausia metų diena. Vėliau šviesa kaupsis, vis atkakliau primins savo teises, ir visiems bus (dar) geriau. Ko gero, Kalėdos nusimato be sniego. Globalinis atšilimas, ne kitaip. Dar viena žmogaus sukurta istorija. Apie istorijas. Aš, turintis rašytojo pretenzijų, turėčiau šioje srityje būti nepralenkiamas. (Nors įtariu, kad daug kas yra pralenkęs.) Kalbu apie istorijas, kurias sukuri iš nieko. Kitaip, išgalvoji. Istorijas, kurių vienintelis tikslas - tiesiog būti istorijomis. O ką dažniausia daro žmonės? Jie didžiąją laiko (gyvenimo) dalį praleidžia bandydami save įtikinti, kad ne kas kitas, o jų pačių gyvenimai yra pačios geriausios istorijos. Todėl nenuostabu, jog ta smegenų dalis, kuri turėtų būti atsakinga už istorijų kūrimą, apmiršta ir... numiršta. Turiu omeny fantaziją, vaizduotę. Kai ja nustoji naudotis, tampi paprasčiausiu naudos vergu: tik tada, kai viskas atitinka tavo norų ir geismų scenarijų, istorija nusisekusi. Taigi nenusileiskim iki konvejerinių hominidų lygio (kaip švelniai pasakytų A. Šliogeris), pasakokim istorijas. Pramanytas, bet originalias, įdomias ir įtraukiančias. Jei kas nors šiame marketingo specialistų iškruštam pasauly dar nėra pramanyta. Va taip optimistiškai :)

12 06. Ar aš esu sakęs, kad mėgstu žmones? Aš mėgstu žmones, kurie mėgsta žmones. // Mano kelionė laiku lyg mažo kačiuko šūdelis, praeinantis pro žmogaus gaubtinę žarną, kur jis cypia ir slysta, kol vieną dieną nukrenta į klozetą, vadinamą kapu. // Aš niekada negalvoju, kad tai aš padariau ką nors blogo: tai sumautam pasauliui išpuolė bloga diena, ir aš atsitiktinai jame buvau. O, pakankamai originalus būdas pažvelgti į daiktus. // Šiuo momentu aš jaučiuos lyg kokia lėlė-kojinė, kuri egzistuoja vien dėl to, kad linksmintų kokį žiaurų kosminį manipuliatorių, įgrūdusį ranką man į subinę. Aišku, sutinku, reikalai yra šiek tiek kitokie, negu mes tikėjomės. Tai vadinama gyvenimu. // Man patinka tavo požiūris. Kodėl nepasakius gyvenimui taip!? // Žinok, tikras vyras ne tas, kuris gali paguldyti tūkstantį moterų, bet tas, kuris gali paguldyti vieną moterį tūkstantį kartų. // Aš tiesiog stebiuosi tavo sugebėjimais nusiristi į naujas žemumas. // Kas nebuvo nors kartą iškruštas pasaulio? Linksmi (ir taiklūs) tekstai didžiai nepadorioje Douglas Coupland knygutėje Worst. Person. Ever. Paskaitai, ir pats užsimanai ką nors panašaus parašyti. Štai kas verčia stumtis į priekį! Aišku, 1) mūza pašonėj irgi nepamaišytų; 2) arba kiek palankesnis šio pasaulio nusiteikimas mano atžvilgiu. Bet juk abu šie dalykai glaudžiai tarpusavy susiję.

11 22. Po ilgesnės pertraukos perskaičiau detektyvą (kriminalinį trilerį). Michaelio Connelly "The Crossing". Prisiminęs šį autorių paskaitynėju. Patinka man serija su pagrindiniu herojumi Hieronymu "Hariu" Boschu (kaip flamandų dailininkas!). Taigi Haris, buvęs žmogžudysčių skyriaus detektyvas, dabar pensininkas, pasako tokį dalyką: "Visų žmogžudysčių motyvas galėtų būti suskliaustas į gėdą. Žmonės tiesiog bando užmaskuoti gėdą, todėl visos priemonės geros." Visai taikliai pasakyta. Nes juk visada yra dėl ko gėdytis. Ką jau bekalbėti apie per mišias sau į krūtinę betrankančius katalikus: "...labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas..." Štai kaip lengva prie gėdos priklijuoti kaltę. Betgi kaltė turėtų būti tiesiogiai surišta su sąžine... Būkim biedni, bet teisingi - kas ta sąžine šiais laikais besinaudoja? Vis dėlto gėda išlieka. Bent jau sau pačiam dėl savęs paties. Koks durnius buvau (esu)... Ir ką daryt, kaip užmaskuot? Rytais pavartau Sigito Gedos eilėraščių rinkinį. Laiškas be pašto ženklelio iš "Jotvingių mišių". "...apgailiu visus neišsipildžiusius mano jaunystės regėjimus, apgailiu save ir tave, o menkėjantis mano svajonių dievuli." Ir čia žmogus gėdyjas, kad daug ko geidė ir planavo, bet gėdingai susimovė (vis dar maunasi). Visgi manau, jog retkarčiais pasigėdyti sveika, kad visai į susireikšminimo debesis nenuskristum. Gėdykimės, broliai ir seserys. Po biški. Šiek tiek atnaujinau šį savo puslapį: parašiau apie trečiąją kelionę į Ameriką, pridėjau nuotraukų, papildžiau autobiografiją, pataisynėjau ankstesnius parašymus. Štai dėl to man visai ne gėda.

11 04. Prabėgo pro šalį visi Šventieji, sukeldamos švelnų ilgesio vėjelį praskriejo vėlės. Galima ramiai laukti kalėdinio dovanų bumo. Praėjo jau visas mėnuo nuo mano grįžimo iš Amerikos. Kuo puikiausiai adaptavausi, nors pirma savaitė ir nebuvo labai lengva. Gyvenimas vėl teka lėta vaga, kažkokių didesnių įvykių ir atradimų nenusimato. Vėl skaitynėju A. Šliogerio ir V. Gusto "Pokalbius apie esmes". " ...esu drebanti būtybė. Kodėl? Todėl, kad esu kalbanti būtybė, ir manoji ikikalbiškoji (gyvūniškoji) baimė šimtąkart sustiprinta žodžio "baimė", žodžio "mirtis" ir tūkstančiais kitų baisų žodžių. Aš bijausi ne pačios bekalbės mirties, apie kurią nieko nežinau ir negaliu žinoti - ne, aš bijausi žodžio "mirtis", apipinto tūkstantmečių siaubu. Man kelią siaubą ne pati mirtis, o mirties mitas... Žvirblis nebijo mirties, nes nieko apie ją nežino: jis kur kas drąsesnis už žmogų. Šie faktai parodo, koks drebantis padaras yra žmogus - tai Kosminis Bailys." Taigi faktai... O faktai tokie, kad ko gero šitokie pamąstimai yra patys tinkamiausi šio įsibėgėjančio niūraus lapkričio, kai beveik visi lapai jau nukrito spalį, akistatoje. Vis dėlto optimizmo nevalia prarasti ir tokiomis gyvūniško susitaikymo su lietuvišku oru aplinkybėmis.

09 09 - 09 13. Pažintinė viskio kelionė į Tenesį ir Kentukį. Pirmiausiai per Viskonsiną ir Ilinoisą (pravažiavę veik 9 valandas, ten kažkokiam viešbutuke pernakvojome) pasukome į Tenesį, į Lynchburg miestelį, kur įsikūrusi visiems gerai (net ir abstinentams) pažįstama (ar iš etikečių matyta) Jack Daniel's viskio varykla. Visas miestelis gausiai nukabinėtas JD logotipais. Kaip kitaip. Svainis Džonas užsimanė nusipirktį tuščią (nors būtų neatsisakęs ir pilnos) statinę (barrel) nuo išpilstyto viskio. Išsirinko ir nusipirko. Nudrožėm į JD visitorių centrą. Pasirinkom Angel's Share turą, kainavo 22 dolerius galvai. Gidas pavedžiojo po teritoriją, šiek tiek papasakojo apie varyklos istoriją, pasigyrė dėl ypatingo tik Tenesy ir Kentuky per klintines uolienas tekančio vandens, nes tik iš jo išvirsi Tenesio viskį ar burboną, bendrais bruožais išdėstė technologinį procesą (pasirodo, filruoja padarytą samanę per anglies filtrus, didžiuuulius anglies filtrus, vėliau pamatėm), pabuvojom burbono rackhouse (vieta, kur brandinama daugybė burbono statinėse). Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Galiausiai nuvedė paragauti imantresnių pavyzdžių: Gold, Sinatra, Single barrel, Barrel Proof, Rye. Labiausiai patiko Sinatra (litrinis butelis kainuoja 150 dolerių). Linksmi grįžom į parduotuvę ir įsikėlėm į mašiną (traką) nusipirktą bačką. Tą pačią dieną parsiradom į Kentukį. Pravažiavome šalia sutemų šviesomis tviskančio Našvilio, Amerikos kantri sostinės.

Iš pat ryto nuriedėjome į Maker's Mark burbono daryklą. Puikiai anie pasitvarkę. Priėmimo centre su retro stiliaus kambariais netgi paragavom kavos su burbonu (simboliškai įvarvinto). Juodai dažyti mediniai pastatai su raudonais langų rėmais ir durimis. Tikrai estetiškai traukia akį. Vedžiojo, gyrė daryklą ir apie istoriją bei technologinį procesą pasakojo jauna mergina. Dargi leido įkišti pirštą į burbuliuojančios bragės katilą ir pragauti. Kukurūzų skonio bragė. Niam. Aplankėme statinių saugyklas. Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Vėliau perėjome prie rimtesnio ragavimo: balta mash samanė, paprastas Maker's Mark, Maker's 46, Strength Proof, Private Selection. Pastarasis patiko labiausiai. Iš Makers Mark nuzvimbėme į Mamutų urvų nacionalinį parką, ilgiausią urvų sistemą pasaulyje. Susidarė didelė norinčių pamatyti urvus grupė. Trys autobusai. Barzdotas malonus gidas-parko reindžeris pasakojo apie urvų susidarymo, atradimo, vėlesnių dalybų istorijas. Siaurais geležiniais laipteliais nusileidome į 260 pėdų gylį. Tikrai įspūdingo dydžio urvai. Arčiau išėjimo išvydome gausybę stalaktitų, taip pat vadinamą Frozen Niagara darinį. Tai dienai įspūdžių pakako. Vakarą praleidome Bartstown miesto senovinėje tavernoje. Paragavau Kentukio burbono alaus, vėliau paties burbono. Eagle Rare Single barrel. Buvo sunku išsirinkti, nes baras turėjo šio mielo gėrimėlio apie 100 įvairių pavadinimų. Pasirodo, savaitgalį Bardstowne turėjo vykti Kentukio burbono festivalis. Labai apmaudu, kad nepavyks pabūvoti, nes tuo metu jau būsime toli nuo šventės linksmybių.

Papusryčiavę išsiruošėme į Buffalo Trace daryklą, įsikūrusią pačioje Kentukio sostinėje Frankforte. Mums pasisekė - vos pasirodžius prasidėjo ekskursija po daryklą su labai išmaniu gidu. Pirmiausiai užsukome į patalpą, kur rankiniu būdu pilstė Blanton's Single Barrel burboną. Nuvedė į rackhousą. Tūkstančiai statinių, kantriai laukiančių, kol praeis 7 metai brandinimo. Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Vėliau papasakojo apie grūdų (kukurūzai, rugiai ar kviečiai, miežiai) santykį darant burboną, apie balto ąžuolo statines, aplinkos poveikį brandinimui, parodė filmuką apie rauginimo ir distiliavimo procesą. Žodžiu, labai informatyvu. Galiausiai paragavome Whitedog baltos samanės, Buffalo Trace ir Eagle Rare burbonų ir Bourbon Cream grietinėlės likerio (galėjai ją sumaišyti su gira, skonis visai kitoks). Daryklą palikome visi didžiai patenkinti. Prasukome pro seniai užsidariusią Old Taylor Destillery kompaniją. Administracinis pastatas su bokštais bandė atkartoti viduramžių pilį. Dviejų stadionų ilgio mūrinis rackhouse vis dar talpino statines su burbonu - tikriausiai kitos nebankrutavusios daryklos naudojosi patalpomis. Trumpam pasidairėme po Woodford Reserve viryklos lankytojų centro salę, bet į ekskursiją nėjome. Kadangi Kentukis - žirgų kraštas (ir kartu labai pelningas biznis), sustojome trumpai fotosesijai su žirgais ir juodomis tvoromis (išskirtinis valstijos bruožas - juodai dažytos tvoros ir daržinės.) Po pietų bendrakeleivių Džono tėvo Rodžerio ir jo draugo Filo pageidavimu nuvažiavome į Pilietinio karo Perryville mūšio lauką. Nors konfederatai mūšį laimėjo, jie atsitraukė, iki karo pabaigos palikdami Kentukį Sąjungos rankose. Pasidairėm po muziejų. Man, ne amerikonui, didelio įspūdžio istorija nepadarė. (Bet buvo smagu važiuoti ir stebėti nenuobodų Kentukio kraštovaizdį - miškus ir kalvas). Užbaigėme kelionę po Kentukį keliom minutėm stabtelėję Jim Beam darykloje. Nebeveikė, nes jau buvo po šešių. Na ir tegu, užteko padaryti kelias nuotraukas. Sutemus sustojome Brownsburg miestelyje Indianoje. Užsukome į Scotty's Brewhouse alaus namus, puikiai pavakarieniavome. Ten ir permiegojome. Tiksliau, tam miestelyje. Ilga paskutinė kelionės diena per Ilinoisą, Viskonsiną iki namų...

07 12 - 07 22. Kelionė į Yellowstone parką ir atgal.

07 12. Išsiruošėme į metų kelionę. Iki tarpinės stotelės Dickinson miestelyje Šiaurės Dakotoje užtrukome aštuonias valandas. Gerokai išsekome. Ypač išseko šiknos. Prisiregistravome viešbuty, susinešėme daiktus. Jau galvojau prigulti ir paskaityti knygą (Donna Tartt "Goldenfinch", 730 puslapių), bet ištvermingasis vairuotojas Džonas pasiūlė nudrožti į viešbutuko barą apačioj gurkštelti džino su tonika. Aš, ištvermingasis keleivis, negalėjau tokio pasiūlymo nepriimti. Aplink sukinėjosi lokalai. Atidžiai žiūrėjo Gordon Ramsey šou, kai šis atlikinėjo visokiausius triukus su kiaulės šonkauliais. Po trijų kokteiliukų nuovargį lyg ranka nuėmė. Nudrožėme pavakarieniauti į šalimais esantį meksikiečių restoranėlį. Maistas nepasirodė labai kokybiškas, ypač mamai, kuri nuo aštrumo ėmė aikčioti. Bent jau margaritos kokteiliai buvo geresni. Tai dienai išbandymų pakako.

07 13. Papusryčiavome ir išsiruošėme į Teodoro Ruzvelto nacionalinį parką. Nuvažiavome į artimiau esančią pietinę dalį, o ten vizitorių centre mums pasakė, kad šaurinė dalis daug gražesnė. Tokiems pažengusiems estetams tai buvo pakankamas pretekstas nukreipti turistinius interesus į šiaurę. Vaizdai tikrai buvo įspūdingi, ypač slėnis su Little Missouri upe. Tokios pat uolos, kaip Badlands nacionaliniame parke, tiktai labiau apžėlusios krūmais. Šauniai papietavome parke, apsupti badlands reljiefui būdingomis kalvomis. Grįžtant pakelėje matėsi gausūs naftos pumpavimo agregatai. Džonas papasakojo, kad seniau čia buvo tikras naftos bumas. Privažiavo daugybė žmonių, iškart padidėjo nusikalstamumas, kiti žmogui būdingi būties paįvarinimai. Po trijų valandų kelionės nusigavome į Billings miestą Montanoje. Viešbutis pasirodė visai padorus, su baseinu ir burbuliojančiomis hot tubomis. Įkritau į vieną jų ir smagiai paburbuliavau. Pica į numerį, džinas su tonika į vienkartines stiklines.

07 14. Prabilus Džonio patriotiniams jausmams nuo Billingo pasukome atgal Šiaurės Dakotos pusėn. Nudardėjome į Little Bighorn Batlefield mūšio vietą, kur pulkininko leitenanto vadovaujamas US Armijos 7 kavalerijos pulkas gėdingi susikrovė malkų nuo vietos indėnų su vadu Crazy Horse priešaky, kuriuos anas pulkas turėjo nuvaryti į rezervaciją. Žuvo virš 270 kavaleristų. Už tai jiems pastatė memorialinį paminklą. Įdienojus temperatūra sukilo iki 103 farenheitų. Ypač tie laipsniai jautėsi išlipus iš mašinos su kondicionavimo sistema. Pavakary pasiekėme Garniers miestelį visai šalia Yelowstone parko ir tuo pačiu Vajomingo rubežiaus. Buvom išsinuomoję kalnuose trobelę, taigi mūsų galingasis daug talpinantis Chevrolet Suburban labai pravertė, kol nusigavome į nakvynės vietą. Tyliai aikčiojau nuo supančių vaizdų, negalėdamas patikėti, kad ateinančias penkias paras praleisiu tarp tokių grožybių. Nuo Garniers iki trobelės buvo penkiolika minučių kelio. Trobelė pasirodė tikrai egzotiška, su prie medinių kolonų prikaltomis raguotomis elnių kaukolėmis (ar kaip ten jas pavadintum). Tikras amerikoniškas stilius. Šeimininkė aprodė vidų. Tikrai didelė, su visais amerikoniškais patogumais: virtuvė, dujinis grilius, trys miegamieji, du vonios kambariai, net skalbimo ir džiovinimo mašinos. Nepražūsim! Išsikrovę daiktus nupėdinome prie visai netoliese esančių gardų su arkliais ir mulais. (Štai iš kur tas vėjelio dosniai nešiojamas fresh poop kvapelis!)

07 15. Iš pat ryto sulaukiau naujienos - mums priklauso valanda pasijodinėti tais pačiais vakar matytais arkliais (žirgais?). Esu jodinėjęs tik sykį Kurtuvėnuose: tąkart mane žirgas vos ne du kartus išvertė iš balno. Nuo tol panašų pramogų vengiu. Bet sukaupiau visą drąsą ir pasakiau: OK, lets do it! Drąsa pamažu išsivėdėjo, kai mūsų jojimo grupelės vadovė ėmė pasakoti ir kartu rodyti, kaip reikia užlipti ant arklio, kaip laikyti pėdas kilpose, kaip spardyt gyvuliui šonus, kad jis eitų į priekį, o ne skabytų žolę, kaip tampyti vadžias. Per tą laiką beveik persigalvojau. Vis dėlto užsėdau. Manasis gyvūnas buvo vardu Benas. Pajudėjom glausta vorele. Savaime suprantama, vietovės kalnuose buvo kalvotos. Kilom, leidomės, perbridom upelį. Benas turbūt nedažnai gaudavo paskanauti šviežios žolės, nes pastoviai išsimušdavo iš darnios voros ir imdavo užkandžiauti. Daužiau jam kulnais šonus net išsiviepęs. Gyvulys nenoriai, bet paklusdavo. Vydavosi savo gentainius, kol aš skaudžiai trankydavau kiaušius balne. Galiausiai įpratau ir leidau sau atsipalaiduoti. Dairiausi į šonus, į viršų, gėrėdamasis nuostabiais vaizdais. Po valandos dvidešimt minučių nulipau nuo Beno kreivomis kojomis. Nulipau ganėtinai taisyklingai, nes mūsų miela vadovė pasakė: give me high five. Susidaužėm. Pailsėję po jotynių nutarėm pagaliau apsilankyti Yellowtono nacionaliniame parke. Pirmasis įspūdis įvažiavus pro šiaurinį entrance buvo lygiai toks, koks ir turėtų būti pirmasis stiprus įspūdis - nenusakomas. Ir net nuotraukomis sunkiai įrėminamas. Kalnai upės pakalnės slėniai prerijos kanjonai... Pirmiausiai pasukome prie Mammoth Hot Spings terasų. Bėga vandenėlis per baltus geltonus slenksčius, bet greičiau tas pačias terasas. Žmonių buvo lyg vežimu vežti, bet daugiausiai kiniečių. Jų visada bus daugiausiai. Iš kur tiek daug kiniečių, visada spėliosiu. Pasukome prie Tower Fall krioklio. Pusiaukelėje pasirinkome vienpusį žvyruotą keliuką, šešias mylias važiavome vienui vieni laukinėmis apylinkėmis. Stabtelėjome pasidžiaugti panorama. Tower krioklys nepasirodė labai įspūdingas, tiesiog krioklys. Grįžome rytine parko puse, kalnai ir uolienos tiesiog varė iš proto. Šiai dienai įspūdžių užteko su kaupu.

07 16. Prasinešėme pro vakarinę parko pusę, pasiryžę susipažinti su gausiais parko geizeriais. Nes juk visas Yellowstono parkas stūkso ant super ugnikalnio: gelmėse kunkuliuoja galingi lavos ištekliai, kurie įkaitina vandenį, o tas su pasiutusiu spaudimu veržiasi į paviršių. Sustojome pasidairyti prie Norris geizerių. Išraiškingai atsidavė sieros vandeniliu. Sako, naudinga sveikatai. Ko nepadarysi dėl sveikatos! Pasiekėme garsųjį Old Faithful geizerį. Išsiveržia kas 91 minutę. Mums pasisekė - iki eilinio išsiveržino buvo likęs tik pusvlandis. Žmonių (kiniečių) gausybė glumino. Nieko nepadarysi, pats liepos vidurys. Galop sulaukėme Old Faithful pasirodymo. Pliūptelėjo į viršų balto garo fontanas. Susijaudinęs net rankomis suplojau. Pasidairėme po Old Faithful Lodge. Didžiulis rąstinis pastatas (viešbutis) pasaulyje, suręstas dar 1904 metais. Šunys nematė tų rąstų, pagavojau ir nepalyginti lengviau atsidusau, kai dingome iš šio nežmoniško žmogiškojo šurmulio. Pasukome link Yellowstone ežero, tyvuliuojančio 2,100 metrų aukštyje. Tikriai didžiulis, 32 km ilgio. Pradėjus gurguliuoti pilvams, suradome vietelę prie pat ežero, kur ir papietavome. Nusitrenkėme prie Yellowstono kanjono. Savaime suprantama, čia irgi turistų debesynas. Vis dėlto gamtos didybė nustelbė daugiatautį chaosą. Būtent nuo geltonų kanjono uolienų parkas ir gavo Yellowstono vardą. Iš tolėliau matėsi žemutinis Yellowstone upės krioklys. Prie jo irgi nuvažiavome. Ilgokai leidomės vinguriuotu keliuku prie pat krioklio. Vandens masė krito žemyn, taškydamasi vandens purslais. Savaime suprantama, užlipti viršun buvo daug sunkiau. Išvažiavę iš parko  pabandėme pažvejoti (Montanoje) Yellowstono upėje. Tiksliau, pabandė Džonas. (Išsipirko licenziją žvejoti Montanos valstijoje; 80 dolerių). Nesėkmingai. Bent jau vaikučiai išsimaudė, o aš ipos pagurkšnojau.

07 17. Atsikėlėme apie 7 ryto, nes laukė ilga kelionė rytine puse į už Yellowstono esantį kitą nacionalinį Grand Teton parką. Nuo trobelės iki parko - trys su pusė valandos kelio. Įmantriai tarp kalnų vinguriuojančio kelio, būtų tiksliau pasakyti. Galiausiai prieš akis išniro Tetono (teats) kalnagūbris su aukščiausiu Grand Teton kalnu, ištįsusiu iki 4,199 metrų aukščio. Pravažiavome šalia Jackson ežero, pora kartų sustojome privalomai fotosesijai su snieguotomis uolienomis. Ilgėliau stabtelėjome prie Jenny ežero. Nudrožėme į įlankėlę, kur kas 15 minučių prie pat Tetonų grožybių turistus plukdė apie 30 galvų talpinantys kateriai. Plaukti prireikė nedaugiau dešimt minučių. Kapitonas Filas pusiau juokais, pusiau rimtai įspėjo, kad jei skęsime, geriau šokti per bortus, o ne per galą, kur varikliai. Stačiu kalnų keliuku užkopėme prie nedidukės upės krioklio. Snieguotos kalnų viršūnės gundė lipti dar aukščiau, gal net iki pat galo, bet mes protingai susilaikėm. Grįžome į stovėjimo aikštelę pačiu laiku: ėmė pliaupti galingas lietus. Pasukome atgalios į Yelowstono parką. Pakeliui užvažiavome ant Washburn kalno. Žinoma, ne iki pačios viršūnės. Iki jos (3211 m) dar buvo bent valanda kelio pėsčiomis. Būtume su Džonu nepabūgę ir užsikabaroję, bet juk vaikai alkani, dinner time čia pat. Atlikome privalomą fotosesiją su parko panorama.
(Mūsų sklandžiam judėjimui erdvėje nuolatos trukdė neplanuoti stabtelėjimai, kai koks nors žioplys pakelėje pastebėdavo bizoną ar elką. Džonis piktai pajuokavo: pamato voverę, ir puola fotografuot, o paskui iškart į FB deda. Ir tai vadinas intelektualiausia rūšis planetoj? Nors į šalikelę mašiną pastatytų.)

07 18. Poilsio diena. Žvejojom upely, tiksliau, žvejojo Džonas. Žvejojo pagal visas taisykles - jei leidimas įsigytas Montanoje, turi žvejoti tik Montanoje. Pagavo septynis nedidukus upėtakius, du vaivorikštinius ir penkis vietinius cutthroat. Išsikepėm ant griliaus. Ant vieno danties, taip sakant, bet skanu! Arklidžių savininkas mus maloniai informavo, kad didesnių tame upelyje ir nepagausi. Papasakojo, kad jau 18 metų nesikalba su savo broliu, kuris irgi turi arklidę visai netoli, tik šiek tiek aukščiau kalnuose, žodžiu, konkuruojanti firma. Kaip pas mus, taip ir Amerikoj! Vakare dar kartą užmetėm meškerę, bet greičiausiai upėtakiams nusibodo Džono-žvejo entuziazmui pataikauti, tepagavom dvi. Vakare išsiruošėm į Garniers miestelį paragauti įmantresnių burgerių. Geriausias miestelio restoranas tedirbo iki 9 vakaro. Teko rinktis ne tokį gerą. Užsisakai prie langelio, lauki, kol iškeps, pasiimi ir sėdi prie stalo lauke. Žodžiu, savitarna. Užsisakėm burgerių su bizoniena ir elk elniais. Pirma pamatai, paskui paragauji. Linksmi ir sotūs grįžom į kalnų trobelę jau sutemus. Vaikai smagiai dainavo: "We are the team..."

07 19. Išsiruošėm į Pietų Dakotą, į Black Hills. Liūdnomis širdimis palikom svetingąją trobelę ir Montaną. Pasukom dar netyrinėtais Yellowstono plotais, pagaliau pamatėm mešką, juodają. Perėjo per kelią tiesiai priešais mūsų mašiną. Lamar slėnyje ganėsi bandos bizonų. Išvažiavom iš Yellowstono su viltimi, kad vėl kada nors čia grįšime. Bet gal ne vasarą, gal geriau rudenį, kai turistinis sezonas šiek tiek atslūgęs. Pasukom Beartooth perėja. Užvinguriavom aplink kalną į 11,000 pėdų aukštį. Įspūdinga Rocky kalnų panorama. Pūtė šaltokas vėjelis, vienur kitur baltavo sniego plotai. Galėjai paliesti. Paliečiau. Vakarop privažiavome Devils Tower nacionalinį paminklą. Keistai vertikaliomis juostomis gamtos išraižytą didžiulį lakolitinį monolitą. Palaipinėjom Bokšto papėdėje išbarstytais didžiuliais rieduliais. Žmonės kalno fone atrodė apgailėtinais vabalėliais; mes irgi. Sesuo Rita belaipiodama vos neužlipo ant barškuolės gyvatės. Gerai, kad neužlipo, būtų gerai pabarškėjusi. Beileidžianti saulė nudažė bokštą dramatiška oranžine spalva. Pamažu sutemo. Po veik 12 valandų kelionės pagaliau pasiekėm Juodusiuose kalnuose prie Rapid City esančią stovyklavietę.

07 20. Gerai išsiparpėme ir papusryčiavome. Pasukome pasidairyti po Black Hills. Hills miestelis, Needle Highway, Custer valstybinis parkas. Buvom čia prieš du metus, viskas lyg ir matyta, bet vis tiek smagu ir gražu: neleidom vargšams estetiniams receptoriams nė sekundei atsipūsti. Kaip ir praeitą sykį, palaipiojom saulėje tviskančiomis "adatų" uolienomis. Užvažiavom į Coolidge kalną, užlipom į ugniagesių bokštą. Sustojom  papietauti Custer parke, Blue Bell užeigoj, sukirtom po bizonienos burgerį. Įjungę labiau poilsinį režimą sustojome prie Pactola ežero. Pasimaudėm. Vakare Džonas sumanė išgrilinti cielą vištą. Laukėm varvindami seilę kone dvi valandas. Vis dėlto buvo verta sulaukti. Atsigulėm pilnais pilvais.

07 21. Išvažiavom iš stovyklavietės. Aplankėm Rushmoro kalną su keturiais akmeniniais prezidentais, - visada rūstūs, visada žiūrintys iš aukšto. Pasukom į Badlands nacionalinį parką. Pusiaukelėje sukilo rūkas. Išsiaiškinom, kad dega miškai pietų Montanoje, o vėjas niekadėjas atpūtė smogą. Todėl nenuostabu, kad Badlandų panorama skendėjo rūkelyje. Privažiavome Yellow bounds, geltonus kaubūrius. Išlipom. Tikrai įspūdingi vaizdai. Išdžiūvusio upelio vagoje nuo saulės slapstėsi elnias. Supratau ir užjaučiau. Aš irgi taip daryčiau. Dabar beliko sulipti atgalios į kondicionuotą čevį ir pamažėlei judant bandyti ilgalaikėje atmintyje kuo patikimiau įtvirtinti regimus įspūdžius. Kažkas užsifiksavo, amžiams. Keturias valandas riedėjome iki motelio Mitchell mieste. Nuklibinkščiavom su Džonu į kiniečių restoraną, užsisakėm išsinešimui maisto, o kol laukėm, išgurkšnojau buteliuką kinų alaus. Turėjo šiokį tokį specifinį skonį, pliusas Kinijai.

07 22. Pakutinės keturios valandos kelyje iki namučių Chaskoje. Per radiją pasakojo apie garsų maniaką amerikoną, nukilinusį 49 prostitutes. Šiai (pasak paties maniako žodžių "negalėjau nežudyti") veiklai pažymėti kažkoks veikėjas sukūrė komiksus. Buvo sunku apsispręsti, kas geriau, ar šis pasakojimas, ar dar sykį klausytis vaikams baisiai patinkančio vasaros hito "Despacito" su Luisu Fonsi ir Justinu Byberiu. Nutariau, kad gal ir per greit tą maniaką sugavo, būtų galėjęs dar kelis papildomus prostitutus į kolekciją įsidėti, kad eterio neterštų. Įvažiavęs į Minesotą Džonas skėlė džiouką: "Minesotoj yra du sezonai - žiemos ir kelių tvarkymo." Nesugalvojau nė menkiausio argumento šiai minčiai užginčyti. Netgi nusijuokiau. Kad daug daug pamatėm, ir laimingai grįžom.

Kelionės pabaiga.

07 12. Intensyviai ruošiamės kelionei į pirmajį pasaulyje nacionalinį Yellowstone parką. Ta proga perskaičiau specialų National geographic numerį, skirtą išsirtinai parkui "Yellowstone: The battle for the american west." Ten labiau kalbama apie parko gyvūniją - grizlius, vilkus, elnius vapičius (elk) - ir jų konfliktus su žmonijos pasauliu. Jei žmogus žmogiui vilkas, tai ką bekalbėt apie to dvikojo plėšrūno požiūrį į vilkus pilkus.

07 09. Vis dėlto aštuonių laiko juostų skirtumas pakišo koją - nei šiaip, nei anaip atsibudau 5:30 ryto vietos laiku. Ir kad beužmigčiau! Prasivarčiau pusvalandį ir pasakiau sau: gana! Išsiverčiau iš lovos, įjungiau kompą ir ėmiau draugams Lietuvoje sveikinimus iš Amerikos, Minesota, rašyti. Taip ir aštuonios atėjo. Naktį iš savo koledžistų susitikimo grįžo Džonas. Su vaikais, bet be Triksi. Paliko ją pas savo tėvus. Anksčiausiai buvo atsikėlusi Stela - minkė savo tabletę. Priėjau visai nesislapstydamas, net akių nepakėlė. Pamojavau delnu, krūptelėjo. Pasakiau hello, ji atsakė, ir vėl susmeigė reikšmngą žvilgsnį į tabletėje judančius kibernetinius personažus. Lyg ir nebūtume du metus nesimatę! Taip paprastai ir reiktų į viską žiūrėt! Besitaisant kavos įlindo į virtuvę Džonis. Susivėlęs, aiškiai neišsimiegojęs. Bet pasiryžęs nagais dantimis kibti į žemės ūkį. Greitai užkandom pusryčius. Jaunėlis Džeikobas ėmė demonstruoti savo ultra aktyvumą. Dar didesnį aktyvumą demonstravo saulė - įkaito veik iki trisdešimt laipsnių. Ir ta lietuviams nesuvokiama drėgmė. Nelijo apie tris savaites - dirvožemis beveik kaip pelenai. Tikras fermerių galvos skausmas. O ką besakyti apie į bulves įsimetusius kolorado vabalus!

07 08. Vis dėlto aštuonių laiko juostų skirtumas pakišo koją - nei šiaip, nei anaip atsibudau 5 ryto vietos laiku.Sulaukiau aštuonių, mintyse nesiliaudamas džiaugtis, kad aš trečią kartą Amerikoje, atsikėliau. Rita su mama jau irgi buvo atsibudusios. Pasitaisiau stiprios kavos. Galvoje ir smegenyse laiko juostų skirtumai vis dar zvimbė, bet aš nesijaudinau. Papusryčiavome ir išsiruošėme šopintis. Kaip kitaip. Kholsuose nusipirkau dvi maikes. Kitur nieko gero Walmarte irgi nieko doro neradom, gerai kad užsukom į didmenos sandėlius, ten ne tik haiking kedus netrukus nusimatančiai kelionei į Yellowstone parką nusipirkau, bet ir visą vežimą įvairiausio maisto prisikrovėm: bekono, samosų, bananų, vyšnių, bulvių ir t.t. Apie mamą nieko nesakysiu. Grįžę į namus pasiruošėm solidžius pietus su pirktinėmis samosomis ir avinžirnių užtepėle. Oras tą dieną išpuolė nuostabus - +28 laipsniai ir jokio didesnio drėgnumo. Vakare nuvykome į netoliese esantį Excelsior miestelį prie Minnetonka ežero. Amerikiečių aplink šmirinėjo galybės, visi džiaugėsi puikiu vakaru. Į prišvartuotus komercinės paskirties laivus lipo išsipusčiusios jaunos amerikietės, galbūt lipo ir vaikinai, bet aš į juos nežiūrėjau. Suvalgėm ledų su walnut riešutais, užsukom į alaus daryklą, išlenkėm po bokaliuką. Grįžom prie ežero, prisėdom ant suoliuko. Kaip tik virš ežero kilo didžiulė mėnulio pilnatis. Telefonas savaime atsidūrė rankose. Klikt, ir vaizdas amžiams (arba beveik) įamžintas.

07 07. Trečias kartas Amerikoje! Po 26 valandų kelionių, laukimo oro uostose, vėl skrydžių du ištvermingieji keliauninkai - sūnus ir mama - atsiradome sesers-dukters Ritos namuose. Netgi patikros poste JAV sienų saugumo pareigūnas prie manęsbaisingai nepriekabiavo - tik tris kartus paziūrėjęs į mano pasą suspaudė kažką kompiuterį, pasitikslino mano ocuppation (rašau knygas, TV ir medijai, žodžiu, nekaltas freelanceris) ir uždėjo antspaudą visainumatytos viešnagės laikui iki rugsėjo 30 dienos. Lėktuvas iš Amsterdamo į Mineapolį vėlavo 2 valandas, taigis vietoj 8,5 val sėdėjimo gavosi 10,5 val. Bet vis tiek ne į Sidnėjų. Sidnėjus gal bus kitą kartą. Vaikydamas nuobodulį ir bandydamas nuo paties savęs nuslėpti subinės medėjimą, peržiūrėjau net tris amerikietiškus filmukus originalo kalba. Anmacinį "Lego. Betmenas", pusiau melodramą apie piktą bobą, kuri prieš pat mirtį virto pusiau gera, ir pusiau trilerį, pusiau dramą paaugliams. Žodžiu, rimtas trejetukas. Subinę šiek tiek apgavau. Nesistebiu. Rita oro uostejau buvo mūsų užsilaukusi. Parvykę į namus dvarponio Džono neradome - su vaikais ir Triksi buvo iškeliavę į koledžo draugų kasmetinį susitikimą. Gal ir gerai. Ramiai sau pasigrilinom ant dujinio griliaus laukinės lašišos, gurkštelėjome kalifornietiško pinot noir vynelio. Atsiguliau į lovą, ir nusmigau kaip akmuo.

06 23. "Po veik dviejų metų peripetijų ir netikėtų posūkių, prilygstančių įtampos kupinos dramos siužetui, "Obuolys" pagaliau išleido mano knygą. Per tą laiką romanas pakeitė kelis pavadinimus ir viršelius, bet, laimei, turinys išliko tas pats: Taisyklingas šuolis į gilų šulinį. Vienuolika rentinių, atitinkančių pagrindinio herojaus (kad ir keista, mano bendravardžio) asmenybės vystymosi pakopas. Mistiškasis visų DRAUGAS su gana originaliais pasikėsinimais į gyvybes ir sveikatą. Kelionė bemaž per visą Lietuvą, aplankant senokai bematytus bičiulius (neskaitant šuns). Batsiuvio dietos ir mamos būrimo technikos. Gražiausių moteriškų šypsenų trejetukas. Pažintys internete. Užstalės filosofų šnekos, praturtintos saikingais gėrimais ir šventine buvimo kartu nuotaika. Vegetariški išbandymai. Ne itin vikrūs herojaus mėginimai susigrąžinti paskutinę savo moterį. Levio įtikinama teorija, kad visas pasaulis sukasi ant b***. Atsakymas į svarbų klausimą, kuo baldų magnatai skiriasi nuo paprastų bičiukų? Ir daugel kitų pagrindinių ir šalutinių linijų. Taigis laukia puiki skaitymo šventė, mieli draugai!" Štai tokį tekstą žadu dėt į savo feisbuko narvelį. Bus kaip ir trumpas šio išskirtinio įvykio rašytojo bio(biblio)grafijoje pristatymas. Nes būtent šiandien "DRAUGAS: Kuo pasitikėti, kai tave medžioja draugai" pasirodo internetinėje knygos.lt parduotuvėje. O juk tikrai buvo momentų, kai nebesitikėjau, jog knyga pamatys dienos šviesą. Tikras išbandymas mano kantrybei. Galėsiu drąsiai vežt dovanų į Ameriką! Bet pirma linksmai atšvęskim Jonines!

06 02. Vasara prasidėjo, ponai prisiekusieji! Sutinku ją ne kur kitur, o savo vasaros rezidencijoje Radvilišky, Basankėje. Kaip kitaip. Oras vėjuotas, debesuota, su pragiedruliais, rytą tebuvo +7 šilumos. Tai ir klausiu savęs, kodėl kambary taip atšalė? Pavyzdingai išsivaliau pirmam ir antram aukštuose grindis, iškrapščiau iš kampų gausius ilgamečius voratinklius. Išsitroškinau "Radviliškio" troškinį su bulvėmis ir jautiena. Visada atvažiavęs jį troškinuosi. Dėl to ir "Radviliškio". Aną savaitgalį atšventėm Vaidoto gimtadienį jo sodyboje prie Šaukėnų. Grilino šernienos šonkauliukus. Puiku! Buvo ir Valentinas, papasakojo keletą baltarusiškų bajerių. Paliko jis nepanaudojęs porą steikų, atidavė man. Parvažiavęs namo pirmą kartą gyvenime pasičirškinau steiką ant keptuvės. Pagal šefo Vaidoto rekomendacijas. Irgi neprastai gavosi, tiesa, su taip vadinamu "krauju". Žodžiu, pastaruoju metu rimtai į mėsiškus patiekalus įnykau. O juk neužilgo ir Amerika laukia su Džono mėsienos grilinimo įgūdžiais! Po penkių mėnesių apsireiškė "Obuolys". Pasakė, kad labai intensyviai galvojo dėl viršelio, nes ankstesnis jų netenkino. Taigi pakeitė ir viršelį, ir sutrumpino pavadinimą. Liko tik "Draugas". Perbrauktas. Taigi joks ne draugas. Nudžiugino, nes senesnis pavadinimas "Dabar tau galas. Draugas" visai man nelipo, lyg koks durnas siaubakas. Sakė, kad iškart siųs į spausdyklą. Po dviejų metų laukimo kaip ir priderėtų:) Radvilišky rytais prie puer arbatos atsiverčiu Aido Marčėno naujausią poezijos knygą "Viename". Trumpu eilėraštuku "Pasaulyje" ir baigsiu šį vasaros sezono atidarymą. "Pasaulyje baisiai nerimtame/ žmogus baisiai rimtai/ nugyvena/ baisiai nerimtą gyvenimą." (Aš jau seniai į nieką rimtai nebežiūriu. DT)

05 22. Nutariau pailsėti nuo poilsio poilsiaudamas savo valdose Radvilišky, Basankėje. Ilgokai laukiau, kol ateis tinkamas momentas. Nes orai gegužės pradžioje visiškai nelepino. Jei ne vėjai ir žvarbūs orai, tai sniegas ir šalnos (05 10 d. buvo baisingai prisnigę, vos ne pusnys). Teko vis atidėlioti vizitą į pavasarinę rezidenciją. Kai galiausiai susiruošiau (atgalinė data 05 17), net išsižiojau pamatęs sodą. Žolė didžiausia, pienės žydi lyg išprotėjusios. Teko atidaryti vejos drožimo sezoną. Bet vis vien kaip smagu gamtoj: šunys loja, vištos kudakuoja, žąsys gagena, gaidžiai gieda, varnėnai nenustodami čiulba ir neša vabalus naujajai kartai, katės įnirtingai (matyt, morčius) kūdikių balsais cypia. Šeštadienį trumpam grįžau į Šiaulius, pabuvojau "Muziejų naktų" renginy, užsukom į Dviračių muziejų, į Frenkelio vilą, į Fotografijos muziejų. Vis kažkas nekasdieniško. Kaip bebūtų keista, žmonės neršė tuntais. Visgi nieko iš minios per visą vakarą/naktį išskirti nesugebėjau. Jaučiau rytą šiokį tokį apmaudžiuką. Grįžau į Radviliškį, o ten per naktį visos dvylika mano sodo obelų sužydėjo. Fantastiškas vaizdelis, tikra gamtos šou. Negaliu atsimėgaut. (Beje, Staska padovanojo pantį kumpio. Pats rūkė, pirmą kartą gyvenime. Tikrai pavyko!)

05 09. Kažko pavasarį vis pastebiu tendencijas šiuose savo užrašuose nesuspėt arba tiesiog atidėt. Kad ir šį gražų įsimintiną renginį, įvykusį praeitą trečiadienį: visą savaitę dūzgė "Dizaino savaitė 2017". Ta proga sumąstė menininkai-muzikantai Dainius Trumpis ir Gintas Gascevičius parengti performancą "Siūlai". Mintis ganėtinai paprasta: padedi ant kėdučių mechaninius metronomus, prisėdi šalia, užsuki, jie įvairiais dažniais tiksi, ir kiekvienas performanso atlikėjas pagal tam tikrą savo paties nusistatytą tiksėjimų skaičių padaro kokį judesį. Pageidautina, kad būtų ryškesnis ir pastebimesnis. Pakvietė Dainius su Gintu prisijungti ir mus su grafike Vaiva Kovieraite-Trumpe bei Šiaulių dramos teatro aktore Monika Šaltyte. Šiam performancui buvo parinkta erdvė buvusio Baltijos restorano patalpose, vėliau čia įsikūrusių verslininkų perdažytų aktyviomis gelsva/raudona spalvomis. Nu, mes netingėdami ir pridarėm judesiukų (du seansai - 14:00 ir 18:00 val., po 15 min.). Taip sakant, kas kaip moka ir kaip kam geriausiai atrodo. Gavosi savotiški siūlai, per judesius ir aplamai bendras būsenas jungiantys mus visus, žmones. Nes, kaip vėliau diskutavo Dainius, kiek gi tu gali tų judesių padaryti, kad ir labai mandrių? Vis vien jų yra ganėtinai ribotas žmogiškasis kiekis. Svarbiausia, kad buvo linksma ir kažkas naujo. Šeštadienį po veik 15 metų nuėjau į Dramos teatrą, į Marius von Mayenburg pjesės "Skulptūra" pastatymą. Kadangi kažkiek jau buvau susipažinęs su modernistine Marėno kūryba (skaičiau 3 jo pjeses), temų, idėjų ir pateikimo formų pasirinkimas (aišku, čia taip pat žymiai nagus prikišo režisierius) labai nenustebino. Patiko tekstas, apie aktorių vaidybą nieko kritiško irgi pasakyti negaliu. Ne specialistas. Beje, personažę Džesiką vaidino performanco dalyvė aktorė Monika. Žodžiu, visur siūlai.

04 26. Perskaičiau Tomas Transtromer "Per svyruojantį pasaulį". Poezija ir prisiminimai. "Visada jautiesi esąs jaunesnis negu esi. Savyje tebesinešioji ankstesnius savo veidus, kaip medis metų rieves. Tai ir yra suma to, kas sudaro mane, manąjį "aš". Veidrodis parodo tik patį vėliausią mano veidą, bet aš tebejaučiu ir ankstesnius." Lyg pirštu į akį! Net aš geriau nepasakyčiau. Praėjusį penktadienį buvom susirinkę tradiciniu tapusiu ŠU Literatų Sambūrio "Mūzynas" šiemetiniame sambūryje. (Dalia Jakaitė atsiuntė plakatą-kvietimą.) Prasidėjo sambūris ganėtinai vėlokai, 21 val., Universiteto Dailės galerijoj. Buvo vyno, literatai ir jiems prijaučiantys galėjo nevaržomai mėgautis prietema, praskaidrinama žvakių liepsnelių, aplink kabėjo paveikslai, virpančiose šviesose visai kitaip atveriantys savo prasmes, buvo poezijos ir trumposios prozos. Šiam žanrui atstovavau ir aš. Kadangi buvau paragavęs vynelio, lengvabūdiškai balsu išpyliau savo dvi miniatiūras. Niekas nenušvilpė; man tai patiko. Gerai, kad nuėjau.

04 15. Cha, jau ir Velykos su savo atsinaujinimo džiaugsmais atbildėjo, o vargšės vištos viršvalandžius dirba, kad tik kiaušinių ant Lietuvos nepritrūktų. Aš irgi išsijuosęs ruošiuos, derinu savo šventinę nuotaiką prie nenorinčio sušilti pavasario. O pavasaris jau ir įpusėjo. Šiuo metu esu rašymo sraute - pagaliau horizonte pradėjo ryškėti trečius metus rašomo romano apie taksistus "Naktinis tarifas" pabaiga. Štai kur tikras džiaugsmas ir atgimimas kūrėjo sielai:) Bet gal nebūtina taip dramatiškai. Šiandien buvau eksperimentiname spektakly "beTONO". Dailininkas Dainius Trumpis ten scenografiją darė. Įkišo į betoninį luitą pilkai nudažytą medelį, kartu parnešėm jį nuo griovio pakeliui į Liejyklos gatvę. Būgnais daužėsi Gintas Gascevičius, o japonišką buto šokį šoko Andrius Pulkauninkas su naparniku. Išsitepę baltu moliu, pusiau apsinuoginę. Grimasos ir judesiai - tragiški, juokingi - palydimi įvairiausių Gascevičiaus sukurtų sumuštų sugeneruotų garsų, tęsėsi valandą penkiolika minučių. Visai neprailgo. Vis kažkas naujo ir nematyto. Išėjau iš pasirodymo su tikra Velykine nuotaika.

2017 02 23. Einant brandyn noris bet kokį rimtesnį užsiėmimą atidėti į šalį, taip sakant, iki kito karto. Labiausiai šios tendencijos jaučiasi būtent šiame skyrelyje: nors pasiusk sunku prisiversti kažką meilaus ir lengvo brūkštelėti. Nė nelaukiamas ateina pavasaris, dar vienais metais suvyriškėsiu, dar vieną žvakutę atminimui į spintą pasidėsiu. Apėmusi šiokia tokia emocinė nejautra. Gal dėl to, kad dar vienas tikslas pasiektas - užbaigiau 30 miniatiūrų rinkinį darbiniu pavadinimu "Visos mano Žuvys (ir kiti būtini dalykai)". Padaviau paskaityti Vaivai, galgi jai kils gražių minčių, iliustracijų pripaišys, daug rimčiau ir mieliau atrodys. Jei tik įmanoma būtų priklijuoti mano miniatūroms rimtumo etiketę. Greičiausiai šiemet Nemune plaukioti nepavyks, nes ir žemkasė šį sezoną ilsėsis uoste. Siūlė Alfa eiti dirbti ant keleivinio laivo - kultūringai apsirėdžius baltais marškiniukais ir juodomis kelnėmis prižiūrėti tvarką (kad keleiviai nesumanytų nuo borto į vandenį šokti ir pan.) - bet atsirado naujų planų vasarai. Galvoju dar sykį aplankyti Ameriką. Mama irgi ruošiasi prisijungti mėnesiukui. Jau turim bilietus. Planuojame nuvažiuoti į Yellowstone nacionalinį parką. Labai noriu tą parką išvysti! Su "Naisių vasara" nieko neišdegė, nebuvau pasiruošęs visa galva pasinerti į Šiaulių rajono agrokultūrinį gyvenimą. Parašiau vieną seriją, išėjo labiau parodija. Bet kaip teisingai sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: galiu sau ramiai dykaduoniauti ir poeziją rytais prie puero arbatos skaityti. Plečiu savo horizontus - man noriai talkina Antano A. Jonyno, Rimvydo Stankevičiaus, Aido Marčėno, Eugenijaus Ališankos, Donaldo Kajoko, Sigito Gedos, Dainiaus Gintalo ir kitų poetų nuostabios eilės. Viskas kruta srūva liejasi vaiko save judesy, ir tas yra geriausia.

12 24. O tai tau, jau ir Kūčios ant (ar nuo?) noselės pakibo! Po visų traumų ir biuletenių vėl esu sveikas ir džiaugsmingai nusiteikęs - ruošiuos energingai aguonų pieną spausti. Nes ir metai išties buvo įspūdingi. Pagaliau Obuolys padarė mano knygai viršelį, taip pat sumaketavo ir sukoregavo tekstą. Beliko laukti, kol kitais metais atspausdins ir paleis po knygynus. Viršelis man visai patiko. Dėl komercinių sumetimų pakeitė kūrinio pavadinimą: "Dabar tau galas. Draugas". Net neįsivaizduoju, kokias asociacijas jis turėtų sukelti atsitiktiniam knygynų lankytojui. Ar kad tai kokios nors rūšies trileris, kur tau "tikrai galas", ar karti kelių žodelių reziume apie šiuo laikmečiu gerokai paplitusius žmogiškuosius santykius. Bet kokiu atveju tai nepalyginant geriau nei kaupti savo kūrybą kietosiose laikmenose. Buvau vienuolikai dienų išvykęs pailsėti ir atsipalaiduoti į Radviliškį. Nusivežiau visą audio aparatūrą ir šių metų muzikinį derlių. Įspūdinga akustika, tikras kaifas ausims! Rytais rašynėdavau, vakarais sėdėdavau priešais židinį ir gurkšnodavau lengvus svaigiuosius gėrimus. Tikrai atsipalaidavau! Miniatiūrų (o gal jas dėl gražumo vadinti noveletėmis?) jau susikaupė netgi 25! Nesitikėjau, kad viskas taip puikiai liesis. Pavadinimai irgi neprasti: "Pats sau daktaras", "Pasaulio valkata", "Geras žmogus buvo", "Lenk medį, jei lenkiasi", "Daugiau motyvacijos!", "Visada kaip pirmą kartą" ir taip toliau. Planuoju sustoti ties trisdešimt. Kas dar? Vėl pradėjau klausytis plokštelių. Parsisiunčiau iš amazonės Karmakanic Dot. Panašiai kaip CD, tik traška:) Videometra netikėtai pasiūlė rašyti scenarijaus adaptaciją (vadinkim taip) kitam "Naisių vasaros" sezonui. Pražiūrėjau net 16 paskutinio 7 sezono serijų, daugiau iš savęs reikalauti negalėjau. Net nežinau... Jei ne viena iš serialo veikėjų Greta, tikrai spjaučiau į reikalą. Juokauju, reikia stengtis būti profu. Arba bent jau semi-profu:) Bus matyt, kaip pavyks, o tada matysim. Linkiu sau ir kitiems gero smagaus šilto Kalėdinio apsivalgymo;) Arba dar: Kad Kalėdų metas praeitų maloniam aguonų pieno svaigume;);)

11 13. Baigėsi navigacinis sezonas. Baigėsi net trim dienom anksčiau, nei priklausytų. Tiesa, gana originaliu būdu. Buvau gamybinese patalpose išsimaudyt. Grįžinėjau į mūsų žemkasę. Turėjau pereiti vieną tokį laivą vaiduoklį, paskui peršokti apie metrą į savo geldą. Buvo tamsu, o ir neprimatau kažkiek, šokau, bet šiek tiek neapskaičiavau, todėl krūtine rėžiausi į metalinį strypa (sujungti grandinėmis jie laive atstoja turėklus). Suskaudo taip, kad pagalvojau, tikrai bus šonkauliai lūžę. Ligoninėj peršviete, lūžių nebuvo. Tik stiprus sumušimas. Iki šiol sėdžiu ant nuskausminamųjų dietos. Bent jau galiu pasidžiaugt, kad turiu stiprius šonkaulius... Šiuo metu turiu taip vadinamą biuletenį, todėl teoriškai vis dar dirbu, kol tą biuletenį uždarys. Bent jau tokia paguoda, kad pinigas papildomas kapsi. Vis dėlto kūrybiniam procesui trauma didesnio poveikio nedaro. Toliau tęsiu su miniatiūromis. Jau turiu tokių net keturiolika. Paskutinė vadinasi "Mane pagrobė!". Variacija Kurto Voneguto "Skerdykla Nr. 5" tema.

09 23. Sugalvojau, kur išlieti kūrybinį potencialą. Pradėjau rašinėti miniatiūras. Kol kas per dvi savaites parašiau penkias: "Kaip aš pradėjau su savimi šnekėtis", "Šešėlio pavydas", "Krituoliai", "Mūzos pinklės" ir "Kilimas". Paskutinias tris parašiau padieniui ilsėdamasis Radvilišky. Mano kuklia nuomone, visai gerai gaunasi. Reikės pasiuntinėti FB draugams:) Nuo šiol bandysiu rašynėti po vieną per savaitę. Susisiekiau su Obuoliu. Jie vėl atidėjo maniškės knygos leidybą, nes "kol kas reikia užbaigti su senesniais projektai, o paskui ateis eilė ir taviškiam". Kiek nusiraminau, laukti man ne naujiena. Ant žemkasės irgi prieštaringos naujienos. Parbuksyravo mus į Kauną (užėmė dvi dienas, kurios man pasirodė ypač mielos ir malonios). Bet sulūžo kranas. Nežinia, kada jį pataisys. O nuo spalio pradėsime dirbti viena pamaina. Taigi neaišku, kas liks, o ką išmes už borto. Gali būti ir mane. Pagyvensim pamatysim. O kol kas Radvilišky atnaujinam ūkį - įstatė du plastikinius langus palėpėje ir laukujas geležines kiemo duris. Šie metai vis dar stebina neįprasta įvairove.

08 31. Taigi kas dabar išeina? Ogi vasaros paskutinė diena! Apibendrinus orų rezultatus galima būtų daryti išvadą: birželis buvo karštas, o liepa su rugpjūčiu vėjuoti ir gausiai lietumi nuverkti. Vis dėlto paskutinis vasaros savaitgalis išpuolė kaip niekad gražus ir šiltas. Praleidau jį ant laivo. Turiu pripažinti, ko gero pirmą kartą iš tikrųjų mėgavausi tuo, kad dirbu ant žemkasės. Ir išvis, kad dirbu:) Kranistas Ūsas šiek tiek atsipalaidavo, todėl per dieną pakraudavome tik po dvi baržas. Atsikeli prieš septynias, pasisveikini su saulėtekiu, pasisemi kibirą vandens, apsišlakstai, atsigaivini, išgeri pu erh arbatėlės. Gausų laisvalaikį panaudoji knygoms, filmams, kulinarijai. Žodžiu, dirbk ir žvenk. Tikrų tikriausios atostogos. Buvau nuėjęs paklausyt, kaip aktorius Andrius Bialobžeskis (ar įmanoma tokią pavardę įsimint?) iš atminties pylė Marcelijaus Martinaičio "Kukučio balades". Tarpus tarp eilių užpildė Regnum musicale barokinės muzikos ansamblio akordai. Turėjo būti keturios seserys, bet buvo tik trys. Trūko fleitininkės Daunytės. Bet ir trys seserys tryško jaunatvišku entuziazmu, meistriškumu ir žaismingumu. Žiauriai renginys patiko. Laukiu žinių iš Obuolio dėl knygos leidybos - žadėjo rugsėjį išleist - bet kol kas anam fronte ramu ir tylu. Baigsiu navigacinį sezoną, vėl bandysiu pasinerti į kūrybinį procesą. Skubiai ieškau mūzos! "Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai/Vienturtei gražuolei - kuprotai jo dukrai."

08 02. Paskutinis vasaros mėnuo. Greitai tas laikas bėga, lyg Nemuno srovė. Prabuvau ant upės du mėnesius. Sumaišė mums visai grafikus, seniau dirbdavai po penkias dienas, devynias ilsėdavaisi, o dabar padarė slenkantį grafiką, tenka per mėnesį du savaitgalius praleisti ant laivo ir per prievartą romantika mėgautis. Bet būtų nuodėmė skųstis. Persidirbti nepersidirbi, tikrai darbo valandos labai jau lėtai slenka. Užtat vakarai labai malonūs. Klausaisi muzikėlės, gurkšnoji mėtų arbatą, nemokamai stebi besileidžiančios saulės spektaklį. Padariau kelis įspūdingus kadrus, vien dėl jų vertėjo įsidarbinti. Pedagogas Alfa kažkiek aprimęs, galgi tikrai man pavyks ištempti iki navigacinio sezono pabaigos:) Liepos 23 įvyko Dainiaus draugelio iš Indijos paroda. Nusipirkau Siraj Saxena vieną darbelį, bus prisiminimui. Dabar suku galvą, kaip įrėminti. Pati paroda praėjo visai smagiai, netgi pernelyg smagiai. (Grįžom iš Radviliškio, kur atšventėm Mindės gimtadienį. Taigi labai šilti.) Pagyriau autoriaus vešlius ūsus, pirmą kartą gyvene giriu ūsus, apžarsčiau komplimentais galerijos savininkę Barborą. Manau, šiek tiek persistengiau. Bet juk ne iš blogos valios, o tik genamas geriausių ketinimų. Gaila, kad kartais tie ketinimai turi skirtingas interpretacijas. Stengsimės pasitaisyti. Pas Džoną darže jau pirmieji kukurūzai pasirodė! Kaip aš jų pasiilgau. Bet teks ilgesį perkelti į kitą sezoną. Tada tai atsigriebsiu!

07 12. Sėdžiu Radvilišky, rytas, giedra, už lango šviečia saulė. Eina ketvirtoji mano išeiginių diena. Penktadienį vėl turėsiu būti "ant laivo". Nežinia, kurioje vietoje bus mūsų pragaro mašina, bet sako, kad kažkur link Jurbarko pusės, berods Vilkijos. Paskutinias dvi pamainas praleidome prie senosios Zapyškių bažnyčios. Tikrai graži vieta. Turėjau pasiėmęs savo Canoną, tai padariau kelias puikias nuotraukas. Apie pačią tarnybą galėčiau pasakyti tik tiek - pradėjo stipriai įkyrėti:) Darbo palyginti mažai, poilsio valandų kone daugiau, todėl retsykiais aplanko jausmas, kad veltui švaistau laiką (nors iš tikrųjų ne veltui, pinigai tai eina). Bet lyg ir norėtųsi kažkokios intelektualesnės veiklos. O dabar galėčiau nebent parašyti kokią esė, ale "Humanitaras ir mechanikai". Vis konfliktuojame su pedagogu Alfa. Išgėręs jis visiems savo mechanikams porino, kokią klaidą padarė mane į laivą pasikvietęs. "Neturi jokios orientacijos. Kaip jis inkarus iškels arba nukritusius kaušus į vietą atstatys?" Yra jo žodžiuose tiesos. Tiksliau, jo žodžiuose vien tik tiesa. Nors būkim biedni, bet teisingi - aš tedirbau ant laivo 15 dienų, o jis visą savo sumautą gyvenimą. Taigi artimiausi mano tikslai - pratempti iki navigacinio sezono pabaigos. Tai yra, iki gruodžio 1. Arba kol susidarys ledo danga. Žodžiu, nepilni penki mėnesiai. Ne tiek ir daug. O paskui žiūrėsim. Vienas geras dalykas - naparnikas Olegas pamokė mane irkluoti valtį. Ramiai atsipalaidavęs primerktom akutėm koregavo mano veiksmus, kol aš įnirtingai daužiau irklais. Galų gale tikrai kažkas pradėjo gautis. Tiktai pūsles ant delnų susigraibiau. Bet jau užgijo.

06 21. Nuo birželio pirmos esu įdarbintas valstybinėje įmonėje Vidaus vandenų kelių direkcija. Prasidėjo mano upeivystė-motorystė nuo to, kad pirmiausia praleidau laive tris dienas. Priklauso po 14 valandų kasdien. Mokino mane pusbrolis ir tuo pačiu žemkasės Nemunas-7 kapitonas Alfa įjungti pagrindinį ir pagalbinį variklius, po to švartuotis. Ne koks iš jo pedagogas, po pirmųjų mano nelabai sėkmingų bandymų užriko kaip tikras giminaitis. Net susinervinau. Bet greit ir atleidau. Nes per tas tris dienas ir pats kapitonas, ir priplaukiančių baržų kapitonai, ir kranistas Saulius visai padoriai į gerkles pylė ir su kitais dalinosi. Po tų trijų dienų turėjau visas devynias paras atostogų. Pasakiau sau - viskas paaiškės, kai pradirbsiu visą pilną savaitę. Pradirbau. Kažkiek paaiškėjo. Kad Alfa geresniu pedagogu netapo. Mokė jis mane valtimi prie kranto ir atgal irtis, nelabai man iš pradžių gavosi, juk niekas mokytas negimė, bet mokytojui kitaip atrodė, vos ne debiulu mane apvadino, aš irgi atgal atrėkiau: užpisai, jei nepatink, liosuojuos. Paskui išlipę ant laivo iškart susitaikėm. Vis dėlto su valtimi dar reiks padirbėti. O su pačiu darbu... Tikrai nepersidirbi, mašina čekiška, 1971 metų gimimo, taigi, kiek laiko dirba, tiek pat ir griūva. Ten ne rašytoju turėtum būti, o pasikausčiusiu šaltkalviu. Todėl labiau iš tolo stebiu, kaip kiti įgulos nariai taiso, ir klusniai padavinėju įrankius. Ir šiaip vadinu tą mūsų žemkasę pragaro mašina: kai užkuri variklius, užkriokia kaip šimtas velnių ant uodegų kunigėlio užminti. Gerai, kad tepakraunam keturias penkias baržas per pamainą. Kitaip tikrai nuo decibelų jei neapgluščiau, tapčiau tokiu pat išprotėjusiu pedagogu kaip pusbrolis Alfa. O tada laikykitės!

05 24. Turiu upeivio-motoristo kvalifikacijos liudijimą. Netgi į FB įdėjau, kad visiems pasigirčiau. Egzaminą išlaikiau pavyzdingai. Buvo 30 klausimų, reikėjo į juos atsakyti per 1 valandą. Atsakymus išsirenki iš trijų variantų. Viskam užtrukau 8 minutes. Nė vienos klaidos. Jei mokausi, tai mokausi. Pagal pirminį scenarijų vos gavęs liudijimą iškart būčiau buvęs priimtas į garbingas upeivių-motoristų gretas. Tačiau lyg tyčia susiklostė labai nepalankios aplinkybės. Turėjome dirbti ant žemsiurbės pamainomis. Aš su pusbroliu Alfa, o kapitonas Stasys su kitu bičiuku. Bet ėmė ir kapitonas Stasys paskendo. Bandė jie su Alfa valtimi nutempti trosą, kad jį pririštų prie kažko dėl žemsiurbės stabilumo. Trosas per staigiai įsitempė ar panašiai ir valtis apvirto. O drąsūs vyrai juk nebuvo nė gelbėjimosi liemenių pasiėmę. "40 metų dirbu, kam man tos liemenės", buvo bene paskutiniai kapitono Stasio žodžiai. Alfa išplaukė, o Stasys paaukojo savo gyvybę Nemuno veržliai srovei. Nes ir plaukti nelabai mokėjo. Todėl dabar esu priverstas laukti, kol Alfa apmokins kitą bičiuką dirbti su žemkase, kad vėl grafikas būtų pamaininis. Bet nesiskundžiu. Nuvažiuoju į Radviliškį padrožti žolės, išgeriu šalto IPA alaus, gėriuosi staigiai sušilusiu oru, bandau į ką nors įsimylėti, skaitau Arvydo Šliogerio "Pokalbiai apie esmes", minu dviratį, rašau serialą "Laisvės kaina". O jei atsitiks taip, kad prisijungti prie garbingų upeivių-motoristų gretų taip niekas ir nepakvies? Tuomet skrisiu į Ameriką! Prisidėti prie naujo marinuotų agurkų ir salsų sezono.

04 12. Po labai ilgos pertraukos vėl pradėjau krimsti mokslus. Kadangi rašytojo sugebėjimai pakankamų pajamų šiais laikais nebeatneša, tenka keisti profilį. Intensyviai mokausi bilietų klausimus, kad po nepilno mėnesio laikyčiau egzaminus upeivio-motoristo pareigybei gauti. Žodžiu, plaukiosiu savaeigiais laivais po Nemuną ir galbūt Nerį. Ilgai rinkausi, kas būtų man arčiau širdies. Turimas Vadybos ir admininstravimo bakalauras atveria duris kontoros vadybininkėliui, o aš jokioje kontoroje sėdėti nenoriu. Sau pats prisiekiau, kad nesėdėsiu. O laivai ir upės kelia ganėtinai romantiškas asociacijas. Ir darbo laikas patrauklus - savaitę dirbi, savaitę ilsiesi. Žiemą išvis niekur neplauki. Užtenktinai laiko kūrybinei veiklai. Bet kaip bus iš tikrųjų, pamatysim tik tada, kai išlaikysim egzaminą. Vis dėlto vandenys visiškai neištyrinėti - vien nuo laivo korpuso dalių pavadinimų gali apsilpti: horizontalus kilis, falšbortas, flora, španhautas, knica, bimsas, karlingsas, pilersas, komingsas... Arba toks klausimas: Kiek laiko leidžiamas nepertraukiamas veleno prasukimas elektrostarterio pagalba, paleidžiant variklį? Teisingas atsakymas: ne ilgiau kaip 15 s. Bet juk niekas nesakė, kad profilį keisti lengva. Teks gerokai investuoti laiko ir atminties resursų. Bet mokytis aš nebijau. Taigi palinkėsiu sau ir visiems kitiems amžiniems studentams sėkmės. O kitkas irgi nestovi vietoje - pavasaris įsibėgėjo. Paukščiai čiulba. Renku parkelyje garšvas ir kiaulpienes, darau salotas, įsisavinu ankstyvuosius vitaminus.

02 07. Buvau savaitgalį su kompanija nuvykęs į Palendrių Šv. Benedikto vienuolyną. Suorganizavo šią išvyką gerbiamas dailininkas Ugnius Ratnikas. Kaip ir pridera, penktadienį savaitgalio linksmybių dvasia ištreniruotas kūnas priešinosi tokiai dorovingai išvykai. Verčiau kelis bokalus skalsaus alaus į save įsiverstumei, gundė smulkūs hedonistiniai polinkiai. Vargais negalais atsispyriau pagundoms. Mūsų piligriminė grupelė susibūrė prie miesto pakraščio. Pagal optimistiškiausias prognozes turėjo susirinkti 15 žmonių. Deja, vienus pakirto gripas, kitus galbūt tas pats aplaidumas ir savaitgalio pramogos. Tad galutinis keliautojų skaičius susitraukė iki 8. Susėdom į pedagogės Renatos mašiną ir nudūmėmė Kelmės kryptimi. Apie pusė aštuonių nusibaldėme į Palendrius. Apsistojome svečių namuose. Mus svetingai su plačia šypsena pasitiko sesuo Loreta. Paskirstė kambarius. Man teko 8 numeris. Bet koks kinietis būtų iš džiaugsmo pašokęs - jiems tai laimingiausias skaičius. Aš irgi neliūdėjau. Pusė aštuoniu sumušė gongas. Vakarienė. Prisikirtome lietinių su sojos įdaru. Skanu. Nuėjome į paskutinias vakarines pamaldas paklausyti vienuolių giesmių. Iškart pasijaučiau kaip namie; užplūdo ramybė, taip pat įsitikinimas, kad ne veltui čia atsidūriau. Dangus lauke buvo nepaprastai žvaigždėtas; kone visas Paukščių Takas sveikino mūsų piligrimystę. Po mišių susirinkome svečių namų konferencijų salėje, prisistatėme vienas kitam, kas tokie esame ir dėl ko šią žemę mindžiojame. Šauniai pakalbėjome. Prieš miegą paskaičiau Svetlanos Aleksejevič knygos "Laikas sekond hend". Rusiškai. Apie sovietinius žmones po sovietų griuvimo ir jų daromas (darytas) nesąmones bei siaubus. Naktį nekaip miegojosi, nes kambarėly buvo gana karšta. Neiškentęs pradariau langą. Iš ankstyvo ryto suskambo varpai. Nubėgau į pirmas mišias 7.15 val. Vos aušo, nuo žemės kilo tirštas rūkas. Meditaciniame susikaupime paklausiau vienuolių giedojimo. Išėjus iš bažnyčios kur buvęs nebuvęs prisistatė fotografo azartas. Rūko nukloti laukai, sena monolitinio betono Palendrių Aušros Vartų Marijos bažnyčia, apleisti trobesiai. Kiek vertų objektyvo objektų! Deja, teturėjau savo ASUS protingąjį telefoną. Teko verstis tuo, ką turi. Per šį fotografo įkarštį pavėlavau pusryčių. Net 15 min. Po Šv. Mišių susitikome su vienuolyno prioru tėvu Kazimieru. Jis paskaitė paskaitėlę apie atsivertimą. Labai tiksliai ir aiškiai suformulavo pagrindines idėjas. Užsirašiau. Po pietų tęsiau savo fotografinius žygius. Drožiau kelis kilometrus vieškeliu. Prisiartinau prie lyg kokiame konclageryje aukšta vieline tvora aptvertos teritorijos. Tęsėsi kokį pusė kilometro. Gal kokius gyvulius ar elnius laiko? Kairėje nufotografavau didžiulį ąžuolą. Pabandžiau išmatuoti. 3,5 mano glėbių. Užsikapanojau ant gerokai medkirčių nugenėto kalnelio. Nuo ten tarp retų pušelių prasišvietė nedidelis alpedėjęs ežeriukas. Po geros valandos vaikštynių grįžau į svečių namus ir šiek tiek nusnaudžiau. Šeštą valandą susirinkę paklausėme sesers Loretos pasakojimų apie atleidimą. Po vakarienės nubinzinome į vakarines pamaldas. Po to polisio metas. Šįkart miegojau daug geriau. Pramiegojau rytines pamaldas. Pasiklausėme sekmadieninių Šv. Mišių. Prioras Kazimieras rėžė gerą pamokslą. Po mišių visa grupelė susirinko aptarti savo kelionės įspūdžių. Pasidalinome naujomis, skaidresnėmis mintimis ir įžvalgomis. Prieš pietus su Ugniumi apėjome ratą vienuolyno klauzūroje. Buvo nuostabi saulėta diena. Netgi vienoje vietoje užtikome žydinčius karklų kačiukus. Nuostabus atsinaujinimo ženklas. Pietums pasistiprinome plovu. Išvykome iš Palendrių šiek tiek kitokie.

01 27. Mano pirmosios gyvenime fotografijos parodos atidarymas. Įvyko ji Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto taip vadinamoje antro aukšto galerijoje. Pavadinau parodą "Du kartai Amerikoje". Kaip ir sufleruoja pavadinimas, visos nuotraukos buvo su Amerika. Gamtos vaizdai iš Pietų Dakotos, Minesotos, Viskonsino. Taip pat konceptualios nespalvotos nuotraukos. Jas visas atrinkti ir surūšiuoti padėjo menininkė grafikė Vaiva Kovieraitė. Trumpiau, Vaiva. Ji ir iškėlė idėją paeksponuoti mano įamžintas akimirkas. Vis vien guli įrėmintos, sukrautos dėžėse, laukiančios pavasario, kad būtų išvežtos ir pakabintos troboje Radviliškyje. O dabar gal ir daugiau kas pamatys. Šiai idėjai pritarė ir ypač atsakingai prie jos įgyvendinimo prisidėjo docentė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Jakaitė. Trumpiau, Dalia. Galiausiai šiai idėjai pritarė ir Darius. Purčiausi iš pradžių, nes, kaip pačioje pradžioje minėjau, tai pirmoji mano paroda gyvenime. Nepraminti takai. Vis dėlto spirtelėjau sau į šikną ir prisiverčiau išlįsti iš komforto zonos. Vaiva sukurpė puikų plakatą. Pakviečiau į parodą kelis savo draugelius. Iš viso susirinkom į pristatymą 12 galvų. Nepasakytum, kad didžiulė minia, bet ir tai gerai. Laikas buvo šiek tiek netinkamas, nes po sesijos visi studentai išsilakstė kas kur. Vis dėlto likau labai patenkintas. Nauja patirtis ant gatvės nesimėto. Vėliau aplaistėm patirtį burbonu su draugeliais. Be to, tos pačios dienos rytą išsiunčiau savo dalį pirmos serijos naujam Skaisgyrio projektui per LTV - "Savanoriai". Paskambino gerbiamas Šlepikas ir pasiūlė man prisidėti. Daugiaserinis 12 dalių filmas apie savanorius įsimintinais 1918 nepriklausomybės paskelbimo metais. Regis, šie - 2016 - metai man irgi bus ganėtinai įsimintini!

2016 01 05. Naujieji metai jau seniai atšvęsti. Tiesa pasakius, netgi nepajutau, kaip jie pasikeitė iš senųjų ir naujuosius. Ir ne dėl to, kad tam tikros pasilinksminimo priemonės būtų sumaišiusios deramai įvertinti kalendorinius pasikeitimus. Tiesiog visus savo sąmoninguosius resursus buvau sutelkęs į eksperimentą "Radviliškis 2016". Kas čia per eksperimentas, nežinantis apie mano sąsajas su Radviliškio miestu (ten, kur žvirbliai juodi skraido), paklaustų. Ogi nutariau praleisti savaitę savo troboje Basankėje (Basanavičiaus gatvėje). Atšiauriomis žiemos sąlygomis. Bet tebūnie viskas nuo pradžių. Sekmadienį, iškart po Kalėdų, susikroviau savo mantą - maistą, garso aparatūrą, gausią muzikinę kolekciją - į Levio mašiną. Nuvažiavome smagūs ir patenkinti. Lauke buvo vos pašalę. Labai gerai, nereikės per purvynus mindžioti. Iškroviau mantą. Levis pašaudė iš savo orinio šautuvo. Į mašiną sukrovėme obuolius. Kad parvežtų Levis į Šiaulius. Pilną mašiną dėžių prigrūdome, labai derlingi obuoliams metai pasitaikė. Žinoma, pirmiausia užkūriau židinį, - trobos viduje buvo gerokai drėgna ir šalta. Vis dėlto žiema. Pamažėlei šilumėlė pasklido po pirmąjį aukštą. Vakare pradėjo stipriai drėbti sniegas. Nejaugi tikra žiema atėjo, negalėjau patikėti, ryžtingu žingsniu droždamas į krautuvę alaus. Matyt, atėjo, stabtelėjęs trumpam "Alaus bare", patvirtinau ankstesnę savo mintį. Usukau į svečius pas kaimynus - tame pačiame kieme trobą turi pusseserė Regina, gyvena su sutuoktiniu Dainiumi ir uošviene, švelniai vadinama Baba. Susitikimo proga visi paragavome Bokšto alaus. Kitą dieną žiema parodė tikruosius savo nagučius - ne tik prisnigo, bet ir galingai ašalo. Kovojau visą savaitę su didėjančiais šalčiais (vieną naktį netgi užtraukė iki -19) gausiai vilkdamas iš sandėliuko uosines bei lazdyno malkas. Nesušalau, bet miegamasis antrame palėpės aukšte labai jau vangiai teikėsi sušilti - nors iš ortakių į viršų šiltas oras kilo. Bet turėjau storą kaldrą, atsiprašau, antklodę, todėl netgi kažkiek naktimis po ja prakaitavau. Naujųjų metų išvakarėse apsilankė bičiulis Kęstutis. Regina atnešė mums į trobą balandėlių. Sukirtome po tris. Patys turėjome vytintos dešros su žolelėmis, sūrio ir raugintų agurkų. Tikras šventinis stalas. Naujuosius 2016 metus sutikome toje pačioje Basankėje. Kaimynai palaidė į dangų pinigus, tiksliau, fejerverkus. Palinkėjome vienas kitam kuo geriausios kloties ir ištvermės naujuose kalendoriniuose išbandymuose. Pasilikau Basankėje iki sekmadienio, sausio trečiosios. Būčiau paviešėjęs ir ilgiau, bet nelauktai vandentiekio vamzdžiuose užšalo vanduo. Neapšildžiau jų deramai, nebuvau iki galo pasiruošęs visiems nenumatytiems atvejams. Taigi eksperimentas pavyko, bet ne šimtu procentų. Pažadu, šiais metais pasitaisysiu. Vėl naujametiniai pažadai...

10 09. Parplasnojau iš Amerikos į gimtąją Lietuvos žemę. Vis dėlto mano sielai ir kūnui teko patirti kai kuriuos nepatogumus, kol pasiekiau kelionės tikslą. Mineapolyje Delta kompanijos lėktuvas vėlavo išskristi gerą valandą. Nusileidus Paryžiuje iki skrydžio į Rygą buvo likęs vos pusvalandis. Pasirodo, norint nusigauti prie AirBaltic terminalo, reikėjo sėsti į autobusą ir važiuoti į 2D terminalą per visą oro uosto teritoriją. Vien ta kelionė užtruko apie 20 minučių. Kol pagaliau pasiekiau check-in punktą, lėktuvas jau seniausiai buvo išskridęs. Ot, čia tai šūdas! neramiai sudunksėjo Dariaus širdutė. Išsiklausinėjau darbuotojų, ką daryti toliau. Teko nudrožti į Delta atstovybę. Jie man išrašė naują bilietą skrydžiui vakare. Prasitryniau oro uoste papildomas 10 valandų! Kad nepasirodytų mažai, praeidamas pro patikros punktą turėjau išversti savo rankinį bagažą. Buvau prisikrovęs kelis maišelius maisto papildų. Kas čia, nepatikliai pakilnojo mano turtą saugos darbuotoja. For body building, išdidžiai pasakiau. Nusileidome Rygos oro uoste apie 23:20. Labai pasisekė, pasigavau prie uosto autobusiuką, vežantį keleivius į Šiaulius. Mynė vairuotojas greičiau, nei rekomenduotų saugaus eismo taisyklės. Neprieštaravau. Šiaulių autobusų stoty su vienu bendrakeleiviu nusičiupome taksi ir nuzvimbėme į pietinį. Sveikas, gimtasis Taškente!

10 03. Kaip ir planavome, su Rita nulėkėme į Mineapolį, į tailandietišką maitinimo įstaigą. Rita užsisakė tradicišką pad thai, aš išmėginau stir-fry su šparaginėm pupelėm, paprikom ir krevetėm, užpiltą curry padažu su kokoso pienu. Išsirinkau 2 lygio aštrumą iš 4 galimų. Ne per aštriausias, kaip mūsų mediam salsa. Vėliau nuskutome į Excelsior miestelį, į vietinę alaus  daryklą. Užtikome linksmai oktoberfest bešvenčiančius amerikonus. Kai kurie buvo apsirengę vokiečių tautiniais rūbais. Šoko trypė pagal gyvai rokenrolus ir rokelį grojančią Ornary Bastards grupę. Užsisakiau Bridge Jumper ipos. Pasirodė pusėtina. Paskui išbandžiau Black Lake tamsios karamelinės ipos. Ot, ta tai buvo gera! Kažkodėl net nebesinori grįžti į namus už Atlanto.

09 24-10 02. Rita išlėkė į Niujorką susitikti su iš Lietuvos atskrendančiomis ilgametėmis draugėmis. Aštuonioms dienoms. Paliko mus su vaikais ir didžiuliu projektu - nulakuoti 16 langų. Atvyko pastiprinimas - Džono tėvai. Ėmėm laukan langus, dengėm pirminiu įsigerti padedančiu sluoksniu, po to ėjo spalva, o galiausiai trys sluoksniai bespalvio lako. Lyg tyčiodamasis iš mūsų uolumo oras pastebimai atvėso. Naktimis vos ne šalnos. Miegojom name su išimtais langais lyg lauke. Rytais garas ėjo iš burnos lyg iš garvežio. Stebėjom mėnulio užtemimą. Dangus buvo be jokio debesėlio. Koks 92 procentai mėnulio tikrai užsidengė. Bloody moon, taip tą reiškinį vadina vietiniai. Kitas toks įvykis nusimato po 30 ar daugiau metų. Po teritoriją visą pastarąjį mėnesį slampinėdavo 6 laukinių kalakutų šeimynėlė. Vieną dieną pamačiau nutūpusį ant medžio šakos erelį. Lygiai tokį pat, kaip ant Amerikos herbo - su baltu kaklu ir uodega. Po plėšrūno apsilankymo kalakutų šeimynėlė sumažėjo iki 5 galvų. Atsitiktinumas? Salsų sezonas visiškai sulėtėjo. Per savaitę tepadarėm 50 pintų. Vis dėlto ruduo. Bet neturėtume skųstis - per sezoną išvirėm apie 2000 stiklainių agurkų ir salsų. Nukasėm visas bulves. Dar niekad nebuvau kasęs tokių didelių bulvių. Prie kelio sustatėm moliūgus pardavimui. Užderėjo jų gausybė. Kai kurie milžiniški. Vis dar skanaujame arbūzais. Kai kurie irgi didžiuliai. Vištos pagaliau pradėjo dėti kiaušinius. Kol kas tik kelios drąsiausios iš 15, bet vis tiek geriau negu nieko. Kiaušiniai neįprastos žalsvos spalvos. Po truputį galvoju apie kelionę į Lietuvą. Greitai prašvilpė tie beveik trys mėnesiai. Svarbiausiai nepamiršti chebrai burbono. Nepamiršiu. Nuvažiavome į Victoria miestelį, į alaus daryklą Enki. Paragavau vietinės Tail Feather (8% alk.) ipos ir belgiško tipo stipaus 9 laipsnių alaus. Rita grįžo iš Niujorko prisidalyvavusi su draugėmis ir atitrūkusi nuo realybės. Sujaukti namai labai greitai ją grąžino į kasdienybę. Uošviai išvažiavo namo. Su Džonu užbaiginėjame langus. Sekmadienį sustatysime paskutinius. Važiuosime savaitgalį į tailandietišką restoraną. Po to užsuksim į Excelsior alaus daryklą. Paskutiniai puikūs amerikietiško gyvenimo akcentai.  

09 19. Pažymėdami įsibėgėjusį salsos sezoną nuvažiavome į Mineapolį. Pirma užsukome į Fulton alaus daryklą. Žmonių prie pastato grūdosi galybės. Savaime suprantama, su bokalais rankose. Prie įėjimo manęs paprašė ID. Buvau pasiruošęs šiam manevrui, todėl pakišau pasą. Uždėjo štampą ant rankos. Salės viduje irgi nestigo šurmulio. Išgėriau gardžios šviežios Sweet Child of Vine ipos. Pasistiprinę nužengėme prie visai netoli esančio Smack Shack Genuine Lobster restorano. Kaip išdavė pats pavadinimas, pagrindinis valgiaraščio patiekalas čia buvo omaras. Virtuvės vidury stovėjo baseinėlis, kuriame nieko blogo nenujausdami ropojo šie kaulėtieji gyvūnai. Gal ir gerai, kad nenujautė, nes visai greta buvo kitas baseinėlis su verdančiu aliejumi. Virėjas paslaugiai ištraukė vieną omarą, kad parodytų jį vaikams. Ne pats seksualiausias gyvis pasauly. Pradžioj užsisakiau Surly Furiuos IPA. Vėliau su Rita paragavome po kelias austres. Džonas ragino mane išbandyti cielą omarą. Aš kiek priešinaus: kaip aš tą kiautą pramušiu? Išsimaliavosiu savo išeiginius drabužius, kas į mane bežiūrės? Atneš tau jį jau perskeltą. Už papildomus 2 dolerius. Nusileidau. Ant drąsos užsisakiau Green Flash Imperial Stout. Tik 9 % alkoholio. Atnešė man tą vargšą omarą. Paraudonavusį, perskeltą, išvirtusiais viduriais. Su virtomis bulvytėmis su lupynomis, lydytu sviestuku. Paragavau. Tikrai pasakiškas skonis. Iškrapščiau uodegą, žnyples, net kojikes iščiulpiau. Persivalgiau. Taip ir atšventėme įsibėgėjusį - tiksliau, jau gerokai besiritantį į antrąją pusę - salsos sezoną. Piko metu per vakarą (dažnai ir pusė nakties) apdorodavome po 80 kg pomidorų. Man asmeniškai labiausiai patiko salsa iš geltonųjų pomidorų su habanero aštriaisiais pipirais. Pavadinom ją Moon On Fire. Tikrai aštroka. Rekomenduojame.

09 05-07. Išsiruošėme artėjančios Labour day švęsti į vasarnamį prie Spirit ežero. Turbūt pati geriausia vieta tokiems salsos darbininkams kaip mes. Atsidanginome sutemus. Nuo ežero pūtė šiltas malonus vėjelis. Nedidelės bangelės raminančiai daužėsi į krantą. Šokome su Džonu nuo lieptelio į svetingus spirito vandenis. Kelionės dulkės nusiplovė nuo išvargusių kūnų ir nugulė ant ežero dugno. Visą kitą dieną praleidome prie ežero. Tiesa, apie vidurdienį buvo užplaukę debesys, netgi pakrapnojo lietutis. Tačiau po pietų dangus išsigiedrijo. Džonas nuleido į vandenį jetski, vandens motociklą. Raižė po ežerą kaip patrakęs. Paeiliui pavėžinėjo vaikus ir Ritą. Tik manęs negalėjo su savimi pasiimti - per didelis ir sunkus. Kas galėtų patikėti! Pasiūlė pačiam sėstis ir gazuoti. Į pradžių spardžiausi, gal net bijojau, bet po dviejų IPA buteliukų sukaupiau drąsą ir pasakiau: parodyk, ką reikia daryt, kad važiuočiau ir iškart neapsiversčiau. Parodė. Nesunku, tik 2 mygtukai - stop ir start - bei gazo rankenėlė. Užlipau ir šoviau kaip viesulas į priekį. Na, gal ir ne kaip viesulas, bet pirmam sykiui visai padoriai. Tiktai ant posūkių buvo kiek sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Bet kokiu atveju nauja pramogautojo patirtis. Vakare visa šeimyna sėdome į katerį ir nudūzgėme į ežero vidurį. Dangui nusidažius saulėlydžio spalvomis pašokinėjome nuo laivapriekio į vandenį. Nuostabu! Pirmadienį per Labour day nuvykome į Okoboji miestelį. Kol vaikai su tėvais pramogavo atrakcionų parke, aš pavaikštinėjau po miestelį. Nudrožiau prie vietos, kur West Okoboji ežeras susijungia su East Okoboji. Didelės ir mažos valtys nepailstamai šmirinėjo tarp ežerų. Vasara čia dar nepraėjusi. Vasara pas mus vis dar širdyse!    

08 29. Su Rita nuvykom į kasmetinį Minesotos Renesanso festivalį. Šalia Shakopee miestelio. Pats didžiausias tokio pobūdžio festivalis Amerikoje. Pirmiausiai sustojome automobilių stovėjimo aikštelėje. Vos užmatoma mašinų jūra. Drožėm iki festivalio gerą kilometrą. Be to, festivaliui plotą nuomojanti kompanija visai prie įėjimo išrausė didžiulį karjerą, teko leistis žemyn ir kilti. (Vėliau sužinojau, kad šioje vietoje buvo rastas vertingas smėlis, reikalingas reaktoriams ar pan. Todėl nuomos sutartis su festivalio organizatoriais galios tik iki kitų metų. Jau dabar chebra ieško naujos vietos.) Dabartinėje vietoje pastatytas visas viduramžių laikų miestas. Su gatvėmis, kvartalais, namais, scenomis. Kadangi festivalis pradėtas rengti dar nuo 1972 m, kai kurios butaforijos jau gerokai susidėvėjusios. Prasmukęs (bilieto kaina su nuolaida 15 dolerių) pro medinės pilies vartus ėmiau fotografuoti bendrą vaizdą. Tuoj pat pasimečiau nuo Ritos. Neturėjau mobiliako, todėl tradicinio klausimo kur esi? techniškai negalėjau užduoti. Ai, kaip nors surasiu, pasakiau ir patraukiau į dešinę. Tada ir įvertinau tikruosius festivalio gabaritus. Su tūkstančiais juose slampinėjančių žmogeliukų. Apsukau visą perimetrą kelis kartus. Žmonės atsipalaidavę, linksmi, atmosfera draugiška, festivališka. Išvydau daugybę smuklių, amatininkų dirbtuvių, aktorių ir akrobatų šou. Netgi buvo pastatytas riterių turnyro stadionas. Netrukus pamačiau vaidinimą - šarvuoti žmogėnai ant žirgų su ilgomis ietimis lėkė į priešininkus ir visai tikroviškai bandė vienas kitą iš balnų išversti. Aišku, labiausiai patiko kostiumai. Daugybė amerikonų - jaunų ir senų - su savo aprangomis labai uoliai ir entuziastingai prisidėjo prie viduramžių dvasios puoselėjimo. Pamačiau karalių ir karalienę su juos lydinčiais sargybiniais bei svita, Robiną Hudą, piratus, riterius, vikingus, aktorius, rūmų didikus ir damas, muzikantus, pažus, juokdarius, plėšikus, vienuolius, valstietes, pilvo šokėjas, smuklininkes, būrėjas... Netrūko ir mitologinių būtybių: fėjos, undinės, drakonas, velnias, vienaragis...  Visko neįmanoma prisiminti. Kone populiariausias valgis buvo grilinta ciela kalakuto kulšis. Neatrodė man ji labai apetitiškai, ypač kai jas energingai griaužė moterys. Bet juk renesansas, jobšt tara mat! Sukdamas bene ketvirtą ratą aplink teritoriją pasakiau sau, kad užteks, nerasiu sesers, esiu lauk prie mašinos. Būtent tada ir susitikom.  Kur daugiau, jei ne prie Privates. Buvo su drauge Margarita. Ši turėjo nusipirkusi minėtą kulšį. Bendromis pastangomis su vaikais buvo ją beveik sudorojusi, o likučius paslėpusi krepšyje. Pamatė mano klajūnišką nuvargusį veidą ir pasiūlė paragauti paskutinių kąsnių. Tikrai skani! Užsimaniau nuplauti skanumą alumi. Mano lietuviška ID pilstytojui neįtiko, neparduosiu. Štai ir demokratija! Renesanso laikais būčiau tokiam iškart galvą išgaląstu kardu nukirtęs ir visą statinę į save susivertęs. O dabar net akivaizdžiai per 60 perkopę diedai su babcėmis pareigingai savo vairuotojų pažymėjimus kiša. Rita man, jaunuoliui, alaus nupirko. Pyktis nuslūgo, o po kelių gurkšnių ir visai dingo.

08 23-25. Iškeliavome paatostogauti į Viskonsiną, į sconnies žemę. Rita išsinuomavo trobelę palei Superior ežerą. Pernai irgi  būtent į tą pačią vietą važiavome. Geros vietos nerūdyja. Ar kaip ten sakoma? Tiktai pernai daug labiau pasisekė su orais. Šiemet tos kelios dienos buvo nepaprastai vėjuotos ir gana žvarbios. Ežero bangos rodė savo aukštumą ir galybę ne ką prasčiau negu Baltijos jūroje, vanduo greičiausiai nuo smėlio buvo veik oranžinis. Pirmą vakarą taip ir neįsidrąsinau pašokinėti per bangas. Tiktai pasisukinėjau palei krantą ir padariau kelias nuotraukas. Bandžiau padaryti kompoziciją su sena metaline kėde, palikta prie kranto. Neaišku, pavyko ar nepavyko menas, bet kitąryt radau kėdę bangų nuplautą į vandenį. Įstrigo tarp kažkokių pagalių. Minkštoji dalis buvo dingusi, liko tik metalinis rėmas. Pasirodo, vakar pamiršau ją nunešti toliau nuo vandens. Kad ir nesąmoningai, darau aš Amerikai tik žalą. Galbūt atgailos pagautas ir įšokau į vandenį. Sutraukė visas gimines. Mėginau strikinėti per bangas, lyg ir pavyko, bet po penkių minučių buvau priverstas kabarotis laukan. Net pusvalandžiui drebulys į kūną įsimetė. Tikrai geliantis vanduo. Lyg ne vasara, o kokia lapkričio pradžia. Papusryčiavę nuvažiavome į šalimais esantį miestelį Cornucopia. Nusipirkome šviežios ir rūkytos žuvies. Pasisukinėjome tarp senų antikvarinių sugriuvusių medinių laivų. Vėliau patraukėme į Bayfield miestelį. Kaip ir pernai sėdom į keltą, ir po 15 min atsidūrėme Madeline saloje. Oras čia buvo šiek tik ramesnis. Big Bay valstijos parke su didžiuliu pasimėgavimu užkandome rūkytos lašišos. Ne kokia ferminė. Nudrožėme prie klifų. Graži gamta, kad ją kur! Džonas, Greta ir Stela įsidrąsino nušokti nuo vidutinio aukščio uolos. (Man užteko maudynių rytą.) Vargšė Stela net verkti pradėjo, toks šaltas vanduo. Gerai, kad Džonas nupirko kanadietiško viskio šilumai. Žinoma, vaikams nedavėm, bet patys paragavom. Sušilom. Per mišką patraukėme prie automobilių aikštelės. Pamačiau kelias umėdes. Užsikepėm prisirinkti grybų vakarienei. Negrybingas miškas buvo, radom tik kelis tuzinus tų pačių umėdžių. Ir už tai ačiū! Grįžę į namelį puolėm su Rita grybų valyti. Trapios, umėdės, kaip ir mūsų gyvenimai. Bet kažkiek liko. Išvirėm. Džonas ant griliaus iškepė šviežios whitefish. Pasakiška vakarienė gavosi. Kad būtų dar geriau, užgėrėm kokteiliu su Makers Mark 46. Po sočios vakarienės ir kelių kokteiliukų įgavęs drąsos užsidegiau išsimaudyti ežere. Atlikau tobulą Skinny dipping aktą, pasitaškiau gamtos stichijos pursluose nuogas. Kitą rytą atsisveikinau su ežeru dar kartą panirdamas į oranžinį vandenį. Bet bangos jau buvo sumažėjusios. Vėl ruošėsi grįžti gražūs orai. Deja, ne visada pataikai. Pasiekę Minesotą sustojome papietauti Duluth mieste. Sukirtau burgerį su whitefish užsigerdamas vietine IPA. Dailios waitress šypsena suteikė papildomo apetito ir noro gyventi dar geriau. Pasivaikčiojome po miestelį, pasišlaistėme palei krantinę. Puikios kelios dienos atostogų.

08 21. Pagaliau pradėjom salsos sezoną. Derlius šiek tiek vėlesnis negu pernai, bet neabejotinai būsiantis daug gausesnis. Praėjau pro pomidorų gretas. Kai kurie pomidorai net po kilogramą ir daugiau sveria. Tikri monstrai. Šakos vos beatlaiko. Išvirėme 51 pintą. 3 rūšių batchus: silpna (8 jelapenų pipirai be sėklų), pusiau aštri (12 jelapenų su sėklomis) ir aštri (16 jelapenų, 8 kajenai, 8 aji cristal, 8 Thai dragon). Čia pat produkcijos ir paragavom. Gera! Užsigėrėm Jack Daniels Gentlemen Jack ir Wild Turkey Rear Breed. Barrel Proof. Net 112.8 proof. Nuostabus! Salsos šventę baigėm 2 valandą nakties. Užsisakiau iš svetainės artscow.com Honkonge savo nuotraukų atspaudus. Labai viliojanti kaina: pirmi 10 vienetų (45 cm pločio) nemokamai. Likę po 2,4 dolerio su persiuntimu. Nesismulkinęs užsisakiau 27 nuotraukas. Visos su Amerikos vaizdais. Tikėkimės, kad kokybė nepaves. Gerokai pasistūmėjau su naujosios savo knygos darbiniu pavadinimu "Naktinis tarifas" pradžia. Smagiai nuo pat pradžių gaunasi. Radau labai gerą vietą rašymui - namo antrame aukšte prie virtuvės stalo. Kai pavargstu nuo savo fantazijos pliūpsnių, sutelkiu svajingą žvilgnį į horizontą, atsiveriantį už didžiulio lango.  

08 14. Įsisuko į Minesotos laukus ir daržus karštis. Pomidorams gerai, arbūzams gerai, pupelėm gerai, bet Dariui tai tikrai per karšta. Gerai, kad visada turiu po ranka šalto IPA. Prasidėjo kukurūzų derlius. Jaunos, saldžios burbuolės, neįmanoma atsivalgyti. Kadangi kukurūzų daugybė, sumanė švogeris prie algos prisidėti juos pardavinėdamas. Bet kelias palei mūsų namus uždarytas. Tiktai kaimynai kartkartėm prarieda. Todėl pririnkom ir prikrovėm į tracką tris maišus geltonojo Amerikos aukso (taip pat ir kitų daržovių), kad Džonas nuvažiuotų jo parceliuoti prie pagrindinio plento. Pomidorai irgi bujoja. Dar gera savaitė, ir prasidės salsos sezonas. Laukiu, bet labiau nelaukiu. Bent jau naujas maisto kombainas parėjo. 14 puodukų (cup) talpos.  

08 06. Žirgų lenktynės Canterbury Park hipodrome. Džonas planavo ten vykti su bendradarbiais, bet anie susigalvojo įvairiausių pretekstų, kad tik išliktų savo komfortiškoje be azarto rutinoje. Bet mes su švogeriu ne tokie! Sėdom į traką ir nubirbėme į lenktynes. Pakeliui liqour krautuvėj prigriebėme Džako Danieliaus 200 ml buteliuką. Bus pigiau. Džefas mūsų jau laukė vietoje. Su trimis bokalais Pepsi. Pasidarėm kokteiliukus. Visur konspiracija. Ir infliacija. Atsimenu, praeitais metais hotdogas tekainavo vieną dolerį. Dabar nuplėšė net du! Tiktai Summit Saga IPA kaina išliko tokia pat - 3,5 žalio. Pargavau Famous Dave's BBQ šonkauliukų. Eat like a pig, ragino užkandinės šūkis. Taip ir padariau: valgiau kiaulę kaip kiaulė. Pamatėme 5 lenktynes. Man asmeniškai labiausiai patiko stebėti pristatinėjamus žirgus. Gracingi, išdidūs. Pasitempiau ir aš.    

08 05. Vakare nuvažiavome į Carver County Fair mugę, vykstančią kasmet Waconia miestelyje. Trumpam pasisukinėjome tarp atrakcijonų, įlindome į kelis paviljonus įvertinti vietinių fermerių produkcijos, apžiūrėjome traktorius. Galop ėmėmės to, dėl ko čia ir susirinkome - sustojome prie angaro, švelniai vadinamo beer garden, iš kur sklido "labiausiai Amerikoje gastroliuojančios" (bent jau jie taip nesikuklindami teigia) grupės Johnny Holm Band koveriai. Turėjom parodyti ID. Apsuko man aplink riešą apyrankę. Drinking age verified. Net negėrus palengvėjo. Angare mus pasitiko linksma nuotaika ir Miller Lite alus. Geriau negu nieko. Nešiojosi ąsočius su liesu alučiu ir pritarė grupei jauni bei seni. Šimtai žmonių. Jokių konfliktų ir agresijos, geranoriška ir tolerantiška dvasia. Džonas nupirko pirmąjį ąsotį. Pasipilstėme į plastikinius bokalus. Susitikome su mūsų gerais draugeliais Džefu ir Dženi. Grupė grojo negailėdama jėgų. Smarkius gabalus keitė romantiškos baladės. Poros susikabino. Aš nebent galėjau priglausti prie savęs alaus ąsotį. Nepriglaudžiau, nes buvo tuščias. Galop grupė susiprato ir užgrojo AC/DC. Thunderstruck! Ir aš surikau. Milleriui vos ne vos suveikus ėmiau atidžiau nužiūrinėti dailiosios lyties potencialą. Potencialas ypatingai neguodė. Tikriausiai esu sugadintas lietuvaičių dailumo. Tik viena mergužėlė pasirodė verta nuodėmės. Bet ir ta turbūt legalų drinking age slenkstį prieš kokį mėnesį buvo peržengusi. Geriau negu nieko. Bet gal nereikia. Aš dėl nuodėmės. Grįžęs namo Džonas užsimanė išsivirti kiaušinių. O kol jie virė, nutarė trumpam prigulti ir pailsėti po Millerio injekcijų. Prigulė ir užknarkė. Po kelių valandų prabudusi Rita užuodė negerą kvapą. Kiaušiniai ne tik kad išvirė, jie šlykščiai svilo. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

07 25. Permiegoję prie Spirit ežero tęsėme kelionę į Pietų Dakotą. Aš, švogeris Džonas, mieloji sesutė Rita ir trys mieli (ypač kai miega) vaikučiai: Greta, Stela ir Džeikobas. Trenkėmės penkias valandas, pro langus regėdami monotonišką kraštovaizdį. Iki horizonto ir už jo besitęsiančios lygumos. Žemės čia nėra produktyvios, tinka nebent šienavimui, informavo mane fermeris Džonas. Kadangi niekad nebuvau didelis šienautojas, dėmesį sutelkiau į Outdoor Photographer žurnalus ir Black Hills, Bad Lands & Mount Rushmore brošiūrą. Perskaičiau Black Hills kalnų istoriją. Paprasta ir žmogiška. Gyveno nuo neatmenamų laikų tose žemėse indėnai. Laipiojo kalnais, medžiojo bizonus, kariaudavo su kitomis gentimis. Kol išliko stipriausi - Sioux (Lakota) indėnai. Vis dėlto kalnuose ir prerijose jie karaliavo neilgai. Atėjo blyškaveidžiai su šautuvais ir ugniniu vandeniu. Po 1868 metų sutarties buvo įsteigta Didžioji Sioux rezervacija. Savaime suprantama, netrukus sutartis buvo sulaužyta. 1874 m. George Custerio vadovaujama ekspedicija surado aukso, prasidėjo aukso karštinė. Ėmė plūsti ordos lobių ieškotojų. Indėnai šiai iniciatyvai priešinosi, bet buvo prievarta išstumti iš savo žemių. Ir papūsk tu mums į uodegą. Kraštovaizdis radikaliai pasikeitė pasiekus Badlands nacionalinį parką. Bloga žemė - tai toks darinys, kai minkštose uolose ir molingame dirvožemyje prasiaučia vanduo ir vėjas, erozijos dėka suformuodami labai įspūdingą reljefą. Jokių medžių, tik retos žolelės ir gėlelės. Kažkas panašaus į kanjonus, bet kažkiek kitaip. Nelabai aiškiai papasakojau, bet bus nuotraukų. Pyškinau net išsiviepęs. Kadangi aplink stūksojo uolienos, buvo labai karšta. Ir baisu. Prisiartinus prie uolos krašto ir pažvelgus žemyn į prarają. Kelias blogoje žemėje įmantriai vinguriavo. Vėl ir vėl  sustodavome panoraminėse aikštelėse. Užėjo lietutis. Patamsėjęs dangus įnešė į nuotraukas dramatizmo. Kaip ir turėtų būti blogose žemėse. Žodžiu, baisiai patiko. Iš Badlandų per kalvotą prerijų landšaftą nuriedėjome link Black Hills kalnų masyvo. Ruošėmės praleisti naktį viešbutuke Spearfish miestelyje. Temstant pasiekėme Juodąsias kalvas. Pušimis apaugę kalnai artėjančiose sutemose tikrai atrodė pajuodavę ir niurūs. Bet mes buvome pernelyg pavargę, kad pasiduotume jų nuotaikai.

07 26. Džonas sugalvojo vaikams užduotį: žiūrėkit į mašinų numerius. Gal pavyks surinkti visas valstijas. O jų, kaip mes visi gerai žinom, yra 50. Į tą užduotį labiausiai įsitraukė ne vaikai, bet pats švogeri ir jo brother-in-law Darius. Tiktai suabejojom, ar pavyks užtikti Alaską ir Havajus. Bet šansų buvo. Nes... Po savaitės Sturgis miestelyje turėjo prasidėti viena didžiausių baikerių fiestų pasaulyje Sturgis Motorcycle Rally. 75 metų jubiliejus. Susirenka baikeriai iš visos Amerikos, Kanados, Meksikos ir t.t. Iš viso apie pusė milijono. Ir tikrai, per visą mūsų viešnagės Black Hills laiką prariaumojo pro šalį tūkstančiai Harley Davidson. Kadangi iki atidarymo dar buvo likusi visa savaitė, dažniausiai savo metalinius žirgus jodinėjo retired motociklininkai. Kitaip, pensininkai. Bemaž visi su solidžiais alaus pilvais. Vadinamų Hot chicks reikės palaukti iki savaitgalio.
Pavalgėme pusryčius ir išsiruošėme į Spearfish kanjonus. Įspūdingi vaizdai. Vieškeliu nudardėjome prie Roughlock krioklių. Ne itin dideli. Užtat įmerkėm kojas į ledinį upelio vandenį. Vėliau prasukome pro vietą, kur kažkada buvo filmuojama Dances With Wolves kino juosta. Pašokom, nors ir be vilkų. Kitas kelionės taškas - Deadwood miestelis. Pagrindinė gatvė priminė kaubojų laikus. Iš abiejų pusių prigrūsta baikerių motociklų. Užsukome į Saloon Nr. 10 amerikietiško viskio barą. Interjeras išlikęs nuo devyniolikto amžiaus. Užsisakėme Buffalo Trace burbono. Pasižiūrėjome vaidinimą. Būtent šiame miestelyje buvo nušautas Laukinių Vakarų personažas Wild Bill. Iš nugaros. Žaidžiant pokerį. Mirties momentu jis turėjo tūzą ir aštunkę. Iki šiol ši kombinacija vadinama "numirėlio ranka". Numojome ranka seniems prietarams ir nurūkome į šalimais esantį Lead miestuką. Sulindome į Homestake aukso kasyklos muziejų. Pasirodo, kasykla buvo uždaryta tik 2002 metais. Buvo pati didžiausia Šiaurės Amerikoje. Per savo gyvavimą padovanojo pasauliui 1,25 milijonų kilogramų aukso. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, ėmiau ir pagalvojau. Grįžę į Deadwood užlipome į ant kalno išsidriekusias kapinaites. Būtent ten ir palaidotas Laukinis Bilis. Kad pritrauktų daugiau žioplių, komersantai jam net pastatė bronzinį paminklą. Labiausiai nustebau išvydęs kapinaitėse Dariaus gatvę. Ir, siurprizų siurprizas, ji būtent ir vedė prie Bilo paminklo. Naktį praleidome kempinge Black Hills nacionaliniame miške. Nedidukėje rastų trobelėje. Aplink kalnai, o danguje virš galvų mėnulis su milijonais žvaigždžių žiba. Tokioje aplinkoje bet kas poetu norėtų tapti.  

07 27. Pusryčiams buvo blynų, Džono iškeptų ant nešiojamos dujinės viryklės, ir nuzvimbėme į Custer State parką. Prie pat parko ištakų mus pasitiko taip vadinamos "adatos", į dangų kylantys uolų smaigaliai. Man pačiam jos labiau priminė pimpalus. Kas kam rūpi, kas nors pasakytų. Užvažiavome ant Coolidge kalno. Nuo ugniagesių bokšto atsivėrė didinga Juodųjų kalvų panorama. Sustojome pavalgyti. Užsisakiau hamburgerį su buffalo mėsa. Bizoniena. Panaši į jautieną. Bet vis tiek kažkas naujo. Vėliau pasukome Wildlife Loop keliu ieškoti laukinės gyvūnijos. Pamatėm jos daug: prerijų šunys, elniai, antilopės, asilai, galiausiai netgi užtikome besignančių bizonų kaimenę. Kaip sakoma, pirma paragauji, paskui pamatai. Per aštrią prerijų žolę bandėm su švogeriu prieiti prie maurojančių gyvūnų kuo arčiau. Galop apsisukome, nes dangų užtraukė švininiai lietaus debesys. Pačiu laiku grįžome prie mašinos - netrukus ėmė pilti kaip iš kibiro. (Vėliau sužinojome, kad iškrito net 2 coliai kritulių. O Custer miestely net pasnigo. Pats mačiau.) Buvome suplanavę aplankyti Rushmore kalną su uoloje iškirstais keturiais prezidentais, bet oras nebuvo palankus šiam patriotiškam žingsniui. Grįžome į stovyklavietę. Kaip ir reikėjo tikėtis, lauke pakabinti rankšluosčiai ne tik kad neišdžiūvo, jie dargi varvėjo. Nelabai nuliūdome. Užsikūrėme laužą. Pasikepėme hotdogų, paskui zefirų. Vėl žiūrėjau į žvaigždes, vėl pajutau užplūstančius poetinius hormonus.      

07 28. Naktį išlindau iš trobelės nusimyžti. Toli nėjau, už trobelės. Palengvėjusia dvasia mestelėjau žvilgsnį į Paukščių Taką. Jei nukris žvaigždė, išsipildys noras, prisiminiau liaudies išmintį. Kuo greičiau susigalvojau norą, kad laimė neužkluptų iš netyčių. Nes juk taip dažniausiai ir būna. Nepasiruošę mes laimės priimti. Aišku, nesiruošiau likusią naktį užvertęs galvą degančių meteoritų medžioti. Suprasdamas mano nekantrumą dangus ėmė ir pasiuntė taip trokštamą ženklą. Noras nuėjo Visatai į ausį. Rytą atsikėliau žvalus ir pakantus visiems žemiškiems išbandymams. Išsiregistavome iš stovyklavietės. Tiesiu taikyniu nuzvimėme pas prezidentus. Audiencija pas didžius valstybės vyrus visiems mums kainavo 11 dolerių. Vašingtonas, Džonsonas, Linkolnas ir Ruzveltas atlaidžiai žiūrėjo į mane, atvykėlį iš tolimosios Rytų Europos valstybėlės. Ir tu norėtum emigruoti, wouldn't you? Nepasidaviau provokacijai. Tikrų amerikiečių, norinčių pamatyti savo prezidentus, buvo begalės. Turistavimo sezono įkarštis. Apsukom garbės lanką palei kalną su išskaptuotomis prezidentų galvomis. Stovėjimo aikštelėje pagaliau radome Aliaskos numerius. Taip pat Rod Ailendo. Smagiai nusiteikę nubirbėme prie kitos statulos - šįkart vietinio celebrity - indėnų vado Crazy Horse. Privatus skulptoriaus Korczako Ziolkowkio ir šeimos projektas. Turėtų būti pats didžiausias monumentas pasaulyje. Taigi, kad turėtų. Kol kas nuo 1948 metų išskaptuota tik rūsti Pamišusio Arklio galva. Po kokių trijų šimtų metų privatus šeimos biznio projektas gal ir bus baigtas. O kol kas už įvažiavimą mokėkit 28 žalius. Sustojom užkąsti Custer miestelyje. Palei restoraną ramiai gulėjo sniego pusnys. Vakarykštės audros palikimas. Vėl susigundžiau bizonienos hamburgeriu. Galbūt daugiau niekad jos nebeparagausiu. Pasisotinę ir sustiprėję nuvažiavome į Wind cave nacionalinį parką. Pirmiausia pasisukinėjome pro aikštelę medžiodami trūkstamus numerius. Pirma radome Masačusetso, o galiausiai ir Havajų. (Surinkome 49 iš 50 galimų. Neužtikome tik mažyčio Delavero.) Nusipirkome bilietus 5pm, kad apžiūrėtume šeštą pagal ilgį (226 km) pasaulyje urvą. Ekskursijai vadovavo reindžeris Maikas. Jis papasakojo, kaip urvas gavo savo pavadinimą. Pasirodo, jame yra tūkstančiai ertmių, pro kurias švilpauja vėjas. Priklausomai nuo oro lauke oras gali išeiti iš tų ertmių arba būti įsiurbtas vidun į urvą. Nusileidome virš 300 laiptelių į gilumą. Po kaitros lauke mėgavomės palaiminga vėsuma. Urvas garsus taip vadinamais kalcito dariniais boxwork. 95 procentai visų pasaulio atsargų. Pats urvas turi tris lygius. Mes ėjome viduriniu. Tikrai neužmirštamas reginys. Reindžeris Maikas vienoje aikštelėje užgesino šviesą, kad įsivaizduotume, kokia tiršta gali būti tamsa. Valandos su trupučiu kelionė baigėsi prie liftų. Niekas negeistų tais +300 laipteliais aukštyn kabarotis. Reindžeris Maikas užsiminė, kad 28 kelyje turėtų ganytis bizonai. Pasukome tuo pačiu Wildlife Loop per prerijas. Ir tikrai, bizonai ganėsi prie pat kelio! Ne tik kad ganėsi, jie per tą kelią pirmyn atgal marširavo. Patinai, patelės ir net jaunikliai. Pirma paragauji, paskui pamatai.

07 29. Iš Black Hills į ežero namą parsigavome trečią valandą nakties. Džonas spaudė biuiko gazą kaip pamišęs. 90 mylių per valandą. Vaikai ramiai miegojo. Aš su Rita palaikėme vairuotoją savo būdravimu. Kritome į lovas kaip akmenys. Po pusryčių nukėblinau prie Spirit ežero. Kad neužrūstinčiau vandenų, pasiėmiau alaus. Maudžiaus, sėdėjau ant lieptelio. Prisisėdėjau. Kadangi drąsiai atsisakiau kremo nuo įdegio, labai keistai ir skaudžiai nusvilau. Pėdas, pusė šlaunų ir trečdalį nugaros. Vėliau keturias  dienas raukiausi ir keikiau savo nelemtą drąsą. Vis dėlto giliai atmintyje įsispaudę kelionės įpūdžiai maldė laikinus nepatogumus. Greičiausiai taikliai Džono tėvukas Rodžeris pasakė: ką jūs ten tuose miestuose su asfaltu, dangoraižiais ir rujomis žmonių randate. Verčiau važiuokite gamta pasigrožėti ir gryno oro įkvėpti.

07 24. Vakare išvažiuojame paatostogauti ir pakeliauti po Pietų Dakotą. Tiksliau, po Black Hills kalnų masyvą. Buvusias Lakota indėnų žemes. Grįždami dienelę praleisime Ajovoje, vasarnamyje prie Spirit ežero. Daiktų dar nesusikroviau. Bet kiek čia vyrui teužtruks. Svarbiausia pasiimti fotoaparatą. Kol kas dar nepadariau nė vieno kadro. 

07 23. Išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Buvo 11 valanda, bet karštis jau atakavo visas prakaito liaukas. Pasukau į dviračių taką, kuriuo galima būtų nuvažiuoti iki pat Mineapolio (apie 40 km). Pernai jis buvo uždarytas, nes liūtys nuplovė kažkiek šlaito. Pasirodo, niekas nepasikeitė ir šiemet. Takas uždarytas, netgi skersai tinklinė tvora užtverta. Aišku, galėtum šiek tiek nusileisti šlaitu žemyn ir prasinešti dviratį. Ne per tokias kliūtis esu praėjęs! Bet buvo per daug karšta, kad geistum dėl sporto aukotis. Palauksiu vėsesnės dienos. Grįžau mindamas į Bluff Creek Drive kalną. Nulipau nuo dviračio visas varvantis prakaitu. Vakare atidarėme marinuotų agurkų sezoną. Pakėlėm taures su Džako Danieliaus kokteiliais. Džonas papasakojo istorją apie Džako Danielso liūdną galą. Žmogelis norėjo atsidaryti seifą, bet jam nepavyko. Supykęs spyrė metalo gabalui į šoną. Aišku, seifui neskaudėjo. O Džakas susižeidė kojos pirštą. Po kiek laiko į pirštą įsimetė gangrena. Kol vieną dieną buvo per vėlu. 1911 m. išgėrė draugai ir artimieji džako už Džako pomirtinės kelionės sėkmę. Taigi pykim, bet nesispardykim. Nauja dujinė viryklė veikia nepriekaištingai.

07 22. Pavadavau bites. Spausdamas rankoje Tomato & Blossom Set Spray balionėlį  purškiau ant pomidorų ir pipirų žiedų. Dirbtinis apvaisinimas, taip sakant. Padidina derlių. Tobulėju. Amerika. Pamažu prasideda agurkai. Ūkis klesti.

07 19. Didysis Ravėjimo Sekmadienis. Viskas prasidėjo nuo kalendrų ir krapų. Vėliau sekė: šparaginės pupelės, okros, saldieji ir aštrieji pipirai (tarp jų baisusis habanero), pomidorai, žemės riešutai, morkos, agurkai. Temperatūra buvo daugmaž pakenčiama - +25 laipsniai. Drėgnumas vidutinis. Taigi ištvėriau. Bet susilyginti su ravėjimo mašina Džonu niekaip nebūčiau sugebėjęs. Iš kur pas tą žmogų tiek ryžto ir užsidegimo? Visiems - o ypač sau - to linkėčiau. Žinoma, netrūko ir atsigaivinimo pertraukėlių. Vandens, alaus. Vakarienei švogeris iškepė mahi mahi žuvies. Balta, be kaulų. Fantastika. Garnyrui buvo bulvių iš mūsų ūkio košė. Ilgos dienos darbai baigėsi daržą juosiančios tvoros (kad stirnos pasėlių netryptų) kuolų sustvirtinimu. Iškraipė juos praūžusi audra. (Per teliką rodė - kliuvo visam regionui. Kai kurie amerikonai net elektros neturėjo.) Vis dėlto mūsų kukurūzai jau pamažu kelia galvas į viršų. Mes sukurti gamtos išbandymams!

07 17-18. Jau kelintą kartą prabundu vidury nakties. Bet ne todėl, kad patalai būtų kieti ar mano brandyn einantis amželis savo pretenzijas imtų reikšti. Vieną sykį iš paties sapno vidurio mane ištraukė garsus trenksmas antrame aukšte, tiesiai virš galvos. Pasirodo, iš lovos iškrito Triksi (ji visada miega ant lovos palei šeimininkų kojas). Irgi vargšui šuneliui kažkas prisisapnavo. Kitąnakt iš paties sapno saldumo mane ištraukė galingas griausmas, perskrodęs ne tik mano, bet ir visų saldžiai Mineapolio priemesčiuose miegančių amerikonų periperijas. Siautė didžiulis škvalas, dundėjo griaustinis, o žaibai blykčiojo kas pusė sekundės. Tokių dalykų Lietuvoje nebūna. Nature is challenging us, rytą įvertinęs audros padarinius liūdnai konstatavo švogeris. Labiausiai kliuvo kukurūzams. Išguldė juos darniomis eilėmis. Bet turėtų atsitiesti. Gamta prisitaiko. Visa teritorija buvo nubarstyta šakomis. Gerai, kad smulkiomis. Surinkom pilnas septynias tačkas. O kaimynui Albertui pasisekė mažiau. Jo kieme palei namą didžiulės šakos lūžo ir pakibo. Turėjo Džonas savo sunkvežimiuką atsivaryti ir virvę pririšęs jas ant žemės nutempti. Galvodami apie ateinantį salsų ir marinuotų agurkų sezoną nuvažiavome ir nusipirkome naują viryklę. Didžiulę. Nes kitokių Amerikoj nepardavinėja. Ten visa buitinė technika daug didesnė. Oi, virsime virsime, mes geriausią Minesotoje salsą virsime!     

07 14. Išskridau į Ameriką! Bet pradėkim nuo pat pradžių. Mikroautobusas iš autobusų stoties pasišvilpaudamas nuvežė mane į Rygos oro uostą. Pakilome į dangų 8:30 vietos laiku. Nusileidome Amsterdame. Tarpatlantinis skrydis į Mineapolį laukė manęs po 3 valandų. Pakankamai ilgas laikas, kad belaukdamas pradėtum nuobodžiauti, bet pakakamai trumpas, kad supėtum nulėkti į patį Amsterdamą ir pagreitintu būdu kokį salsvą dūmelį sutrauktum. Be didesnių nuotykių nuskridome į Mineapolį. Sakai, be nuotykių, suraukęs antakius pažiūrėjo į mane sienų apsaugos pareigūnas. Tuoj mes tau nuotykių padarysim. Ir padarė. Nuvedė pas kitą pareigūną, kuris iškart pradėjo nuožmią kryžminę apklausą. Pas ką atvažiavai? Pas seserį. Koks sesers vardas, gimimo metai? Įvedė duomenis į kompiuterį. Kiek vaikų sesuo turi? Tris. Du berniukus ir mergaitę, bandė gudrauti pareigūnas. Ne, dvi mergaites ir vieną berniuką, nepasidaviau klastai. Koks švogerio vardas, toliau tardė uniformuotasis valstybės tarnautojas. Džonas, džiugiai ištariau. Kur dirbi? Freelancer. Be to, ruošiuos knygą išleisti. (Čia tikrai nepamelavau - Obuolio ledykla apsiėmė išleisti mano kūrinį "Kaip aš kritau į šulinį".) Mano literatūriniai sugebėjimai pareigūnui tinkamo įspūdžio nepadarė. Vedęs? Ne. Turi vaikų? Ne. Tardytojui visai nuotaika subjuro. Su kuo Lietuvoje gyveni? Su mama. Bet turiu Radvilišky trobą, remontuoju. Pats remontuoji? Aha? Pareigūnas vos ne vos pralinksmėjo, net krenkštelėjo. Kiek pinigų atsivežei? Liepė net piniginę parodyti. Sąžiningi suskaičiavo visus dolerius (aišku, galėjo jų būti ir daugiau, bet juk koks dolerio brangumas, greit su euru susilygins). Pasakiau, kad turiu šiek tiek ir kortelėje. Pas Džoną fermoje dirbsi? Apstulbau. Nejaugi Džono salsa tokia populiari tapusi, kad net sienų apsauga apie jo ūkį žino? Taip, dirbsiu, sąžiningai prisipažinau. Bet jis tau nemokės. Ką darysi. Bet užtat Džako Danieliaus kokteilį pasiūlys. Žinoma, pasakiau tai mintyse. Nebūtina visų kozirių netgi rūstiems apsaugos pareigūnams atskleisti. Galiausiai tardytojas neapsikentė, trinktelėjo atspaudu. Būk tuos tris mėnesius. Bet tuo mano nuotykiai muitinėje nesibaigė. Prie išėjimo stovėjo dar rūstesnis pareigūnas. Vežies kokio maisto? Taip, saldainių, šokolado. Jokios mėsos? Jokios. Tuoj patikrinsim. Pradarė jis mano lagaminą, o iš ten lietuviška duonelė su barankomis išbiro? Ir dar penkios "Švyturio" alaus skardinės. O čia kas, ne maistas? Maistas. Bet juk yra ir saldainių, ir šokolado. Pasirodė pareigūnui, kad aš bandau iš jo tyčiotis. Ką tu sau galvoji, atvažiavai čia į svečius ir durnių volioji? Ar žinai, kad aš galiu tave atgalios į namus išsiųsti? Žinau, kaltai nubeldęs akis pasakiau. Excuse me, pridėjau. Kraukis savo lietuvišką duoną atgal ir dink man iš akių. Thank you, padėkojau ir dingau. Nenuostabu, ka po tokių kvotų ir ilgos kelionės nuotaika buvo šiek tiek apspardyta, o iš pažastų dvelkė lengvas jaudulio aromatas. Tik spėjau išsiųsti Ritai žinutę apie savo laimingą atvykimą į Ameriką, o ji jau prisistatė. Apsikabinom kaip devynis mėnesius nesimatę artimi giminaičiai. Nes būtent taip ir buvo. Virpančiu balsu papasakojau apie apklausą. Visaip būna. Kam nepatiktų prie lengvabūdžių viengungių kabinėtis? Lauke susidūriau su +30 laipsnių karščiu. Ir drėgme. Scenarijus nesikeičia. Nusipirkom pakeliui į namus kartaus skalsaus šalto IPA alaus. Kaip ranka visas nuoskaudas ir negandas nuėmė. Vakare Džonas ant dujinio griliaus pakepė maltos jautienos, pasidarėm hamburgerių. Skani mėsikė. Naujas mėsos degustavimo maratonas prasideda! Šią žinią maloniai nuploviau Džako Danieliaus kokteiliu su pepsi, laimu ir ledais. Padarėme nuodugnią daržų inspekciją. Svogūnų ir morkų tarp piktžolių nebesimato. Pačiu laiku atkeliavau. Rytoj dar patinginiausiu, bet poryt jau kibsiu į žūtbūtinį karą su daržo kenkėjomis. Mes nugalėsim! 

02 27. Sudėjau trečiąjį kelionės į Ameriką nuotraukų paketą. Atrodo, daug pamatei, bet kiek dar liko! Never ending explorations, pasakytų kokia nors nerami siela. Regis, šiemet vėl vyksiu į Minesotą daržų prižiūrėti, agurkų ir pomidorų skinti, marinuoti ir vakuoti. Tuo pačiu gal dar kur nors pavyks išskusti su savo ištikimais palydovais fotoaparatu ir objektyvais. Už lango tikras pavasaris. Rytas buvo visai giedras, tik apie pietus debesimis apsitraukė. Visai netrukus berods ir eilinį gimtadienį švęsiu. Laimei, didėjantys skaičiai ant manęs nelabai matosi:) Taip ir toliau, Dariuk! Neleisk hanteliams (svarmenims) rūdyti:) Laukiam savaitgalį giminių. Valgiai gausiai gaminami. O vėliau gal ir chebra sugūžės. Žodžiu, nenuobodžiausim.

02 08. Ką tik sudėjau nuotraukas iš viešnagės Niujorke. Ech, prisiminiau tas nerūpestingas 10 dienų. Netgi dabar galiu nesunkiai atgaminti tą malonų nuovargį kojose po dienos vaikštynių. Ir užsimaniau grįžti atgalios. O ką, viskas įmanoma. Kaip sakoma, reikia tik labai norėti;)

2015 01 22. Cha, žiūriu į paskutinio įrašo datą ir kilnoju iš nuostabos vešlius savo antakius. Akivaizdu, kad kažkas mano gyvenime turėjo pasikeisti. Taip, pasikeitė. Įpročiai. Visada lengviau kažką nedaryti, negu daryti. Arba atvirkščiai. Grįžęs iš Amerikos kelias savaites mėginau adaptuotis prie Lietuvos klimato. Tam pavykus kokį mėnesį tvarkiau ir rūšiavau nuotraukas (jų parsivežiau apie pora tūkstančių). Po to prasidėjo šventės. O šventes švęsti lietuvis privalo. Po švenčių, kalendoriuose pasirodžius 2015 skaičiukams, nutariau padaryti dar vieną didelį darbą - naudojantis užrašais iš kelioninio dienoraščio (stengiausi prie jo prieiti kuo dažniau, bet ne visada gaudavosi) ir ilgalaikės atminties saugyklomis parašyti ar tai nuotraukomis iliustruotą rašinėlį, ar tai kelioninį reportažą apie savo viešnagę Amerikoje. Labiau prisiimant nekaprizingo aplinkos stebėtojo, o ne subjektyvaus vieneto, panirusio į savo vertinimus ir kitokius jautrius vidinius procesus, vaidmenį. Rodos, kažkas gavosi. Rašinėlis išėjo visai netrumpas. Taip pat įdėjau į skyrelį VAIZDAI nuotraukų. Bet visų sutalpinti - o tą bet koks fotografijos entuziastas ir norėtų padaryti - niekaip neišeitų. Todėl mąstau, kad būtų geriau jas dėti gabalais: pirma Čikaga rugpjūtį, vaizdai iš kelionių po Minesotą, Viskonsiną ir Ajovą, vėliau Niujorkas, Indiana, Čikaga lapkričio pradžioje. Bet kokiu atveju skaitykit, žiūrėkit ir pajuskit bent dalelytę to malonumo, kurį aš patyriau savo kelionės ir pokelioniniu metu.

08 25. Rašau iš Amerikos žemelės. Gyvenu sveikai, džiaugsmingai ir sočiai. Nesu tiek įvairiausių rūšių krekerių, šipsų ir snekų per visą savo gyvenimą kramsnojęs. Ir išvis gali nuošalios rytų Europos šalelės piliečiui pasirodyti, kad amerikonai labiausiai už viską pasaulyje mėgst užkandžiauti. O užkandžiauti grilinant mėgsta dar labiau. Bent jau prie kiekvieno namo stovi po grilio aparatą. Su primontuotu dujų balionu. Gerai, kad Lietuvoje tokių nėra, pagalvojau. Kitaip po savaitgalio būtų skelbiama dviguba tragiška statistika - kiek žuvo keliuose ir kiek sprogo prie griliaus. Minesotoje oras karštas ir drėgnas iki šiolei. Švogerio Džono darže šiuo itin palankiu klimatu džiaugiasi visas gausus būrys daržovių - ypač agurkai ir pomidorai. Tempiam juos didžiuliais krepšais. Agurkus marinuojam, pomidorus paaukojam salsai. Puiki salsa gaunasi, pomidorai neišpasakytai aromatingi ir skanūs. Bet kokioje parodoje gautume puikius įvertinimus. Taigi lauksime, kaip mūsų namudinę produkciją įvertins pirkėjai. Nes švogeris pasiruošęs viską išparduot. O sukant kalbą toliau nuo ūkio galiu pasakyti, kad pirmieji įspūdžiai apie Ameriką yra ganėtinai pozityvūs. Nauja aplinka, naujas pasaulis, naujos patirtys. Pabuvojau Čikagoje, labai patiko centras, įsimilėjau dangoraižius, senus ir naujus, įsimilėjau Pupą, siurealistinę veidrodinę skulptūrą, įsimilėjau Mičigano ežero prieplauką, įsimylėjau Mičigano aveniu su gausiomis parduotuvėmis. Stovyklavome prie Superior ežero, po poros savaičių statėme palapinę prie Green ežero, o kitą rytą valtimi plaukėme žvejoti. Pagavau savo pirmąją žuvį - sunfish - po 20 metų pertraukos. Bandžiau išlikti šaltas ir abejingas, bet iš tikrųjų buvau laimingas. Ne dėl vargšės žuvelės pasiaukojimo, bet dėl esamosios akimirkos suvokimo ir būties pilnatvės.

08 04. Na ir karštis šiomis dienomis ir savaitėmis pasitaikė! Viską darai, kad tik negalvotum, neprotautum, mažai valgytum ir net nejudėtum. Nes viskas matuojama brangios energijos sąskaita. Vis dėlto vienas šio štiliaus apimto laikotarpio atsitikimas manąsias apmirusias kūrybines ląsteles privertė bent kažkiek sujudėti. Būtų gerai lyg kokį apsakymą ar trumpą pamokomą istoriją parašyti, pagalvojau. Ypač kad būsymo rašinio pavadinimas tiesiog išniro paryčiais iš pasąmonės gelmių. "Mano aky jis neilgai gyveno". Myniau dviračiu iš mamos daržo. Vairavau viena ranka, kitoje su pasididžiavimu spaudžiau sunkų vasaros daržovių maišą. Patirtis ne iš lengvųjų, pasakyčiau. Bet laikiausi kaip įmanoma tiesiau ir ištvermingai darbavausi kojomis. Staiga pasiutusiu greičiu tiesiai į mane švilptelėjo didokas vabalas. Tiesiai man į akį, būkim tikslesni. Vos nuo dviračio nenusidrėbiau. Vargais negalais išlaikiau pusiausvyrą ir su desperatiškai judančiu gyviu akies obuolio zonoje myniau toliau. Rankos purvinos buvo, geriau vabalų su tokiomis nekrapštyti. Kol parsigavau namo, vabalas jau buvo iškeliavęs į geresnį vabalų pasaulį. Šiaip ne taip jį iškrapščiau iš vienos jautriausių organizmo vietų. Pažiūrėjau į juodą nejudrų gumuliuką ir pagalvojau: "Prisilakstei, vabalėli."

Beje, rytoj skrendu į JAV. Pas seserį Ritą ir jos šeimyną. Planuoju trims mėnesiams, bet bus matyti, ką pasakys Muitinės ir sienų apsaugos tarnybos pareigūnas. Bet kokiu atveju į Amerikos žemyną kojas įkelsiu. Žinoma, tarp būtiniausių vežamų daiktų bus fotoaparatas. Vėl teks atnaujinti fotografo mėgėjo įgūdžius. Tikiuosi šiuose puslapiuose kaip galima dažniau aprašyti kelionės įspūdžius. O jų bus, patikėkit.

07 03. "Žmogus nesuvokia savo laimės. Ir niekad nėra toks nelaimingas, kaip jis mano." Va tokios gražios prasmingos eilutės po viso mėnesio tylos. Betgi ką norėti. Juk vasara. Su savo žolėmis ir šienlige (Beje, kuri šiemet paslaptingai mane apleido. Tik vieną ar du kartus profilaktiškai nusičiaudėjau, tik tokie požymiai. Nors ką norėti, visą birželį pralijo. Ir temperatūra vargiai įšdrįsdavo perlipti +15 laipsnių padalą.) Su Pasaulio futbolo čempionatu Brazilijoje ir karštomis šeimininkų komandos gerbėjomis. Kiekvienas vakaras, o neretai ir naktis prie televizoriaus praleidžiama. Ir žiūrima žiūrima, kaip jaunuoliai aikštėje išradingai kamuolį vaikosi. O šalia užribio susirūpinę stovi žaidimo strategai ir taktikai. Ir tikrai, dabar techniškai su kamuoliu elgtis moka kone visi. Labiau netgi įdomus pats viso žaidimo planavimas ir organizavimas. Visų variantų numatymas ir įskaičiavimas. Komandos pavertimas vienu puikiai suderintu orkestru. Ne visada pavyksta, bet svarbu stengtis ir užsirašyti klaidas. Kad vėliau jų nekartotum. Betgi kiekvienam rungtynių momentui nauja situacija. Todėl labiausiai ir žavi galutinio rezultato nenuspėjamumas. Čia panašiai kaip ir Forekse. Visame gyvenime panašiai. Todėl visiškai neatrodys nepriimtina, jei pirmąją šio mano parašinėjimo eilutę apversiu aukštyn kojom: "Žmogus nesuvokia savo nelaimės, jog niekad nėra toks laimingas, kaip jis mano." (Beje, šios eilutės pasiskolintos iš Marselio Prusto "Prarasto laiko beieškant".)

06 02. Vasara. Žolės ir šienligės metas. Šienligė kol kas tyli, brandina savo jėgas, kad smogtų į Dariaus šnerves su visa vasaros žiedadulkių gausa. Nors gali būti, kad įvyks stebuklas, ir ši zaraza savaime amžiams išsibrauks iš mano alergijų katalogo. O žolė kaip, beje, ir kiekvienais metais, auga, tiesiasi ir akiplėšiškai žoliapjovės prašosi. Kalbu pirmiausiai apie Radviliškį, Basanavičiaus 47 sklypą. Delsiau delsiau, kol galiausiai prisiruošiau nuvažiuoti ir nelyginant giltinė mėgėja apsiginklavęs negalastu (nekaltu) dalgiu į juosmenį siekiančius žolynus panirti. Jei nesiseks pjauti, kirsiu, kaposiu, kad pieva vėl sodu taptu. Pasirodo, veltui nuogąstavau ir dideliems išbandymams kaupiausi. Kaimynas Viktoriukas net du kartus šį sezoną su dalgiu per mano teritoriją prasinešė. Laiko mat smulkusis ūkininkas triušius, o anie tik ėsti ir kruštis temoka. Vis dėlto už skladuko buvo paliktas dar geras gabalas negenėtų plotų. Buvo kur energiją išlieti ir kūną sveikatingais judesiais pamaloninti. O kai kūnas sveikas ir maloniai nusiteikęs, tu jo tiesiog nebesuvoki. Visi vidaus ir išorės organai dirba nepriekaištingai be jokio sąmoningo ar nesąmoningo šeimininko įsikišimo. O kai sveikata leidžia, gali lengvabūdiškai pasitraukti į savo smegenis. Skaityti, rašyti, skaičiuoti, mąstyti, svajoti, keliauti mintimi po visą visatą. Bet vis tiek anksčiau ar vėliau užsigeidi grįžti į savo kūną. Kad pasimėgautum žemiškais malonumais. Šaltu alučiu, vėjelio gaiva paunksmėje, trumpais sijonais. Taip, brolyčiai ir sesutės, čia jums ne kokia saviapgauliška pramoga, laikinas juslių prablaškymas. Čia tikra ekstaziška palaima. Nesuklastotina būtis. Taigi patirkime visus įmanomus vasaros džiaugsmus ir padalinkime jais su kitais.

05 06. Mano romanai - ne idėjos; aš neturiu jokių idėjų. Pradedu nuo personažų, tai mane priveda prie keblios padėties, į kurią tie personažai linkę pakliūti, ir kaskart išeina kokia nors istorija. Taip pasakė rašytoja Ruta Koul. Išgalvota rašytoja. Taip parašė tikras rašytojas. John Irvingas. "Našlė vieneriems metams" puslapiuose. Ir kaip taikliai pasakė! Visada norėjau, nors ir nepakankamai stengiausi, tiksliau apibrėžti saviškį priėjimą prie kūrybinio proceso. Ko gero taip ir bus: visų pirmą noriu papasakoti kokią patrauklią istoriją. Su vienokiais ar kitokiais pamąstymais ir įžvalgomis apie šiuolaikinio gyvenimo išraiškas. Mano asmeniniais pamąstymais ir įžvalgomis. Kiti gali galvoti kitaip. Irvingas Rutos Koul lūpomis pridėtų: "Čia juk romanas. Jie mano veikėjai - daro tai, ką aš noriu, kad jie darytų. Jis nėra "apie" ką nors. Tai tiesiog gera istorija". Už geras istorijas, draugai! Beje, Irvingas gimęs tą pačią dieną kaip ir aš. Kovo 2. Turėtume gaudyti panašias bangas. Prieš 10 metų, gegužės 8, anapilin iškeliavo mano tėtukas. Ot tas tai mėgo geras istorijas! Mane prie jų nuo mažens ir įpratino. O vėliau ėmiau savo sugalvotus personažus pagal įvairaus dizaino ir konstrukcijos dūdeles šokdinti. Šoka, rupūžės, ir trypia bandydami savo egzistenciją pateisinti. O aš jaučiuos kaip mažas dievukas. Bet greičiau Dariukas. ;)

04 17. Oho, kaip tas laikas bėga! Lyg būčiau kokią naujieną pasakęs;) Jau Velykos ant nosies! O aš savo kasdieniniuose darbeliuose paskendęs netgi užmiršau apie savo tinklalapį. Prisiminiau. Deja, siautėjant pavasariui neturiu daug kuo pasigirti. Su Levio pagalba susiremontavau virtuvę. Du metus delsiau vildamasis, kad virtuvė susiremontuos pati. Galiausiai prieš tas pačias Velykas pasiryžau atsinaujinti ir pasigražinti buitį. Pavyko. Laukiu naujienų iš "Alma littera". Jie lyg ir susidomėjo mano kūriniu "Kaip aš kritau į šulinį." Leis ar neleis, bus nuspręsta per artimiausią naujų knygų svarstymą. Net miegodamas laikau kumščius suspaustus ir tikiuos pačio geriausio. Rytoj važiuoju į Radviliškį. Pasidarbuoti ūkyje, kovoti su obelis apipuolusiomis kerpėmis. Kad žydėti ir vaisius megzti netrukdytų! Va tokia rami kasdienybė prieš gražiausią pavasario šventę. Visiems linkėjimai. Atgimimas tęsiasi!

03 25. Turėtų būti istorinis įvykis. Istorijos, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieku aš. O įvykis toks: šiandien parašiau pirmą lapą naujo savo projekto. Jei viskas klostytis, kaip ir turėtų klostytis, galbūt šis projektas išsivystis į dar vieną mano romaną. Darbinis pavadinimas: NAKTINIS TARIFAS. Iš pavadinimo visai teisėtai galėtų kilti mintis, kad knyga bus apie Lesto, maloniai mums tiekiančią elektros energiją. Naktimis pigiau. Mano projekte bus atvirkščiai - naktinis tarifas bus brangesnis. Kadangi kalba eis ne apie skirstomųjų elektros tinklų darbuotojų ir jų viršininkų santykius. Vien perskaičius nusipurtai: kaip viskas turėtų būti nuobodu. Ne, kalba eis apie tikruosius nakties valdytojus ir pranašus: taksistus. Susipažinkit - taksi firma "Nakties ekspresas". Dirbanti išskirtinai tik naktimis. Jau esu sukūręs ganėtinai detalius kiekvieno veikėjo fizinius/fiziologinius/psichologinius portretus. Jie - komanda. Jie turi apie ką papasakoti, jie turi misijas. Jie kitokie. Kažkuo pranašesni. Turėtų būti. Bent jau mėgaujasi naktiniu gyvenimu. Savanoriškai iškeitė jį į banalią dienos šviesą. Nes juk tamsoje blogis ir jo apraiškos nelyginant labiau izoliuotos, pastebimos, kartu su baimėmis, grėsmėmis. Pabandyk prisijaukinti tamsą. Ištverti. Net švenčių dienomis. Atsiprašau. Naktimis. Net per Kalėdas. Net per Naujuosius metus. Rodos, įsijaučiau. Pats nekantrauju pamatyti, kuo visa tai baigsis. Gali tekti palaukti. O kur nupulsi?

03 11. Tiek visko per paskutiniąsias tris savaites nutiko, kad net nežinau, nuo ko pradėti. Juokauju. Dar ir kaip žinau. Per patį gimtadienį - kovo 2 dieną (kas nepasveikinot, galit pasveikinti kad ir dabar; sveikinimų niekad nebūna per mažai) - pabuvojau geriausios grupės pasaulyje Dream Theater koncerte Vilniuje. Vaje vaje. Grojo visas kvintetas išsijuosęs prakaito negailėdamas net tris valandas. Kad mane - savo senajį gerbėją dar nuo, atrodytų, nebeatmenamų 1992 metų visakeriopai pradžiugintų. Oi, kaip paradžiugino. (Pasikapstom giliau po playlistą: sugriežė 5 gabalus iš Dream Theater albumo, 2 iš A Dramatic Turn of Events, 1 iš Black Clouds & Silver Lining, 4 iš Metropolis Pt.2, 1 iš Falling Into Infinity, 5 iš Awake. Viskas pas mane užprotokoluota!) Susigraudinęs ir apkvaitęs nuo hormonų pertekliaus siunčiau puikiesiems kūrybingiesiems nesenstantiems muzikantams oro bučinius. Jie juos maloniai priiėmė ir pažadėjo: dar grįšim. Tiesa, nedetalizavo - į Lietuvą ar į Europą. Svarbiausiai, kad grįš! Dar prieš koncertą palaipiojome Vilniaus kalnais - Altanos ir Trijų kryžių. Galvojome užsikabaroti ir į nuplikusį Gedimino kalną, bet patingėjome. Gal ir gerai. Kitą rytą labai jau skundėsi ir balsu raudojo Gintariuko kojų raumenys. Atprato žmogus nuo sporto. O mums su Kęstuku ir Remyga visiškai nieko - tarytum būtumę užsigimę alpinistai. Įkalėme triskart kartaus IPA (Indian Pale Ale) alučio. Dabar jį ir lietuviai įsigudrino daryti. Gerai! Tiktai moterims vargiai tokia patrigubinta apinių dozė patiktų. Kad nors kažkiek atitaisyčiau šį nesusipratimą, per kovo 8 mintyse padovanojau visoms pasaulio moterims po 5 raudonas tulpes. Globalinis atšilimas iškart pakilo papildomais penkiais laipsniais nuo sužibėjusių viso pasaulio moterų šypsenų. Tai pajutome ir mes, gyvenantys brangioje tėvynėje Lietuvoje. Termometro stulpelis pasiekė niekada nematytą neregėtą kovo pradžioje +14 laipsnių padalą. Išsiplikinęs - protingai išsiplikinęs - sėdau ant dviračio ir nukūriau į centrą. Švęsti Nepriklausomybės atkūrimo dienos. Lietuviais esame mes gimę...

02 21. Gyveno 19 amžiuje anglų tekstilininkas, rašytojas, poetas, tapytojas, architektas, socialistas Viljamas Morisas. Jis teigė: skirtis tarp meno ir amatininkystės, tarp sumanymo ir atlikimo turi būti panaikinta: kiekvienas žmogus, priklausomai nuo gabumų, gali būti grožio kūrėjas, nesvarbu, kas kuriama - paveikslas, drabužis, baldas, anekdotas, ir kiekvienas žmogus turi teisę kasdieniniame gyvenime save apsupti gražiais objektais. (Moterys įskaičiuojamos. Dariuko pastaba.) Galiausiai Morisas ima dejuoti dėl masinės gamybos, persismelkusios ir į amatus, ir į tą patį meną. Savo ruožtu šias Moriso mintis perskaičiau Mišelio Huelbeko romane "Žemėlapis ir teritorija". Argi nenuostabu, kaip knygos ir tekstai keliauja į kitas knygas ir, šiuo atveju, į tinklalapius! Vis dėlto mintis turėtų įkvėpti vienodai pakiliai nepriklausomai nuo to, kokioje informacinėje talpykloje ji būtų atrasta. Kurkim ir džiaukimės procesu, dėję skersą ant visų ekspertų. Ir padarykim sau paslaugą: nelyginkime savęs su kitais, lyginkime save su savimi. Ankstesniu ir dabartiniu. Patobulėjusiu, subrendusiu. Šįsyk jau originali Huelbeko mintis: "Mes irgi produktai - kultūriniai produktai. Mes irgi susinešiosim. Mūsų funkcionavimas yra identiškas kitiems (masinės gamybos) produktams - skirtumas tik tas, kad iš esmės nepatirsim nei techninio, nei funkcinio patobulinimo, lieka tik reikalauti tikrų naujovių. Tačiau tai niekis, visiškas niekis... Mylėti, juoktis ir dainuoti!" Ką čia ir bepridursi... Nebent Celine Dion dainos stulpelį: "O kaip norėčiau daininykas būti, kad uždainuočiau, kas toksai esu. O kaip norėčiau rašytojas būti, kad parašyčiau, kaip gyvenent gražu. / O kaip norėčiau meninykas būti, kad visą pasaulį galėčiau pakeist. Ir susikūręs anarchisto būtį, Kaip milijonierius gyventi galėčiau sau leist..." Mylėti, juoktis ir dainuoti!

02 04. Už lango plikledis. Droždamas į krautuvę ar tiesiog droždamas iš namų pasmerki visus savo kaulelius dideliems išbandymams. O juk žmogus yra vienintelis žinduolis planetoje, kuris griūdamas ant žemės sugeba susilaužyti kaulus. Net drambliui ar žirafai, kurie pagal savo kūno sudėjimą turėtų daug didesnius šansus kaulų lūžiams, tai nepasiseka. Kita vertus, iš kur dramblys su žirafa Afrikoje ras plikledį? Po tokios šaunios įžangos pacituosiu vieno gerai žinomo rašytojo mintį, išsakytą Mogolų (ne mongolų, nemaišykit) dinastijos imperatoriaus lūpomis: "Žmonių padermės prakeiksmas - ne kad esame tokie skirtingi, bet kad esame tokie panašūs." Tad dar vienas patvirtinimas, kad kaulus dribdami ant slidaus šaligatvio galime susilaužyti visi - storas ir plonas, turtingas ir biednas. Apie turtuolius ir biednus. Papuolė man į rankas vienas taip vadinamas self-help (padėk sau, jei toks gudrus; aut. past.) skaitinys. T. Harv Eker "Milijonieriaus proto paslaptys." Ten Harvas kantriai dėsto, kuo biedni skiriasi nuo turtingų. Ogi niekuo, išskyrus mąstyseną ir požiūrį. Ot, čia ir prasideda didžiuliai neatitikimai. Keletas pavyzdžių: Turtingi įsitikinę: aš esu savo gyvenimo kūrėjas. Vargšai įsitikinę: nuo manęs niekas nepriklauso. Turtingi dirba, kad taptų turtingesni. Vargšai dirba, kad netaptų vargesni. Turtingi tampa turtingais. Vargšai nori tapti turtingais. Turtingi mato galimybes ir perspektyvas. Vargšai mato kliūtis. Turtingi bendrauja su turtingais ir sėkmingais žmonėmis. Vargšai bendrauja su vargšais ir nevykėliais. Turtingi linkę gauti pinigus už savo darbo rezultatus. Vargšai linkę gauti pinigus už atidirbtas valandas. Turtingi teikia pirmenybę „ir tam, ir anam“. Vargšai renkasi „arba tą, arba aną“. Turtingiems rūpi savas kapitalas. Vargšams rūpi algos dydis. Turtingiems dirba pinigai. Vargšai dirba dėl pinigų. Turtingi kiekvieną savo gyvenimo minutę mokosi ir auga. Vargšai tiki, kad žino pakankamai. Pastarasis, ko gero, pats geriausias. Kai pagalvoji, kiek aplinkui gudragalvių priviso! Ypač neatsistebi, kaip uoliai tokie dalina patarimus. Nors patys yra visiškoj subinėj arba arti jos. Dar viena ir kartu paskutinė Harvo išmintis: Jei tavo reikalai klostosi ne taip, kaip tu norėtum, reiškia, kad tu kažko nežinai. Taigi reikėtų dar gerokai pasvarstyti dėl tos koncepcijos: ar iš tikrųjų mes tokie panašūs? Išlįskim iš savo komfortiškų pasaulėlių su minkštu foteliu bei distanciniu pultu ir pamąstykim. Smegenims mankšta irgi nepakenks.

01 21. Nė kiek neperdėsiu pasakydamas, kad su šia būsena susiduriu mažiausiai tūkstantį kartų per metus. Greičiausiai nuo tos pačios minutės, kai suvokiau save kaip kaprizingą individą, visada turintį kažko trokšti ir tuos troškimus bandantį a) patenkinti; b) pasiųsti velniop. Taigi kuo nuoširdžiausiai pritariu gerbiamo 18 amžiaus poetu Thomas Grey apibūdinimui dėl "ypatingos, savimi besimėgaujančios nuotaikos, kurios metu geriausiai klausytis Mocarto Requiem motyvų". Ta ypatingoji netekties būsena: kažkas prarasta, tačiau žmogus nelabai nutuokia, kas tai galėtų būti, tai jausmas, neišreiškiamas žodžiais, ir todėl jį galima patirti vien kaip tuštumą. O kadangi ne tik gamtai, bet ir pačiam individui niežti nagai bet kokia kaina tą tuštumą užpildyti, jis priverstas ją... užpildyti. Kitaip... bus blogai. Atsidursi šiknoj, nuo savęs pridėčiau. Kita vertus, tas tuštumos užpildymo varikliukas gali pamažėle nuvairuoti tave į besotiškumą ir visišką išsekimą. Nelengva nenustygstamai vaikytis pasitenkinimo! Taigi apie kokį jausmą - būseną - aš čia jau geras aštuonias eilutes šneku? Apie baltu gedulo apdaru apsigobusią melancholiją. Ilgesio seserį ir nepasitenkinimo sutuoktinę. Ir tikrai, kaip tu nesijausi išsekęs ir niūrus, jei tik tu pats, o ne kas nors kitas iš šalies esi atsakingas už savo gerovės ir laimės kalybą. O kur dar ta iki kraštutinumo reikli visuomeninė ir socialinė aplinka, reikalaujanti iš vargšo individo kuo aukštesnių rezultatų ir lūkesčių pateisinimo. Norom nenorom įsilieji į nuožmią konkurencinę kovą. Juk kaip sakoma? Šiuolaikinio vyriškio vertę nusako jo profesinė sėkmė. Nenuostabu, kad anksčiau ar vėliau imi ir pavargsti būti savimi. Kas čia dabar Dariukui užėjo, kad ėmė tokiomis nesaldžios būties temomis samprotauti? Žiemos šalčiai galvos kraujagysles paveikė? Oi, ne. Tokiu šaltu laikotarpiu aš išvis atsisakau laukan nosį kišti! Tik į krautuvę ir atgal. Ant minkštos sofos. Su knyga rankoje. O viena tokia į rankas gulė būtent apie melancholijos fenomeną. Karin Johannisson "Melancholijos erdvės." Tad nieko nelaukęs dalinuosi šviežiausiomis mintimis ir apmąstymais. Pats tinkamiausias metas!

2014 01 09. Visur vienodos taisyklės. Arba kitaip: visada vienodos taisyklės. Nes schema visuomet jei ne vienoda, tai panaši: laukei švenčių, demonstruodamas užslėptą šykštumą lakstei po miestą ieškodamas kuo pigesnių - arba su ženklia nuolaida - dovanų, puošei spygliuotą nukirstą medį ar bent jau šaką, kepei virei troškinai patiekalus šventiniam stalui, valgei valgei dūsavai, per pauzes tarp kąsnių įkaldamas. Saikingai arba nelabai. Man per praėjusias šventes gavosi nelabai. Betgi galutinis rezultatas toks pat: stalai nukrauti, indai išplauti, trys karaliai paviešėjo, pasismagino ir išvyko atgal į šiltuosius kraštus, skarotas nukirstas medis atsidūrė konteineryje, kur jam ir vieta. Vėl blaiviai pažvelgi į gyvenimą. Nelabai permanydamas, buvo iš tikrųjų tos šventės ar tiesiog praskuodė pro šalį niekieno nekliudžiusios? Atsidūsti ir pažvelgi į kalendorių ieškodamas kitų egzistenciją įprasminančių datų. Matyt, arčiausiai bus tautiškumą keliom minutėm sukrutinanti vasario 16. O po to... O po to bus gimtadienis, KOVO 2. O tiksliai per gimtadienį, lyg būtų iš anksto pasitarusi su astrologais, į Vilnių atvažiuos pati geidžiamiausia planetoje grupė Dream Theater! Va čia tai tai tikra šventė, neabejotinai avansu vainikuosianti visus atėjusius/einančius/besitęsiančius metus. O vėliau tebūnie kad ir pasaulio fulbolo čempionatas. Ir bus. Dvidešimtasis pagal skaičių. Jubiliejinis. Birželio 12 - liepos 13 dienomis. Metai iškart pasipuošę gražiausiomis spalvomis. O šventės. Šventės tebūnie kasdien. Širdyje. Sena nuvalkiota tiesa, bet tu pabandyk. Nepasigailėsi. Oi, atsiprašau. Nereikia jokių "ne". Gyvenam tik pozityvia nata. Įžiebiam žvaigždę.

12 21. Šį trečiadienį - gruodžio 18 - visiškai oficialiai užbaigiau su savo nauju kūriniu KAIP AŠ KRITAU Į ŠULINĮ. Kaip pasakytų mano FX mokytojas Walteris: Done and dusted. Pastangos atitiko lūkesčius. Smagu ir prasminga:) Lauksim ir stebėsim, kokiais keliais mano kūrinys pasklis po platųjį pasaulį. Apie pasaulį: štai taip savo instrumentinį gabalą In This Life apibūdino gerbiamas būgnininkas Virgil Donati: "pasaulis, kuriame mes gimėme, visiškai skiriasi nuo to, kuriame mes dabar gyvename". Geriau nė nepasakysi. Bet jei pasaulis ir skiriasi, žmonės daugmaž išlieka tokie patys - su savo skundais, atviravimais, prisipažinimais, įžvalgomis, geismais ir troškimais. Ir noru gyventi komfortabiliai. Taigi ateinančių švenčių proga ir norėčiau palinkėti: gyvenkim komfortiškai, tačiau kartas nuo karto padarykim kažką nekomfortiško - kad ištrūktume iš rėmų. Bent valandai, dienai, parai, savaitei. Nuo mažų pokyčių prasideda didelės permainos. Arba kažkas panašaus. Į sveikatą!

11 25. - Viena tokia mintis į galvą puolė. Atsimenu, kažkas rašė, gal Kundera, bet gal ir ne Kundera, kad žmonija nuo pat pradžių pasuko ne ten. Iškart juokingai skamba. Pasuki kažkuriuo keliuku, ir nueini į visai negrybingas vietas. Ir grįžti nebeįmanoma. Jau visai kitas miškas. Taip ir lieki be grybų, tik su tuščiu krepšu. Į kurį krauni viską, ką randi: uogas, kankorėžius, riešutus, šlapias malkas, kiškio kopūstus, paparčių žiedus.
- Bet ne grybus, - susijuokė Partneris. – Pagavau mintį – išėjai grybų, bet darei viską, kad jų nerastum.
- Ir kaip tu galvoji, kur mes pasukom ne ten?
- Ar nelabiau tiktų klausimas kodėl?
- Kur ar kodėl, šiuo atveju nedidelis skirtumas. Svarbiausia, kad pasukom.
- Sakyk savo versiją. Man kol kas labiau kapučinas rūpi.
- Sakau savo versiją. Ką tik sugalvojau. Dėl mūsų noro lyginti. Save su kitais. Žiūrėk, Mykolas turi geresnę kuoką ir gražesniu šerno kailiu apsisiautęs, o aš su savo pagaliuku net nuo lūšies neatsiginsiu, ką čia apie grybavimą bešnekėti. Arba dar blogiau - su savo nušiurusiu šerno kailiu sušalsiu. Sukyla nepasitenkinimas ir pavydas. Kaip čia dabar gaunasi? Varysiu, matai, aš grybų, kol tas šunsnukis su savo kuoka prieš mūsų urvo neandertalietes puikuosis. – Visva pradėjo garsiai juoktis. - Jei ką, aš apie kuokas tiesiogine prasme kalbu.
- Gerai gerai, susikoncentruojam į Mykolą.
- Taigi Mykolas. Tai jis turėtų lįsti lauk ir mums visiems grybų parnešti. Bet ne, man orumas neleidžia, kad kažkas už mane grybautų. Verčiau aš pats dar krūtesnę už ano kuoką iš ąžuolo išsilaušiu ir kailį nuo šerno dar puikesnį nudirsiu. Ot, čia jau susiduriam su konkurencija. Bėgu mišku, kol galų gale susivairuoju galingą kuoką. Nutykau šerną ir gerai jam užtvoju. Va ir kailis naujas yra. O štai iš dešinės keliuku atrisnoja Petras iš gretimos olos. Iškart pastebiu, jo kuoka visai nusususi. Taigi aš jau automatiškai vertinu, ar jis turi daugiau, ar mažiau? Kitaip, ar jis aukščiau manęs, ar žemiau? Jei mažiau ir žemiau, galiu Petrui kuoka net trinktelėti. Jei daugiau ir aukščiau – gal kitą kartą, kai aš pats turėsiu daugiau.
- Jo, apie grybus kol kas kalbos nėra. – Dar garsiau nusikvatojo Partneris. – O ką, visai nieko versija. Lyginimas tikrai skatina lenktyniavimą, o tas kelia progresą.
- Kuriuo, pasirodo, gali pasidžiaugti ne visi. Ypač kai pakeli galvą ir pamatai – oho, kokį didelį namą Antanas ant kalno pasistatė!

Kadangi nieko išskirtinesnio šį palyginus šiltą lapkritį mano gyvenime nevyksta, nutariau paskutinį kartą pasididžiuoti savo baigiamo rašyti kūrinio "Kaip aš kritau į šulinį" paragrafais. Tikiuosi labai palankaus galutinio rezultato iš įdėtų pastangų. Susitiksim žiemą!

10 29. "Vadovaudamasis iš senų laikų galvoje įrėžtu planu be didesnių klaidžiojimų išvedžiau savo draugelius prie tilto Malūnų gatvėje. Begalinį kitimą įamžinantis Vilnelės vanduo daužėsi į apsnūdusius dugno akmenis. Prie tilto turėklų gausiai prikabinėtos spynos bylojo apie esamą meilės stovį: kai kurios buvo jau gerokai aprūdijusios, kitos vis dar spindėjo neišblėsusių jausmų pažadais. Po kelių minučių nerūpestingo šlitiniavimo siaura akmenimis grįsta gatvele išlindome prie Angelo. Arvis instinktyviai persižegnojo. Levis gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad angelas labai panašus į jo buvusią bendradarbę, tik sparnų ana neturėjo ir iš rago išgerdavo tik per visuotinius firmos balius. Aš išlikau neutralus. Toliau kantriai lipom į viršų besiraitančia betonine vaga. Pasukome į Krivių gatvę. Išvargę ir nebepasitikėdami savo galūnėmis pagaliau pasiekėme Užupio gimnaziją. Užlindome už jos. Paliepiau visiems šviesti mobiliaisiais telefonais. Šiaip ne taip suradau slaptą takelį. Įsikapanojome ant Altanos kalno šalia kūrybingų grafiti meistrų stropiai apkeverzoto bokštelio, kurį prieš karą pasistatė tokia vilniškė Melanija, idant su vyru augintų šiltų kraštų vaisius ir augalus. Deja, neišliko nei augalų, nei Melanijos. Atsivėrė pasakiška Vilniaus panorama. Arvis aiktelėjo, pasibėdavojo, kad neprigriebė su savimi fotoaparato, ir puolė traukti laukan butelį. Tiesiog privalom įamžinti šios akimirkos unikalumą puikiu šampanu! Levis pasiuntė kelis kinų liaudies kvapais persisunkusius debesis į dangų. Aš bandžiau išlinkti neutralus, bet nesigavo.
- Argi negražu?! – patetiškai sušukau." Autobiografinio-fantastinio kūrinio "Kaip aš kritau į šulinį" nuotykiai tęsiasi. Greit vėlinės, todėl pats laikas pigiai įsigyti pakuotę kapų žvakučių. Be to, lapkritis - pats tas metas apmąstymams. Apie laikinumą ir amžinybę, apie nuolatinį bėgimą ir ramų atokvėpį. Ir apie meilės stovį pamąstyti nepamaišytų. Tik kur jinai slapstos, kas pasakys?

10 14. "Vos perlipus „Gardžiosios visžolės“ slenkstį tapo aišku, jog mūsų laisvas stilius su likusių svečių laisvu stiliumi turi mažai ką bendro. Tiesa, ir vienur, ir kitur dominavo kelnės, džinsai ir marškiniai. Tačiau jų kelnės, džinsai ir marškiniai išsiskyrė šventine dvasia. Mes vakarėlio perspektyvai galėjome pateikti tiktai kasdienišką stiprokai apnešiotą aprangą. Gerai, kad buvo „Biplanai“. Jų rokeriškas stilius bent jau kažkiek priminė mūsiškį kasdienišką. <...> Eksperto žvilgsniu įvertinau šokančių ar vis dar sėdinčių, bet tikrai šoksiančių vakarėlio dalyvių asortimentą. Galbūt ieškojau sau poros. Iškart išskyriau tris rimtesnes kandidatūras. Pakankamai jaunas ir išmintingas, kad net šinkančios į mane nežiūrėtų. Buvau lengvai melancholiškas. Matyt, aplinkos pokyčiai kalti." Pagaliau šiandien kone po pusė metų pertraukos ryžausi prisėsti prie savo autobiografinio-fantastinio kūrinio "Kaip aš kritau į šulinį". Pats nustebau, kaip entuziastingai liejosi eilutės. Matyt, būsiu pasiilgęs kūrybinio proceso. Subrendo metas, įkvėpė ruduo lapus geltona raudona oranžine spalvomis nudažęs. Gaila, kad šį sezoną grybų pernelyg daug į mano trumparegišką akiratį nepapuolė. Betgi paskutinės išvykos į mišką metu pavyko ruduokių pilnai keptuvei pririnkti. Oi, tas neišpasakytas skanumėlis...  

10 03. Grūdinamės, vyrai! Nelaukatai netikėtai rudenėlis atplasnojo su atšiauriu arkties vėju ir visiškai kūno nelepinančia temperatūra. Klastingos naktinės šalnos pakirto gležnus darže auginamų čili pipirų vaisius. Nepritaikyti jie Lietuvos klimatui ir gomuriams - tegul veisiasi ten, kur jiems ir vieta - Pietų Amerikoje ir Azijoje. O mes ir su cepelinais puikiausiai išsiversime. Deja, kol kas ant cepelinų altoriaus nepaaukojau nė vienos naujojo derliaus bulvės. Bet paaukosiu, tikrai paaukosiu! Net ir mama keistu būdu perskaičiusi ant pakuotės "kalakutiena" parsinešė namo maltos kiaulienos. Bus cepelinams, persižegnojusi pasakė. Taigi bręsta puota! Dar kažkiek apie temperatūrą - šiuo momentu pas mane namie lygiai +13,5 laipsnių Celsijaus. Išlipi rytais iš lovos lyg į šaltą vandenį. Kažkoks mistiškas tas mūsų butas - niekur taip nėra vėsu. Lyg kokie poltergesitai pro plyšius ledinį orą pūstų. O gal dėl to, kad kampinis? Taigi grūdinamės, vyrai! Einu kiaušinienės su paskutiniaisiais špinatais kept.

09 10. Nukasėm bulves. Derlius neprilygo pernykščiam, tačiau nesiskundžiam - pasodinom šiemet daugiau, taigi skaičiai ir kiekiai susilygino. Šakniagumbių supylėm į aruodus ir didelių, ir sėklinių. Statybinės medžiagos cepelinų baliams užteks su kaupu. Tiktai reiks ateity tuos balius bandyti organizuoti. Nors į bulvių faną aš nebent iš tolo kažkek panašus. Va ir šiandien bulviakasio proga pasikepiau orkaitėje karštų sumuštinukų su sesės iš Norvegijos lauktuvių parvežta rūkyta lašiša. Apsirijimas, ir dar su paskutiniaisiais žaliais agurkais. Dienos kol kas saulėtos, tiktai pati rudens pradžia nestipriai lietaus pirštu pagrūmojo. Turbūt ir grybukų miškuose pridygo, reiktų nueiti ir patikrinti. O ir mūsų gimtasis iki gyvo kaulo užknisęs miestas greit savo 777 jubiliejų švenčia. Nejaugi teks prisidėti prie šventiško šurmulio ir bene 777 - ajį kartą gyvenime praskrosti pro centrinę gatvę nusidriekusius balaganus su vylingai į kiekvieną potencialų klientą besidairančiais prekeiviais? O juk ir prekės, ir šventinė programa visada vienos ir tos pačios. Su fejerverkų svaigia injekcija pačioje pabaigoje. Gal ir gerai, kad kažkas dar stengiasi pastovumo dvasią išlaikyti. Nenusivilsi. Neapsišausi.

09 03. Pagaliau užbaigėme su vasara. Kad kuo greičiau patvirtintų kalendorinius pokyčius, gausus lietus ir vėsokas oras bematant nubrėžė griežtą liniją tarp metų laikų. Kepenys ir inkstai iškart lengviau atsikvėpė - nebereiks mums vasarinėse Dariuko linksmybėse dalyvauti ir dideliais kiekiais nefiltruotą alų filtruoti. Vasaros pabaiga išpuolė išties turininga. Po trijų metų pertraukos aplankyti gimtinės ir artimųjų grįžo sesuo Rita. Paliko vaikus, paliko vyrą Amerikonijoj ir atskrido. Savaitei. Priėmėm ją su cepelinais, rūkytais mėsos gaminiais, šakočiais ir kitais privalomais lietuviškais atributais. Priėmėm su gražiu saulėtu vasaros pabaigos oru. Naudodamiesi šiuo visuotinio svetingumo priepuoliu nukūrėme į Palangą. Susitikome su giminėmis iš Telšių. Pasikaitinome papludimy netoli tilto. Poilsiautojų gretos buvo gerokai praretėjusios. Niekas bandomis į Baltijos jūrą myžti nebepuolė. Pirmą kartą gyvenime nufotografavau saulėlydį. Ta proga pro grimstančią į jūrą saulę praplaukė jachta su iškilmingai papūstomis burėmis. Sutemus užsukome į ukrainiečių restoraną paragauti barščių su gorilka. Tiko ir barščiai, ir gorilka. Va taip ir panašiai mes ir pergyvenome paskutinius vasaros atodūsius. Išskrido sesė atgalios į Amerikoniją. O aš bandysiu surimtėti. Ruduo vis dėlto.

08 25. Po ilgesnės pertraukos vėl tariu svarbų žodį. O žodis toks - vasarą, brolyčiai ir sesutės, metas rimtas. Turi ilsėtis, medituoti, alų gerti ir apie jokius svarbius žodžius net nepagalvoti. Nes tuščia jų, tų žodžių. Tik giluminės mintys ir iš jų išsivystę veiksmai sukuria nepamirštamą patirtį, o žodžiai viską iškraipo ir sumenkina. Todėl nuo žodžių prie veiksmų. Kaip ir pernai, ir užpernai, taip ir šiemet su Mindučių buvome nusidanginę į Dievo seniausiai užmirštus kraštus - į Visagino apylinkes, į "Pavasario" sodų bendriją, į tėvo Zenono svetingus namus. Dviračiais aplėkėme visą regioną, na, gal ne visą, bet kažkiek vis vien aplėkėme, išsimaudėme bene penkiuose ežeruose, užmušėme keletą tuzinų žalsvų bimbalų, saikingai išgėrėme alaus. Susidarė du didžiuliai maišai suspaustų bambalių. Patikimiausia priemone nuo kepenų išsekimo pasirinkome Zenono su meile užaugintus pomidorus. Jų sukirtome net du kibirus. Ir ką, padėjo. Viduriai buvo laisvi kaip vėjas. Patologas anatomas Vladas kartkartėmis užsukdavo ir padėdavo mums saikingai mėgautis alumi. Savo skalpeliuką visuomet laikydavo paruoštą kišenėje. Mes apie tai žinojome, o jis žinojo, kad mes žinome. Todėl gyvenome taikiai ir, kaip pridera tikriems vyrams, vos ne vos pasipykdami. Labiausiai įsiminusi viešnagės frazė: "Naša kompanja newielka, no pšyjemna - lekaš, aptekaš, čy kurvy i ja". Laisvas vertimas: mūsų kompanija nedidelė, bet maloni - gydytojas, vaistininkas, trys laisvo elgesio merginos ir aš. Kaip jau turėjote suprasti, aš - tai aš, Dariuks. Padariau kelias nuotraukas. Jas rasit Vaizdai skyriuje. Ir dar. Už Lietuvą, vyrai!

07 21. Regis, vasarėlė galutinai apsisprendė ir įsiklausiusi į trijų myžančių brolių rekomendacijas padarė radikalų posūkį vėsių, vėjuotų ir lietingų pokyčių pusėn. Tuo mes puikiausiai įsitikinome su amžinu bičiuliu ir sugėrovu Arūnu Batsiuviu. Sugalvojome mat pramankštinti kojas ir patikrinti naują maršrutą - savo ratuotomis nemotorizuotomis priemonėmis pagal neseniai nutiestą magistralę dviračių taku numinti iki Radviliškio. Iki Basankės. Ir išties minimas buvo lengvas ir nerūpestingas, nors ir atmiežtas trumpų lietučių protrūkiais - smagiai riedėjome nuokalnėmis žemyn net nepagalvodami, kad grįžtant nuokalnės gali virsti kalnais. Taigi nulėkėme į Radviliškį pasišvilpaudami. Kad palaikytume darbinę dvasią ir entuziazmą, Norfoje apsipirkome alumi ir karšto rūkymo atlantine argentina (beje, pagautą islandų žvejų. Beje, tikrai labai skanią.) Nusigavę į maniškes valdas Basankėje deramai pasistiprinome ir dalgiais nupjovėme - bet greičiau nukapojome - žolę. Vėlei užsėdome ant savo ištikimų plieninių žirgų ir susiruošėme į Šiaulius. Štai čia ir prasidėjo tikrieji išbandymai. Neabejotinai Šiauliai bus aukščiausiai virš jūros lygio iškilęs Lietuvos miestas. Visą kelionę stūmėmės išimtinai į kalną, į veidus pučiant atšiauriam šiauriui. Porą kartų teko sustoti atsikvėpti ir pasisemti gyvybiško eleksyro "Pilies menės" alaus pavidalu. Eleksyras mus ir išgelbėjo - laimingai pasiekėme dviratininkų miestą, pagrįstai didžiuodamiesi savo kojų pasiekimais ir ištverme. Ir vėl dairomės naujų iššūkių. Taip ir gyvenam.

07 07. Nepasišiukšlinom nei prieš karalių, nei prieš valstybę - Mindaugines atšventėme su derama rimtimi, su įprastiniu santūrumu ir su būtina karštam vasaros metui pramogų dvasia. Užsėdę ant plieninių žirgų - pats tinkamiausias palyginimas mūsų dviračiams - visa raita kariauna - Dariukas, Remyga ir Arūnas Batsiuvys - pro Kryžių kalną nurūkome link Naisių. Ten visada vasara. O tądien dar ir nemokamas festivalis visai šeimai, organizuojamas vietinio filantropo Ramūno Karbauskio, nusimatė. "Naisių vasara 2013". Bet pirmiau prasukome pro Arūno kaimą. Kad atgautume jėgas, pasisveikintumėme su karvėmis ir toliau tęstume kelionę į vienintelį bealkoholinį festivalį Lietuvoje, o gal ir visame Žemės rutuly. Gal ir gerai, kad bealkoholinis, ir pinigų mažiau išleisime, ir su įkaušusiais kaimiečiais nereiks kumščiuotis, ieškojome visame tame pliusų. Kadangi festivalis buvo "šeimos", nutarėme bent kelioms valandoms tapti daug artimesniais - netgi pusbroliais. Numynėm mes į festivalį - viskas kaip gražiausioje jarmarkoje. Pasižiūrėjome į gausius komersantus, jaukiai įsikūrusius savo palapinėse su kalnais vietinės ir užsieninės produkcijos, paspoksojome į klounus, važinėjančius vienračiais dviračiais ir žongliruončius kamuoliukais, mestelėjome akį į žirgų varžybas. Į surikiuotus parodai traktorius bei sėjamąsias irgi pažiūrėjome, darniomis lietuviškomis šeimomis tiesiog atsižiūrėti negalėjome, galiausiai susmeigėme žvilgsnius į vienas kitą - ale tikrai kaip pusbroliai! Šeimoms buvo dovanojamas Andriaus Mamontovo muzikinis albumas „Pusė penkių. Šiaurės naktis“. Kaip šaunu, kad viskas dykai! Pasiėmėm atsminimui. Taip visiškai blaivūs bei šeimyniškai nusiteikę ir palikome Naisių vasarą su visais jos privalumais. Tik dėl vieno apmaudavau: nepamačiau, kaip stilistė ir kulinarė Agnė Jagelavičiūtė žmonėms rodė, kaip gaminti maistą. O aš dėl maisto iš proto einu! Galgi teks apsilankyti fiestoje kitąmet?

06 17. Vasara nesavanaudiškai dalinasi savo gėrybėmis: šiandien pirmąsyk paragavau mamos darželio braškių. Stebuklingas skonis! Ypač apliejus uogas tirštu šviežiu medumi. Svečiavausi sodyboje pas bičiulo Vaidoto tėvus. Jie laiko 5 avilius. Buvom pasiruošę sukti medų iki pat išnaktų. Deja, rezultatas visiškai nesutapo su mūsų lūkesčiais - vėlyvas pavasaris privertė bitutes tinginiauti ir laukti geresnių orų. Taigi iš 5 avilių prisukome tik kibirą medaus. Bet kokio gardaus, vėl pasikartosiu, kad užbėgčiau už akių nepasitenkinimui ir godulio apraiškoms. Vaiduotas suruošė mums tikrą griliaus puotą: pačirškino žąsų kepenėlių, vištos meduje, steiko. Pakepė žarijose paprikos. Kepenėles užgėrėme šampanu iš Šampanės, mėsą užkandome raudonu argentinietišku vynu. Netgi kasmet šiuo metu kamuojanti šienligė užmiršo mane kamuoti (užmiršo galbūt ir dėl to, kad buvau išgėręs tabletę nuo alergijos). Be to, mūsiškis Dariukas pagaliau išmainė šauniąją viengungių kompaniją į nuolatinę šeimininio židinio apdailą: atšoko savo, o ne kažkieno kito iš gausiosios giminės vestuves. Netgi stabiliausi kartais nusuka į šalį. Stabilumas - tai sąmonės būsena, staiga prisimenu eilutę iš neseniai perskaitytos Marko Douglaso "Prekiavimas zonoje" knygos apie rinkos treiderio psichologiją. Būtent stabilumo ir siekiame, kad jokia prieštaringa informacija neiškraipytų tikrovės vaizdo ir neįviliotų į iliuzijų spąstus. Tiktai kas pasakys, ar prekiavimo valiutomis tiesos tolygios egzistencijos pavidalams? Čia ir išgėręs šampano iš Šampanės nesuprasi.

06 03. Vasara su savo ištikimais tarnais kaitra ir saule įsibėgėja, todėl noras prisėsti prie tinklalapio ir girtis savo geraisiais pasiekimais gerokai apmalšęs. Bet kadangi pasiekimų anksčiau ar vėliau susikaupia, būtų nuodėmė jais su kažkuo nepasidalinti. Pirma. Po keleto dešimtmečių, praleistų ant sofų ir kitų nebrandžių gulinėjimui skirtų priemonių, pagaliau įsitaisiau didžiulę dvigulę 200x160 lovą su grotelėmis ir kokybišku 19 cm storio čiužiniu. Dabar išdidžiai galiu pareikšti, kad su vidutiniu amžiumi galop įgavau ir taip rašytojams reikalingo solidumo. Važiavom manosios lovos rinkti į mano rezidenciją Radviliškyje kartu su Leviu. Taip, ir vėl ta gyvenimiška ironija: su Leviu, o ne su kokia žavinga baldų surinkimo meną puikiai perkandusia moterimi. Kad pagal klaidžius brėžinius surinkę iškart ir išbandytume, atlaikys baldas visapusį spaudimą ar kapituliuos išbyrėjusiais medvarščiais ir lūžusiomis plokštėmis. Greičiausiai teks pasitelkti alternatyvius patikros metodus: krauti plytas bei akmenis ir šokinėti lyg ant batuto. Antra. Vietoje nenustygstantis ekstremalas Remyga pasiūlė vakar iki Pageliuvio numinti dviračiais. Drąsiai priėmiau šį iššūkį. Juk jau tris savaites iš eilės beveik kasdien šokstu į šios dviratės susisiekimo priemonės balną ir dumiu į įvairiausias paskirties vietas. Vis dėlto išbandymai kalvų kalvelių ir panašaus aukštyn kylančio reljefo pavidalu privertė mano kojų raumenis klykti iš nepasitenkinimo. Visgi įveikėme šį atstumą abiejomis kryptimis. Netgi išsimaudėme Geluvos ežere. Šiandien atsikėlus šlaunyse jautėsi maudimas, tačiau jį galėjai pavadinti nebent maloniu. Pailsėsiu vieną dienelę ir vėl išzvimsiu iš anksto nesuplanuota kryptimi. Tas labiausiai vasarą ir užveda - atsiduoti beplanei spontaniškai nuotaikai.

05 16. Pasodinom bulves. Du žodžiai, bet kiek daug pasako!

05 08. Oi, sesikės ir broliukai, po ilgo atšiauraus pavasario įsivažiavo neįprastai karštas laikotarpis - lyg vasara kokia. Iš striukių iškart į trumpas rankoves nėrėm. Beržai po langais jau žaliu rūbu velkas, paukščiai savo giesmėmis su visa gyvąja gamta koketuoja - neaplenkia nė homo sapiensų. Žolė tuoj tuoj įsakmiai reikalaus pirmojo patrumpinimo. Daržai klykia, sėklų jiems duok. Šiandien pirmą kartą gyvenime sodinau svogūniukus. Rudeniop tikėsiuos didžiagalvių svogūnų! Nuo svogūniukų patyliukais nukreipsiu savo prakalbą prie meno. Jogos meistras B.K.S. Iyengar rašė: Norint tapti menininku, būtinos trys savybės. Reikia turėti talentą, gebėjimą savo mene pasiekti meistriškumą. Reikia nepaprastai mylėti meną, kad galėtum vardan jo dirbti - ryžtingai, atiduodamas save, susitelkęs. Reikia būti kūrybingam, turėti vaizduotę, kad galėtum ieškoti naujų, neišvaikščiotų kelių. Betgi nereikia būti dideliu filosofu, kad permatytum - argi tai negalioja bet kokiai kultūringai žmogiškajai veiklai? Kas drįstų ginčytis, kad sodininkystė ir daržininkystė - tai ne pati aukščiausia meno forma, dalijanti mums miltingas bulves, storalapius kopūstus, provokuojančių formų morkas ir cukinijas, tuos pačius aštrumą gyvenimui suteikiančius svogūnus!

04 17. Pagaliau pavasaris! Pagaliau šiluma, saulė ir parkuose giedantys paukštukai. Pagaliau svarus pretekstas vėl pradėti mąstyti pozityviai. Ta proga išdėstysiu psichologijos daktaro ir tuo pačiu mano FX mokytojo Walter Peters išmintį apie pozityvų mąstymą: 1. Identify your negative thinking. Pirmiausiai suvok savo negatyvias mintis. Jas užrašyk ant popieriaus. Pakeisk pozityviomis. 2. Acknowledge good things. Susifokusuok į gerus dalykus. Padaryk "kas geresnio" dalykų sąrašą dienos pabaigoje. 3. Decreasing your doubts. Atsikratyk abejonių dėl to, ką darai. Ar tai būtų prekiavimas FX, ar kita veikla. 4. Look for positive friends. Čia jau viskas aišku - reikia, kad tave suptų linksmų laimingų pijokėlių kompanija. 5. Plan positively. Pagalvok apie savo ateitį, apie tai, kaip įgyvendini savo užsibrėžimus. Parašyk apie tai istoriją. Jei turi konkretų tikslą, ženk mažais žingsnias jo link. Kantrybė ir atkaklumas galų gale atsipirks. 6. Think rationally. Jei kas nesiseka, nepulk į paniką, nepasiduok trumlaikėm emocijom, pamąstyk, išnagrinėk aplinkybes racionaliai, logiškai. Štai tiek gerų dalykų. Tik vienas papildymas: vien perskaityti neužtenka, reikia veikti. Veikiam! Kvėpuojam! Budriai džiaugiamės pavasariu!

03 30. Žmogus ieško ne šypsenos laimės piešinyje, o palaimos gyvenime. Dailininkai tą puikiai žino, bet nesugeba pavaizduoti, todėl gyvenimo palaimą jie atskleidžia kaip džiaugsmą regėti. Va tokia kūrinį apibendrinanti įžvalga. O kūrinys - tai Orhano Pamuko "Mano vardas Raudona". Ketvirtoji lietuviškai išversta garbaus turkų rašytojo Nobelio premijos laureato knyga. Ketvirtoji mano skaityta. Ir labiausiai sužavėjusi. Apie šešiolikto amžiaus pabaigos Osmanų imperijos miniatiūrininkus, iki apakimo dailinančius rankraščių puslapius savo iliustracijomis ir bandančius kovoti su iš Europos besibraunančiu vakarietišku stiliumi. Kaip seniau, taip ir dabar. Globalizacija, jabitute! Pavasaris niekaip neina, nors Velykos jau rytoj. Už lango netgi lengvai sniguriuoja. Neabejotinai Lietuvoje klimato atšilimas neįmanomas. Turėsim greitai priimti į savo vėsias žemes visą nuo sausrų ir bado kenčiančią žmoniją. Šitokio visuotinio setelktumo Šv. Velykų proga visiems ir linkėčiau. Neaptsispirdamas pagundai kaip jau tapo įprasta baigsiu šią kovo pabaigos apžvalgą kita taiklia Pamuko mintimi: Jei nesvajosi, laikas amžiams sustos.

03 08. Tiek gėrio, tiek blogio požiūriu beprotybė - tai stiprios gyvastingos prigimties įrodymas, o kvailumas - silpnos, niekuo neišlyginamos prigimties liudijimas. Šitaip rašė Italo Calvino savo "Baronas medyje". Aš va ir pagalvojau, kurlink žengiu po savo elinio gimtadienio (beje, jis buvo nušvęstas labai ir labai puikiai bei kultūringai su daug vyno ir įspūdingų valgių (sau pačiam pasivizginti uodegą niekad nepamaišo))? Taigi kur suku: į beprotybę ar į kvailystę? Sudėliojęs pliusus ir minusus priėjau išties refleksišką išvadą: kai imuosi kažko naujo ir nepažinto, o imtis kažko naujo ir nepažinto tokiame brandžiame amžiuje ne kiekvienas bendraamžis ryžtųsi, neriu į tai su bepročiams būdingu (taip bent sakoma) atkaklumu ir pasišventimu; kai kalba pakrypsta į konvencinius konformistišką būtį (ir buitį) užtikrinančius dalykus, jaučiuosi absoliučiu kvailiu. Ir iš tikrųjų, kartais priklijuoti kokią atsilupusią plytelę vonioje būna nepalyginant sunkiau negu forex diagramose išmokti taisyklingai nubrėžti palaikymo/pasipriešinimo lygius. Jei jau prabilau apie plyteles (statybas), pabaigsiu šią post-gimtadieninę prakalbą to paties Calvino kita superine fraze: "Mūrydamas sieną, pagalvok apie tuos, kurie lieka kitoje pusėje!"

02 19. Sakyčiau, pergyvenam trečią žiemos pliūpsnį per visą ilgą iki kaulų smegenų įsibodėjusį žiemos sezoną. Pusnys vėl greitai iki kelių užaugs, sniegas akis lipdo, drėgmė į kūną smelkiasi. O aš naiviai maniau, kad "šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo, ir putodams sniegs visur į nieką pavirto". Nejučiom draugiškai iš pavydo paraudonuoji pagalvojęs apie porelę meninykų-valkatų Dainių ir Vaivą, šiuo momentu linksmai sau bekeliaujančių po Indiją. Dabar ten +30 laipsnių celsijaus, žiūrėjau. Kadangi toks nelepinantis oras už lango, maniškė veikla daugiausia apsiriboja namais: pagrinde išbandau naujus ir laiko patikrintus patiekalus. Buvo basmati ryžiai su kepintais migdolais ir razinomis, pagardinti cinamonu ir šafranu. Buvo ne tai omletas, ne tai pyragas su midijomis ir marinuotais mung pupelių daigais, pašlakstytais laimo sultimis. Buvo raudonieji lęšiai su pomidorais ir kokoso pienu. Buvo ir tailandietiškas stir-fry su vištienike, ankštinėm žaliom pupelėm ir paprika. Rytoj greičiausiai savo eilės lauks avinžirniai su garam masala. O penktadienį tai tikrai planuoju kuaytiaw phat thai sau ant stalo pasidėti - krevetės su kiaušiniais ir ryžių makaronais. Taip ir gyvenam, taip ir maitinamės. Beje, įsivažiavau su naujuoju savo veikalu "Kaip aš kritau į šulinį". Jau eina 56 puslapis. A4 formato. Smagu.

01 28. Štai ir palikom užpakaly pusiaužiemį. Kaip ir pernai, planavau sudalyvauti klubo "Aukuro" organizuojamoje pusžiemio žygyje. Turėjome paslampinėti po Kurtuvėnų regioninio parko Pageluvio ežeryną, aplankant 11 ežerų. Deja, kaip dažniausiai ir būna - žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Nevažiavau aš į žygį, važiavau aš į Radviliškį virtuvinių baldų statyti. Pagaliau meistras Egidukas man juos sukalė. Sušaliau aš pusiaužiemio patalpoje, net užkurtas židinys menkai mačijo. Bėgau į šalimais esančią trobą pas pusseserę Reginą šildytis, atšąlusias pėdas į krosnies orkaitę kišau. Sušilau, o kad būtų patikimiau, netgi "Gapadorių" spirituoto vyno kelias čierkeles įkaliau. Kitą dieną susiorganizavome su batsiuviu Arūnu savo asmeninį Pusiaužiemio žygį. Nuvažiavome pas jį į kaimą, pamaklinėjome po saulės nutviekstą mišką, teigiamai įvertinome "Trejų devynerių" šilumą. Neapsiėjome ir be ekstremalesnių išbandymų: kad palengvintume kelią, drožėme užšalusiu grioviu. Ledas po kojomis pavojingai braškėjo, o mes žiūrėdami į kiškių ir lapių pėdsakus juokavome: jei jau žvėris atlaiko, mus tai tikrai atlaikys. Ir ką, ėmėm ir abu draugiškai su batsiuviu įlūžome. Grįžome į trobą suledėjusiomis kelnėmis ir šlapiais batais. Laimei, nieko nenušalom. Dargi tvarte kiaulėms per šonus trankėme ir veršiukus duona maitinome. Neverta nė sakyti - žygis pavyko.

01 13. "Norint parduoti sąmokslo idėją ją perkančiajam nereikia pateikti nieko originalaus, o tik - svarbiausia - tai, ką jis jau žino ar lengvai galėtų sužinoti ir kitais būdais. Žmonės tiki tik tuo, ką žino, - toks yra Sąmokslo Universalios Formos grožis". Šiuo įspūdingu sakiniu pateikiu pagrindinę Umberto Eco "Prahos kapinių" mintį. Puiki daugialypė knyga, kartais netgi pernelyg perkrauta neišsemiama Eco erudicija. Čia jis iki galo įkinko savo paties sukurtą semiotinį Q modelį, "numatantį, kad sistema gali būti papildoma nauja informacija ir kad nauji duomenys gali būti išvedami iš neišsamių turimų". Kitkas priklauso nuo skaitytojo kompetencijos interpretuojant tekstą. Visgi tai didžiulis įvykis ir šventė - mėgautis tokiu opusu. O atsižvelgiant į tai, jog tai pirmoji mano perskaityta knyga šiemet, belieka džiūgauti - metai bus išties įspūdingi. Ir dar vienas įspūdingas maestro "veiklios ir iškilios plunksnos" brūkštelėjimas: "Priešo reikia, kad tauta turėtų viltį. Sakoma, patriotizmas - paskutinė niekšų prieglauda: neturintis moralės principų dažniausiai apsisiaučia vėliava, o mišrūnai visada rėkia apie gryną tautos kraują. Tautinė tapatybė - paskutinė varguolių atspirtis. O tapatybė įgyja prasmę tik per neapykantą kitokiam. Reikia puoselėti neapykantą kaip pilietinę aistrą. Priešas yra tautų draugas. Visada reikia turėti ko nekęsti, kad kaltintume dėl savo vargų. Neapykanta - tikroji pirmapradė aistra. Būtent meilė yra nenormali būsena. Nieko nepamilstame visam gyvenimui, tai neįmanoma viltis, o iš jos gimsta neištikimybė, motinžudystė, draugo išdavystė... O ko nors nekęsti galima visą gyvenimą. Neapykanta sušildo širdį."(Tyto alba,Vilnius 2012, vertė Inga Tuliševskaitė)

2013 01... Švenčių sezoną skelbiu uždarytą! Gėdos neprisidariau, kepenus lengvai nukankinau, Radviliškyje Basanavičiaus gatvėje 47 numeriu pažymėtas namas vis dar stovi sveikas, išties šventiškai draugų būry sudalyvavome ir Nuajų metų pradžią sutikome. Pica šauniai naujoje orkaitėje išsikepė. Dėkoju sau, kad gerą tešlą užmaišiau, dėkoju židiniui, kad prie jo šono prigludusi ji nuostabiai iškilo, dėkoju Remygai, jog puikiai picos paplotėlius lipdė ir mozarelos sūrį trupino, vėl dėkoju sau, kad galantiškai žalius raudonėlio su rozmarino lapelius plėšiau ir ant pado naujametiška maniera dėliojau, vėl dėkoju Remygai, kad picą iškepė, galiausiai dėkoju visiems valgytojams, kad skaniai sukirto. Valgytojai buvo suskaičiuoti ir užprotokoluoti - viso surinkom 11 didesnių ar mažesnių galvų: Darienas, Filadelfijus, Giedrūnė, Kieša, Marčius, Levis, Remygijonas, Serge, Sima, Trumpis, Voverė. Jei priskaičiuotume dar ir lauke su pasigardžiavimu šampaną maukusius vietinius Bebrą su Staska, gautųsi viso 13 galvų. Simboliška. O toliau... Žiūrėsim, kokių siurprizų ir dangiškų/žemiškų malonių tie skaičiukai su trylika gale mums atneš. Ir dar kartą su daugtaškiu... Patarčiau šiemet atidžiau dairytis po kojomis. Kad kokia gyvatė nelauktai neišlįstų ir į jautrią vietą neįgeltų. Ištins, nepadoru...

12 15. Per pūgas ir apsnigtą kraštovaizdį parsiradau iš Kauno. Tris valandas kračiausi autobuse. Atrodytų, kas tai per atstumas - nuo Kauno iki Šiaulių. Vieni juokai. Bet užima tiek pat, kiek iki Romos nuskristi. Teik to. Sėdmenys paburbėjo ir jau spėjo man atleido. Iš Kauno grįžau su "Žalgiris" ir "Lietuva" skanduotėmis lūpose. Buvau mat Žalgiriuko rungtynėsi, ne itin svarbiose paskutiniosiose Eurolygos grupės varžybose su turkais. Atsipalaidavimas jautėsi per visas rungtynes - Žalgiris pamažu, bet ryžtingai atsiplėšė nuo priešininkų ir baigė treniruotės tipo varžybas susikrovęs solidų 20 taškų kraitį. Žodžiu, net keiktis nebuvo dėl ko. Bet juk tokio rezultato ir tikėjausi. Dėl to ir trenkiausi per pūgas į laikinąją sostinę, kad parsivesčiau tiktai teigiamus įspūdžius. Kartu norėjau ir naująją Žalgirio areną išvysti. Didžiulė arena, nieko nebepridursi. Gavom vietas pačiose aukštybėse. Gal ne pačiose pačiose, tačiau už mūsų tesitiesė viena vienintelė eilė. O toliau lubos. Gerai, kad bent buvome per aikštelės vidurį, o ne kokiam tolimam šone nukišti. Taigi žiūrėjom lyg iš paukščio skrydžio į ant klevo parketo lakstančius dvimetrinius mutantus, kurie iš mūsų pozicijų labiau priminė skruzdeliukus, o ne augalotus ištįsusius vyrus. Arena buvo sausakimša. Mėgsta kauniečiai krepšinį ir savo Žalgiriuką. Prieš rungtynes kaip ir pridera sugiedojom himną, vėliau ūkėme, maurojome, skandavome, bangas kėlėme. Ir per didžiąją pertrauką alaus paragavome. Patiko man visai arenoje pabūti, o vėliau su visos tos Žalgiriuko idėjos fundatoriumi pusbroliu Alfa per naktinį Kauną peržirglioti. Senamiestis susitvarkęs, išsipuošęs ir jaukus. Eglė prie rotušės irgi auksinėmis besisukančiomis angelų skulptūromis ir konkorėžiais spindėjo. Galėjai netgi pro padarytą įėjimą po eglės šakomis įsmukti ir prie kamieno linkėjimus parašyti. Neparašiau, bet mintyse pagalvojau: tikrai, šventės netrukus...

11 29. Sveikinu save ir visus Lietuvos gyventojus su pirma rimta šiemetine šlapdriba. Šiandien oras tikrai nerudeniškas. Nors ką norėti - iki žiemos vos kelios dienos beliko. Pagal prieš tris savaites suderintą scenarijų šiandien turėjau būti Vilniuje. Pirma, susitikti su senu bičeliu Vaiduotu. Antra, sudalyvauti mėgstamos post/math rock grupės God is an Astronaut koncerte, šiandien įvyksiančiame Lofto klube. Deja, ne visada scenarijai sutinka su realybe. Pirma, Vaidotas savaitės pradžioje pareiškė, kad ketvirtadienį bus užimtas su kitu renginiu, apie kurį blet buvo užmiršęs, jei nori, eik vienas. Antra, vienas eiti visai nenorėjau. Trečia, ta pati šlapdriba baisiai jau nepatraukliai už lango atrodo. Ketvirta, investavau pinigų į savo treiderio sugebėjimų ugdymą - kartu su kitu struggling treideriu Kieša nusipirkom gerbiamo Walters Peters, amerikiečio, gyvenančio Australijoje, Daily Trader kursą. Visiems metams. Tikėkimės, padės. Taigi belieka laukti švenčių ir užsidėjus Astronautų muzikėlės toliau tupėti jaukiuose namuose. Ir mokytis mokytis mokytis... kol galų gale prisigausime prie tų saldžiųjų mokslo vaisių.

11 14. Papasakosiu anekdotą. Ne, ne anekdotą, o teoriją multivisatų idėjos tematika: Filosofas Nikas Bostromas iš Oksfordo universiteto teigia – nors gali būti, jog tiesiog juokauja - esą mūsų visata gali būti tik pažangios civilizacijos kompiuteryje vykdoma simuliacija. Žmogelio argumentacija paprasta. Sakykim, kažkuri gyvuojanti civilizacija už mūsiškę senesnė milijoną metų. Taigi ir jos technologinis išsivystymo lygis nepalyginant aukštesnis. Taip, kaip mes žaidžiame kompiuterinius žaidimus, taip ir pažangesnės civilizacijos galėtų žaisti įvairias simuliacijas. Kad ir „protėvių simuliaciją“. Kodėl negalėtume būti vienoje iš jų? Bostromas netiki, kad mums pavyktų užtikti tokių begėdiškų kitapasauliečių pramogų buvimo ar nebuvimo įrodymų ir pateikti ieškinį už moralinę skriaudą. Aukštesnė civilizacija pirmiausia turėtų pasirūpinti, kad jos begėdiškų pramogų žmonės niekaip nepastebėtų.

Arba dar viena istorija: Paralelinis pasaulis yra ta pati Visata, tik joje įvyksta tai, kas gali įvykti. Kad paaiškintume šį triuką, pasitelksime pagalbon tą patį alaus butelį. O kaip kitaip. Tarkim, mūsų Visatoje tu pasiėmei alaus ir išgėrei. Tuo tarpu kitoje Visatoje tu jo neėmei. O dar kitoje tu alų išpylei į klozetą! O dar kitoje - išmetei butelį pro langą! O dar kitoje... Gana tyčiotis iš alaus butelio! Mintį pagavai: visa ta galimybių virtinė ir sudaro paralelines Visatas. Galimybių begalybė, patikslintume. Taip pat ir mūsų dimensijos Visatų yra be galo, be krašto. Bet apie tai plačiau kitame skyriuje.

Tiksliau, apie žmonijos kosmologinio supratimo vystymosį tvarkaraštį - Einšteino reliatyvumo teorijas, kvantinę mechaniką, Standartinį modelį, Didžiojo sprogimo variantus, dalelių greitintuvus, Higso bozoną, paralelinius pasaulius - skaitykit ateinančiame gruodžio mėnesio Playbojuje. Šiandien straipsnį išsiunčiau vyr. redaktoriui Aidui. Įvertino: super. Teko nemažai informacijos perversti, kad ir paprastame mėgėjiškame lygmenyje ką nors rišlaus užrašyčiau. Didžiuojuos savo kantrybe ir atkaklumu. Dabar keturios valandos popiet. Dangus apsiniaukęs, bet nelyja. Kambarys jau skendi prietemoje. Bet iki kalėdų dar tems ir tems. Temperatūra + 6 gradusai. Visą valandą plius dešimt minučių pasijoginau. Valgysiu troškintus raugintus kopūstus su karka. Rytoj virsim cepelinus. Baigiu skaityti smagią Palaniuko knygą "Nematomi monstrai". Klausiau Pain of salvation "Be". Vkara da pas Dainiuką nudrožiau, po alaus bonkikę susiurbėm, Massive attack koncertą pažiūrėjom. Viską smulkiai užrašinėju tam, kad po dešimties ar kažkiek metų perskaitęs šiuos savo užrašus žinočiau, koks fizinis ir emocinis klimatas tądien - 2012 11 14 - tvyrojo. Galutinis įvertinimas dešimtbalėje skalėje +9. Būna laimingų dienų :)

10 22. Bobų vasara. Vis dar nekandžiojami šalnos geltoni lapai tingiai krenta ant žemės. Tikra poezija prozininko širdžiai. Sekmadienį - ta yra, vakar - su Arūnu Batsiuviu išsiruošėme į paskutinįjį grybų žygį po Kirmelinės mišką. Taip taip, buvom itin rimtai nusiteikę rasti ruduokių. Deja, miško ekosistemai mūsų ketinimai prisirinkti rudens gėrybių (bent vienai keptuvei!) buvo nė motais. Neradom mes nė vienos ruduokės. Netgi požymių, kad tokių būta, neužtikome. Vis dėlto tušti iš miško neišėjome - radome vėlyvųjų raudonviršių. Kartu sudėjus gavosi visi septyni vienetai. Pasidalinom per pusę. Bet juk ne grybuose laimė, o tame pačiame auksaspalvio rudens kvėpavime. Pavaikščiojome po mišką, sugėrėme į plaučius bobų vasaros drėgmę (tądien virš laukų ir pamiškės tvyrojo rūkas), gurkštelėjome gamtoje alučio. Butelius susitrinkome. Mes kultūringi. Netgi kelias nuotraukas padariau. Galit pasigrožėti jomis vaizdų skyrelyje.

10 10. Nuskynėm ir sunešėm visus obuolius. Ypač pradžiugino "bogatyrių" derlius. Ale kaip bulvių. Bulves irgi sutempėm į rūsį. Pasiraugėm kopūstų. Delčia, geriausias metas. Ką tik prisiregistravau draugas.lt. Pažiūrėsim pamatysim, kuo visa tai baigsis. Gal susirasiu žmoną ir vaikų. Savaime suprantama, anketoje save aprašiau tik iš geriausios pusės. Kitaip ir nemoku. Norfoje nusipirkau dvi knygas: J.G. Ballard "Avarija" ir Chuck Palahniuk "Nematomi monstrai". Kiekviena po 4.99 Lt. Ale pigus šiais laikais postmodernas! Gaila, kad knygų valgyt negalima, tikrai pramisčiau. Apie mitybą. Žiūriu naują Gordon Ramsay's Ultimate Cookery Course. Sužinau visai įdomių dalykų. Ateičiai virtuvėje pravers. Kad ir paprastas receptas: duonos paplotėliai su porais, pasidažant rikoto sūriu. Ir dar čiobrelių ant viršaus. Baigiu skaityti trečiąją - paskutiniąją - Haruki Murakami 1Q84 tritomio knygą. Lengvai ir maloniai skaitosi, nors gal ir turėčiau keletą priekaištų vertėjai. Verta dėmesio citata: "Troškimus neišvengiamai lydi išbandymai. Neabejotinai. Tik kad tų troškimų maža, ir visi jie abstraktūs, o išbandymų - su kaupu, ir visi jie konkretūs". Tikiuosei, kad pagrindiniams herojams Aomamei ir Tengo pasiseks, ir jie pagaliau vienas kitą susiras. Ir nugalės Mažuosius žmones. Oi, ir pas mumis kiek jų aplink. Ypač prieš rinkimus. Po pusmečio pagaliau pramušė rašytojo bloką - užsimaniau ir aš kažką pakeverzoti. Sukurpiau dar vieną skyrių savo naujajam projektui - "Kaip aš kritau į šulinį". Prieš kelias dienas išsiunčiau straipsnį Pleibojui. Patį keisčiausią, pasakyčiau. Turėjau aprašyti visus ginklus, prie kurių tik įstengė prisiliestti Džeimsas Bondas savo filmuose. Oi, prie kokios galybės jis prisilietė. Šiek tiek atnaujinau skiltį "Autobiografija". Seniai reikėjo. Šiandien netampiau, nebuvo pašaukimo. Viskas užprotokoluota, tikiuos, nieko neužmiršau.

09 23. Rudenie rudenėli, ačiū tau už gausų derlių. Ir išties, bulbių derlius buvo deramai gausus - minimum trys centneriai gražių sultingų miltingų vitamingų nežinia kokios veislės šakniavaisių. Kadangi nesu didysis bulbių fanatas (vadinasi, ir lietuviški genai pas mane kažkokie išklibę), vaikštau - ypač vakarais temstant - susiėmęs rankomis už galvos ir tyliai dejuoju - kur man tas bulbes dėti? Nejaugi kasdien virti kepti troškinti? Galop išsipūsiu nelyginant karališkasis pingvinas, kas į mane tokį bežiūrės ir bemylės? Taigis suku užslaptintą nuo mamos programą - patyliukais bandau bulbes draugams ir aplinkiniams prakišti. O šį savaitgalį buvo ypatinga proga - nutarė draugiukas Mindaugėlis savo žinias cepelinų gamyboje įtvirtinti. Susikvietė mus, ištikimuosius bičiulius Dariuką ir Gintarą, į pagalbą. Tempė Dariukas įsitempęs į pietinį 15 kg šakniavaisių. Viską darėme pagal nežinia kiek dešimtmečių besitęsiančią schemą - skutome, tarkavome, sunkėme vandenis, laukėme susiformuojant krakmolui, lipdėme. Dėmesio, sensacija! Pirmą kartą gyvenime asmeniškai iš minklės formavau didžkukulius! Kartu sulipdėme netgi 38 įvairiausio dydžio ir formos vienetus! Įdarui panaudojome 1 kg maltos kiaulės ir kalakuto. Virimui išnaudojome visus tris esamus Mindės ūkio puodus. Išvirėme per tris kartus. Į talką prisikvietėme rimtą cepelinų niokiotojų komandą - Arūną Batsiuvį (5) ir Mindaugo numylėtinę Vidą la Loca Vida (4). Visų netikėtumui pilvo kimšimo specialistas Gintaras neišlaikė konkurencijos ir kukliai užkandęs (3,5) movė pro duris. Greičiausiai į namus prigulti. Šeimininkas ir pelnytai Cepelinų karaliumi tituluojamas Mindutis savyje pradangino (8). O jūsų nuolankus ponas pasiekė asmeninį rekordą - 6,5 skalsiųjų virtinių. Dainuok, širdie, lapus ir cepelinus barstantį rudenį!

08 26. Saulėtosios naktys. Šitokio neabejotinai teigiamas asociacijas keliančio pavadinimo suviliotas - nors gali būti, kad suviliojo ir bičiulis Remyga su pasiūlymu, ir smegenysna nugrimzdęs butelis alaus, ir perspektyva paskutinįkart šią vasarą ištrūkti iš velnio subinės Šiaulių - penktadienį (24 d.) į vieną ranką drąsiai griebiau miegmaišį, į kitą - tris dėžutes latviškų konservų su pupomis, ir pasiruošiau vykti į "Saulėtųjų naktų" sodybą Gataučių kaime, kur kasmet vyksta alternatyvos-indi-dainuojamosios poezijos-poproko festivalis. Į saulėtąsias naktis išsiruošėme tryse - aš, tas pats vilioklis Remyga ir mūsų abiejų numylėtoji draugė Inga. Išlipome iš autobuso Gataučiuose netoli sodybos. Bilietas į festivalį tekainavo 20 Lt. Yra vietų, kurių ir infliacija prisibijo! trindami rankomis nusprendėme. Yra vietų, kuriose jaučiamės kaip vaikų darželio auklėtojai, apsidairę aplink aiktelėjome. Pagrindinį festivalio svečių kontingentą sudarė mokiniai ir būsimi pirmakursiai. Pro sodo obelų eiles ir palapinių grybus nužengėme į patį sodybos kampą. Remyga ėmė konstruoti palapinę, skirtą dviems asmenims. Taip jau atsitiko, jog mūsų buvo trys. Patampėme palapinės brezentą. Tamposi! Sulįsim, didvyriškai nusprendėme. Dvarioniškių ar panašiai alus kainavo 3 lt. Yra vietų, kurių ir infliacija prisibijo! vėl susigrąžinome pakilią nuotaiką. Ragaudami pirmąjį Dvarioniškių vaisių pasiklausėme Juozapo Liaugaudo. Byra iš tavo plaukų silicio oksidas, šauniai padainavau kartu su atlikėju. Su jonika užgrojo Andrius Kulikauskas. Tą jau esam girdėję, numojom ranka ir ėmėm dairytis po sodybą. Palaipiojom ant šieno kupetų, pavaikščiojom ant virvės (gerai, kad buvo ištempta palei žemę, kitaip sprandus butume išsisukinėję), išbandėme (ir vėliau bandysime) bio tualetų dvokiantį svetingumą. Užgrojus "Kamanių šileliui" jau buvome pasiruošę šokti ir dainuoti. Šokom ir dainavom. Sutemus prasidėjo siautulinga nevaržoma mokinių ir būsimų pirmakursių bakchanalija. Gėrė mergaitės, gėrė berniukai. Prisigėrė mergaitės, prisigėrė berniukai. Kiek jiems tereikia. Grįžome prie savo palapinės, kad susisuktume tabako su priedais. Iš palapinės šalimais plūstelėjo jaunatviškas škvalas keturių mergaičių pavidale. Oi, gerai mes degės prisiragavome, lengvabūdiškai atviravo viena. O tave pasiimsime pas save į palapinę, pažvelgusi į nuoširdų Remygos veidą pridėjo. Bet nepasiėmė. Vėl ėmėme klaidžioti po sunaktėjusią, tik prožektorių dėka savo saulėtumą išlaikančią sodybą. Palikę Ingą gulėti hamake nudrožėm link tualetų ir susistumdėme su akivaizdžiai ribotus intelekto išteklius turinčiais vietiniais pacanais, niekaip negalėjusiais praleisti vienintelį kartą per metus jų nykią egzistenciją prožektoriais nušviečiančio renginio. O juk galėjo ir praleisti. Įkalėme geriausių vietinių anastetikų - Dvarioniškių. Silpnapročiai akimoju išgaravo iš galvų. Vingiuotais keliais ėmėme grįžinėti prie hamako su Inga. Čia visai nelauktai, bet nepasakysim, kad nemaloniai, į mūsų vyrišką draugiją atsimušė akivaizdžiai savo galimybių su dege neapskaičiavusi mergina (tikėjome, kad ji pilnametė). Einam visi tryse pailsėt į hamaką! sukomandavo ji. Mes lyg ir bandėme varžytis. Mes norime tryse pagulėti hamake, pareiškė ji savo norą Ingai. Inga klusniai išlipo iš hamako ir švytėdama mobiliuoju nušlepsėjo tolyn per nukritusius obuolius. Šiaip ne taip susirangėme į hamaką. Mergina nusprendė, kad nuoširdus Remygos veidas yra ganėtinai nuoširdus, kad patikliai padėtum galvą jam ant peties. Ji papasakojo daug visokių įdomių dalykų apie savo gimtuosius Mažeikius. Žmonės mes ten tiesūs - jei prieina koks bičas ir sako: Einam pasipist, tai mes ir einam. Po tokių tiesių bendravimo formų net komentatorius Dariukas nebeturėjo ką bekomentuoti, tik laikinai sustingo kontempliacinėje tuštumoje. Vėliau mažeikiškė mus išvarė iš hamako ir pati laikinai sustingo. Ko gero, niekada nesužinosime, ką jai likimas yra numatęs. Pasibaigus koncertui susėdome prie laužo netoli savo palapinės. Sėdėjom sėdėjom, kol galiausiai sulindome į savo palapinę. Vargiai, bet užtikrintai. Sienos bematant pasidengė ir aprasojo buvusių Dvarioniškių garais. Naktį vargiai miegojome - už trapių palapinės brezento sienų hyper aktyviai dainavo, šūkavo ir keikėsi jaunimas. Inga atsikėlė piktesnė ir už kamanių motinėlę. Varom į namus! Nuomonėms keičiantis kas pusvalandį vis dėlto pasilikome ir antrąjį vakarą. Šįsyk muzika buvo daug ramesnė, o lietus vertė mus su Inga gūžtis ir tirtėti radioaktyvių atliekų sandėlininkų kostiumus primenančiuose apsiaustuose nuo lietaus. Ingai eilinį kartą su švytinčiu mobiliuoju nušlepsėjus tolyn per nukritusius obuolius Remyga nebeiškentė. (Iš eilės grojo jau trečias dainuojamosios poezijos atstovas.) Kas čia per koncertas, kad visi savo dainomis tik ir linki pailsėti prigulti nusiraminti. Man juk šalta! Aš pašokti noriu, o ne romantikos! Staiga prisiminiau kažkieno tekstą: visada blogiausi - romantikai. Jie dievagojasi, kaip yra beviltiškai įsimylėję, bet tuo pačiu metu jau dairosi kitos moters. Ta mintis mus prajuokino ir ilgam išgydė nuo romantikos. Naktį vėl miegojom susispaudę it trys paršiukai, bet daug kokybiškiau. Nuovargis. Tik kažkokia šaknis negailestingai į dubens kaulą rėmėsi. Bet štai grįžau namo, iki raudonumo nutryniau saulėtųjų naktų purvą, išgeriau Illy kavos iš Illy puoduko, pasidariau šiltą aštrų indišką daržovių troškinuką, pasiklausiau naujo ilgai laukto Threshold albumo, vėl laikinai atvėriau romantiškas kažkurios sielos kertelės duris - galgi kažkas pasibels ir pasakys: Šiauliuose mes žmonės tiesūs...

08 11. Visagyne, Visagyne, tu esi mana tėvyne. Štai su kokiu himnu lūpose prieš savaitę - šeštadienį - riedėjome vinguriuotais Aukštaitijos keliais iš velnio subinės Šiaulių į tėvo Zenono svetingus namus šalia atominio Visagino miesto. Kaip ir pernai. Riedėjome tryse: jūsų nuolankus tarnas Dariukas, liūdnojo veido riteris Mindutis ir linksmojo budos pilvo šeimininkas Gintutis. Savaime suprantama, kartu su himnu vežėmės ir gausią mantą, ir gerą nuotaiką. Pasiekę atominį Visaginą prisipirkome maisto produktų (žinoma, alus jų tarpe žėrėjo aukščiausio laipsnio antpečiais). Susigavome bordo spalvos mikriuką, kad nuvežtų mus į "Pavasario" sodus. Trumpiau, į svetinguosius tėvo Zenono namus prie Gulbinio ežero. Štai čia Mindutį ištiko trumpalaikės atminties priepolis - ėmė jis ir užmiršo bordo mikriuke savo kuprinę su knyga, skutimosi peiliukais, "Lietuvos rytu" ir plaukų kondicionieriumi. Nuotaika šiek tiek krito. Tačiau čia įsikišo niekad nepavedanti palaikymo komanda - maisto produktas alus. Susipažinome su nuolatiniu tėvo Zenono svečiu - patologoanatomu Pranu. Kažkadais jis iš tikrųjų darbavosi su skalpeliu teismo ekspertizėje. O baigęs ištikimą tarnybą anatomijai persikvalifikavo - tapo šauniu mažu pijokėliu. Mūsų nuojauta kuždėjo, kad jis iki šiol kišenėje nešiojasi aštrųjį peiliuką ir slaptai tikisi žvilgtelėti, kasgi vis dėlto yra mūsų viduje. Todėl naktimis visuomet užsirakindavome duris. Puikiai atšventę atvykimą pirmadienį su Mindučiu išsiruošėme į atominį Visaginą. Vylėmės, jog galbūt pavyks pagauti tą bordo mikriuką ir atgauti kuprinę su knyga, skutimosi peiliukais, "Lietuvos rytu" ir plaukų kondicionieriumi. Laukėm laukėm, bet mums reikalingo bordo mikriuko nesulaukėme. Spjovėme, vėl prisipirkome maisto produktų ir patraukėme prie Visagino ežero, savo vandenis bei bangas kuduliuojančio vos kelios minutės kelio nuo "Domino" prekybos centro. Gamta tarsi kokioje Kuršių Nerijoje: aukštos pušys, kvapnus oras, gelsvas smėliukas palei krantą ir švarus vanduo. Mes niekada taip negyvensime, dingtelėjo. Išsimaudėme. Apdainavome juodąsias kates (terminas, išvestas Mindučio, apibūdinantis juodaplaukes moteris bei merginas). Savaime suprantama, grįžome į svetingus tėvo Zenono namus puikios nuotaikos. Tačiau netrukus pastebėjome, kad linksmojo budos pilvo šeimininko Gintučio veidas vis labiau niaukasi ir niaukiasi. O ir pats linksmasis pilvas nebe toks jau ir linksmas. Per mažai kreipiame dėmesį į valgį, labiau domimės klasikiniu maisto produktu - alumi, nusprendžiau. Vis dėlto virtuvėje praleidau nemažai laiko, investavau pakankamą kiekį energijos - ant stalo momentiškai pasirodydavo troškiniai: su raugintais kopūstais ir dešrikėm, su avinžirniais, su daržovėmis bei jautienos faršu, su daržovėmis be faršo, su soros kruopomis. Aštrumo irgi netrūkdavo. Tomis išskirtinėmis akimirkomis Gintučio veidas apšviesdavo kambarį palaimos šviesa. Taip ir leidome šitą įsimintiną savaitę - kasdien po keletą kartų panirdavome į vėsius Gulbinio ežero vandenis, darsyk nukėblinome į atominį Visagino miestą gaudyti bordo mikriuko (nesugavom), kartą pasikaitinome pirtelėje, pasiplakėme vantomis, susilaukdavome šaunaus mažo anatomo Prano dėmesingo apsilankymo. Savaime suprantama, grįžome į velnio subinę Šiaulius geros nuotaikos, su amžinai išliksiančiais atsiminimais apie svetingus tėvo Zenono namus ir mūsų tėvyne Visagyną. O jau visai šio trumpo reportažo pabaigai dar vienas kelionės hitas: Malonu, oi malonu, gulėt prie tavo šono, žiūrėti į mėnulį ir kraustyt ridikiulį. Pažiūrėkit nuotraukas!

07 20. Visam mėnesiui neturėjau priėjimo prie savo domeno. Bet nuo šiandien vėl turiu dariustauginas.lt metams. Miegantys broliai myžčioja kasdien - tikrai lietinga vasara pasitaikė. Bet kitą savaitę žada pasitaisyti. Patikėkim. Šienligė senų seniausiai pasitraukė į pogrindį; iki kitų metų. Liepos 14 d. buvau puikiam koncerte - Anykščiuose vykusiame "Velnio akmuo" festivalyje. Žmonės šnekėjo, kad ne tšešios aplinkinės bažnyčios melsis už paklydusiųjų - tikriausiai mūsų - sielas. Taigi jautėmės apsaugoti nuo pikto, galgi net ir nuo pernelyg didelio decibelų kiekio, taip kenkiančio organizmui. Sugrojo HAKEN. Puikiai. Nusipirkau jų CD. Kartu į komplektą gavau grupės nuotrauką, ženkliuką, lipduką ir mediatorių. Tik gitaros betrūksta! Po dvylikos pagaliau sulaukėme ANATHEMA. Tikrai įspūdingas pasirodymas. Ir muzika, ir apšvietimas, ir garsas pakylėjo mane iki pačių pušų viršūnių. Seniai kažką su tokiu malonumu ir jaudulių besiklausiau. Buvo bepradedąs įsismarkuoti lietus, nugynė Levį su jo moteriška į mašiną. O aš pagalvojau - blynai, tiek mėnesių laukiau šio koncerto, o dabar spruksiu koncertui net neįpusėjus. Ir po to galėsiu save vadinti melomanu? Sjoviau į balą ir pasilikau. Aišku, gamtos gaivalai netruko susiprasti, kad dabar ne pats tinkamiausiais metas savo galybę rodyti, todėl po 10 minučių lietus liovėsi. Kad pratęstų mano kelionę po išskirtinių garsų ir dažnių dausas. Grįžome į Šiaulius penktą ryto. Levis važiavo atsargiai, sąmoningai neviršydamas 90 km/h. Sutaupėm saliarkos. Gerai!

06 13. Anot graikų istoriko Herodoto, rasti Egipte ištikimą žmoną nebuvo taip jau paprasta. Jis užrašė tokią istoriją: Karalius vardu Pheros apako, kai parodė nepagarbą Nilui. Phero kelionė po tamsą truko dešimt metų. Kažkoks orakulas karaliui išpranašavo, jog jis atgaus regėjimą, jei perplaus akis ištikimos žmonos šlapimu. Žinoma, pirmiausia Pheros nudrožė pas savo žmoną. Deja, šlapimas buvo atsikiestas neištikimybe (dešimt metų, ilgas laikas), todėl karaliaus neišgydė. Tada Pheros išbandė „daugybės“ ženotų moterų gelsvo vandenėlio, kol galų gale atrado vieną ištikimą moterį, ir jo regėjimas atsistatė. Įsiutęs karalius surinko visas išbandytas svetimautojas (įskaitant ir savo žmoną), suvarė jas į Raudonų Luitų miestą ir sudegino. Kad būtų patikimiau, kartu su visu miestu. Po to vedė tą moterį, nuo kurios šlapimo išgijo, ir gyveno su ja ilgai ilgai bei laimingai.

Kaip jums patinka ši pasaka? Jei ką, čia ištrauka iš mano paskutiniojo straipsnio Pleibojuje "Malonumai ir bausmė". Apie tai, kaip visais laikais įstatymų kūrėjai bausmėmis ir represijomis varžė žmogelių ištvirkavimus. Gerai, kad dabar to nebėra - kruškis iki pamėlynavimo, jei, žinoma, turi su kuo kruštis ;) O kitkas irgi savo vietose. Kiekvienąryt stengiuosi jogiškai prasitampyti. Padarau apšilimą, Saulės pasveikinimą. Pereinu prie asanų, pirmoji Sirshasana, stovėjimas ant galvos. Kad ir svirduliuodamas, bet jau pastoviu ištiestom kojom! Daug vargo pridėjo Kakasana, Varno poza - įspraudi kelius į pažastis, pakeli kūną ir laikai jį vien ant rankų. Bet ir ją įveikiau. Dabar kamuojuosi su Mayurasana, Povu. Oi, dar teks pavargti. Laukiu prasidedant šienligės sezonui. Vienu metu buvau bepradedąs čiaudyti, bet užlijo smarkus lietutis, kažkiek nuplovė žiedadulkes. Šiemet pimąsyk paragavau manos augintų braškių. Va šis sezonas man patinka kur kas labiau! Ir galiausiai, bet ne mažiau svarbu - prasidėjo Europos futbolo čempionatas! Kažkokių favoritų dar neišsirinkau, bet tiksliai žinau, už ką nesergu - už rusus. Kažin dėl ko?

06 03. Vasara vasarėle, kodėl tu tokia vėjuota ir lietinga? (Nors šiandien lyg ir saulė šviečia.) Bet aš ne vien apie orą. Ketvirtadienį traukiniu puškavau į Vilnių. Pakvietė mano ilgametis bičiulis Vaidotas į savo jubiliejaus šventimą. Keturiasdešimtmečiai šiemet valdo! Atšventėme pavyzdingai - savo šventimo kėslams išsinuomojo gerbiamas advokatas "Užupio piceriją". (Nesijuokit, ten picas tikroje krosnyje su malkomis kepa.) Iš pradžių pats galvojo visus valgius gaminti brolį bei pusbrolį į pagalbą pasikviesdamas. Laimei, apsigalvojo. Būtų suvargęs. Taigi pasitikėjo jis picerijos virėjų kompetencingumu. Pats jiems receptus surašė. Virėjai nepasišiukšlino - tikrai kepė ir virė su meile. Pradžioje užkandžiams buvo itališkas vytintas kumpelis su dešrike, veršiuko liežuvis, permezano sūris ir alyvuogės aliejuje, picos paplotėliai su pesto padažu ir riccoto sūriu. (Beje, tik tądien sužinojau, jog alyvuoges privalu valgyti tik tas, kurios iš kauliukų neišvaduotos. Skonis geresnis, o ir uogos nepermirkusios. Gyveni ir mokaisi!) Po to sekė mozarelos sūris su ančiuviais, bazilikais ir pomidorais. Paskui žalias tunas, išmirkytas citrinos sultyse. Paskui risoto iš perlinių (smulkučių) kruopų su grietinėle ir baravykais. Po to krosnyje kepti šonkauliukai su bulvėmis ir obuolių koše. Čia apie valgymus. O gėrėme pradžioj sausą lengvą baltą itališką vynelį, po to originalų šampaną iš Šampanės, galiausiai 2001 m. australietišką raudonąą vyną. Užtraukiau cigarą. Ir kad supykino... Teko pusvalandį giliai kvėpuoti, kol vėl žmogum pasijutau. O tuomet jau 12 val. išmušė, ir turėjom skirstytis, nes aplink kaimynai pikti, triukšmo ir kitų linksmybių nepakenčia. Naktį ir pusė kitos dienos glaudžiausi pas gerbiamą vyr. redaktorių Aidą, vėliau basčiausi it benamis šuo per lietumi pliaupiantį senamiestį. Kol jubiliatas visus darbus nudirbo. Pas jį ir permiegojau, o rytiniu traukiniu beveik žvalus grįžau į provinciją. Norėjau pasakyti, į Šiaulius. Lauksim kitų jubiliatų pasirodymų!

05 25. Šiemet pirmą kartą lankiausi Radvilyškyje, įžimiojoje Basanaviačiaus gatvėje. Pagaliau išdrįsau savo ūkį apžiūrėti. Vajeeeee! Žolė sode veik juosmenį siekė. Pasispjaudžiau darbščiąsias rankeles, griebiau sulankstomą dalgį, jį ištiesinau ir ėmiau per kiaulpienių, gaidžiakojų ir varpučių stiebus negailestingai drožti. Dienelė karšta pasitaikė, suprakaitavau kaip koks kuilys:) Vietomis buvo tiek prižėlę, kad jau nebe pjoviau, o lyg kirviu per kupstus kirtau. Vakare nusliūkinau į ALAUS BARĄ. Pakeliui sutikau Staską, pavadinau kartu eit, bet jis tik liūdnai palingavo galva, ištraukė piliulių pakuotę ir pasakė: "Per savo durnumą skrandyje žaizdą pasidariau. Negaliu gert alaus, šnapsą irgi riboju. Pasimatysim kitąsyk". Ką darysi, sveikata - visų brangiausia. Nuklumpinau vienas. Nedrąsiai pasiteiravau barmenės, ar dar bepilsto SVAJOKLIO alų - prieš pusmetį čia lankiausi. Pradžiugino: taip, pilstom. 1,20 Lt. Būna vietų, kurių ir infliacija prisibijo! Įpylė man drungno skysčio (galėjo būti šaltesnis), pabandžiau pakelti bokalą - ogi sunkiai valiojau tai padaryti! Riešus žolės pjautynės pakirto. Teko su dviem rankom prie ištroškusios burnos stiklą kelti. Pakėliau. Įkaliau. Palengvėjo. Kitą dieną nuo pat ryto rasoto kibau į likusius apžėlusius plotus. Daviau stiprų atkirtį nelabosioms! Tegu kitą kartą paklausia savęs, ar labai jau būtina augti. Turės reikalų su Dariuku!

05 21. Gegužės 18 d. 12:40 val. vietos laiku gimė mano sesutei Ritai sūnus. Sveikinu! Jokūbas Frederikas (Jacob Frederick). Štai koks įspūdingas vardas. Laimingasis tėvas išrinko. Ot ir turiu dabar kolekcijoje prie dviejų dukterėčių sūnėną. Gal bus medžiotojas ir žvejys. Kaip kad tėvukas Džonis. O gal ir nebus. Pagyvensim, pamatysim. Daugiavaikė mama jaučiasi gerai. Atsikratė pūzro:))) Savaitgalį dorai atšvenčiau. Ir Frenkelio rūmų fontano atidaryme sudalyvavau. Ir pažiūrėjau dramatišką UEFA lygos finalą. Susikrovė Bayernas nuo Čelsio, turėjo progų su kaupu, neišnaudojo. Džiaugias turtingiausias pasaulio čiukčius. Čia apie Abromovičių. :)

05 14. Įsigijau gilią keptuvę su keramikine danga. Ideali troškiniams. Pabandžiau ir įsitikinau. Šeštadienį pagaliau atidarėme šašlų sezoną. Pas Kęstą sode. Pusdienį pramirkiau mėsgalius indiškame marinate su garam masala ir kitais pribambasais. Puikiai. Gaila, kad vėjas buvo didelis, ir šiaip žvarbokas oras. Žarijas greit išpūtė. Bet mūsų juk tokiomis niekingomis negandomis neatbaidysi. Prisirijom ir pėsčiomis partaukėme į Kišenę. Po to namo. Pradėjau kultivuoti jogą. Jau sugebu iš atminties padaryti visą Saulės pasveikinimą, ir kvėpavimą pritaikau. Su asanomis sunkiau - sustiro per dešimtmečius mano sąnariai ir sausgyslės. Traška, braška, net baugu. Vis dėlto tikiuos kada nors prasilankstyti. Visų asanų karalius - stovėjimas ant galvos. Ir tą kada nors padarysiu. Vakar vakare fotografavau žydinčias obelis. Parkely netoli namų. Tik pirma bambalius į šalis praspardžiau, kad vaizdo negadintų. Prisiminiau, jog turiu stovą, taigi panaudojau ir jį. Iš 4 skirtingų ekspozicijų nuotraukų sulipdžiau vieną HDR. Pasigrožėkit, į vaizdus įdėjau. Nuostabus tas metas pavasaris...

04 19. Gerokai papildžiau savo tinklalapį. Sugaišau veik savaitę. Bet turim kuo pasidžiaugti. Atsirado nauja skiltis vietoj Krizė. Nes vienaip ar kitaip krizė žmogaus gyvenime nesibaigs niekada, o tuščiai eikvoti naudingą plotą nesinori. Taigi meniu atsirado nauja opcija Keisti dalykai. Čia kalbuosi su savo alter ego Marijonu Sabūčiu. Pokalbio pabaigoje sužinosite, kodėl taip darau. Tai, manyčiau ir tikėčiau, sąmoningas išradingas mano naujojo opuso pristatymas. KEISTI DALYKAI DEDAS. Rašiau jį ilgai, dar ilgiau perrašynėjau. Kažkas gavosi. Visada juk kažkas gaunasi.

04 14. Tu turi reikalų ne su realybe, o su žetonais, kuriuos tavo smegenys įteikia sau patiems vietoj jos, dažnai klaidingai. Tie žetonai panašūs į kazino žetonus – pagal vienus išduodama euforija, pagal kitus – kančia. Kiekvienas tavo žvilgsnis į pasaulį – tai žaidimo seansas ant žalios gelumbės. Rezultatas – malonumas arba skausmas. Abu jie yra cheminės prigimties ir tūno smegenyse, nors dažnai pergyvenami kaip kūniški pojūčiai. Ir tam žaidimui tau net nereikalingas išorinis pasaulis. Didelę dalį laiko tu užsiėmęs tuo, kad pralošinėji sau pačiam, užsirakinęs savo viduje.

Ji buvo teisi – kol kas savo kazino aš ėjau į gilų minusą.

Perskaičiau Viktoro Olegovičiaus Pelevino “S.N.U.F.F.” Ten yra vienas superinis dialogas. Įkvepiantis nustoti krėtus kvailystes. Pagaliau pabandyti stebėti save iš šalies. Visiems rekomenduoju perskaityti. Užims tik dešimt minučių, o naudos gali duoti visam likusiam gyvenimui. Arba neduos nieko. Viskas priklauso nuo požiūrio. Cha cha cha. Išverčiau ir sulipdžiau svarbiausius momentus. Spausk va čia ir pats įvertink.

04 11. Fu, pagaliau po mėnesio pertraukos puslapis vėl važiuoja! Pasirinkau daug rimtesnį hostingą. Užsimokėjau už tris mėnesius į priekį. Taigi tris mėnesius turečiau būti ramus; ryšys su pasauliu vėl užtikrintas, ir ne vien per snukiaknygę:)

03 12. Viskas. Jubiliejinį sezoną skelbiu baigtą. Kaip sugebėjau, taip ir pasilinksminau, kiek pajėgiau, tiek ir išgėriau. Visus svečius pamaitinau. Užkanda būtina. Be užkandos liūdnai baigtųsi! Pasibuvau dešimt dienų penktojoje dešimtyje, naudodamasis savo knygos herojaus sumaniąja strategija vėl grįžtu į ketvirtąją dekadą. Statistikos departamento neapgausiu, ir tegul jį devynios. Visas tas šventines dienas jaučiau kažkokį disbalansą ir netikrumą - nežinai, už ko stvertis (čia ne apie genitalijas) ar į kokį tašką horizonte savo brandų žvilgsnį nukreipti. Tačiau šiandien atsikėliau puikiai išsimiegojęs, atsigavęs ir nepaprastai ryžtingai nusiteikęs. Nušvitusi saulė, po žiemos iškankintai Lietuvai padovanojusi dešimt laipsnių celsijaus (pavasaris pavasaris!), mano ryžtą padvigubino. Ryžtą būt tokiu, kokiu ir buvau. Prieš gerą valandą patampiau svarmenis, išjudinau bicepsą su tricepsu, pečiams irgi kliuvo. Paklausiau Anathemos. Išsitroškinsiu indišką patiekalą su avinžirniais. Vakare drošiu į svečius pas meninykų porelę Dainių su Vaiva. Papliurpsime, gyvenimiškais pastebėjimais pasidalinsime. Grįžęs pažiūrėsiu filmą. Vidurnaktį patikrinsiu dieninę forekso žvakę. Gal tinkamą setupą pamatysiu. Rytą išgersiu puero arbatos, sukrimsiu obuolį šlakams ir antioksidantams pavaikyti, galbūt ką nors parašynėsiu. Kaip viskas paprasta pas paprastus žmogus.:)))

03 02. JUBILIEJUS. Ir ką? Žolė ta pati, medžiai tie patys, meilės troškimas tas pats... Nereikia mums poezijos. Klausiam, ką dabar darysi, Dariuk? Nešdamas vidurio amžiaus krizės vėliavą kvailystes krėsi? A bybys žino. Kada aš tų kvailysčių nekrėčiau? Vis dėlto nuo pat ryto kažkoks keistas jausmas paširdžiuose tirta: lyg būčiau į pilnametystę įžengęs. Štai ką apie tokius dalykus galvoja mano knygelės Haute Kuisine herojus: "Prieš kelias dienas jis nusprendė, kad nuo šiol gimtadienius švęs atbuline tvarka: šiemet jam sukako keturiasdešimt, kitąmet džiaugsis trisdešimt devyneriais ir t.t. Ir niekas jo nebūtų pajėgęs atkalbėti, - nei moteris, nei psichoanalitikas, nei viešoji nuomonė. Asmenybės sutrikimas?" Oi, ne. Išradingumas! Turi tas Dariukas išradingumo! Štai dėl ko jis iki šiol niekam neparsidavęs, dvi valandas per dieną energingas bei linksmas ir tik kartą per parą mimikos raukšles išlyginanamuoju kremu glaisto.

1 diena iki jubiliejaus. Savo garsiojoje dainoje "Pražydo sodai" gerbiama scenos primadona Vitalija Katunskytė šitaip dainavo (o ir iki šiol dainuoja): "Kodėl taip greitai rieda laiko ratai, kodėl negalim sustabdyt šitų/ Kodėl taip greitai bėga mūsų metai, pasaulis sukasi ir mes kartu/ Šiandien iš ryto gegužė kukavo ir skaičiavau aš godžiai tuos metus/ O jei suklydau, tai ant vaišių stalo draugai skaičiuos žvakutėmis metus..." Prasmingi ir šmaikštūs žodžiai, ką čia bepridursi. Vis dėlto pridursiu: dainuok, širdie, pavasarį! Ne tik šiandien, kovo 1 -ąją, bet ir visą laiką. Taigi ir dainuoju. Prieš dvidešimt metų turėjau lygiai tiek pat galimybių, kiek ir dabar. Tiktai branda ir nuolatinis žingeidumas kažko naujo beieškant (ir atrandant) pažymėjo mane kokybės ženklu. O toks ženklas, žinia, įpareigoja gyvuoti ilgai, smagiai ir užtikrintai.

2 dienos iki jubiliejaus. Kas galėjo pagalvoti - vakar dieną siautė pūga, šiandien saulė dangumi ritinėjasi. Taip ir su mintimis - žiūrėk, vieną akimirką pastumia tave į duobę, kitą - į dangų be sparnų kelia. Baigiu į penktadienio pokylį sukviesti visą savo ištikimiausią draugiją. Ką tik parašiau ir išsiunčiau Pleibojui straipsnį apie iškiliausias LDK didikų giminęs ir jų likimus. Kiek daug garsių vardų išmirė arba nunyko - Goštautai, Kęstgailos, Chodkevičiai, Alšėniškiai, Pacai. Dėl savęs nesijaudinu - svarbu, kad žmonija nesusimautų. Nors koks skirtumas - garsus, negarsus, turtingas, ne toks turtingas, svarbu, kad laimę ir atsipalaidavimą kiekviename žingsnyje jaustum. O tai pasiekti ne ką lengviau, negu pirmo laipsnio garbės ordiną iš pačios prezidentės gauti. Nors ką tu su tuo ordinu veiksi, į atlapą įsismeigęs turguje puikuosies? Ar Nekropoly?

3 dienos iki jubiliejaus. Tam tikruose sluoksniuose teigiama, kad sulaukus tiekos metų iš šiknos ima byrėti smėlis. Jei kas ir byrės Dariui iš anos vietos, tai tikrai ne smėlis! Brangakmeniai. Su mažiau nesutiksiu. Už lango pūga, o širdyje ramybė. Išsitroškinau aštrų daržovių patiekalą su daug indiškų sėklikių. Man gerai. Skrandis aprimo, nesiruošia streikuoti. Liežuvis atgavo žaviai rožinę spalvą. Turiu viską, ko tikrai reikia. Ko trūktų, apie tai nė nesusimąstau.

02 27. 4 dienos iki jubiliejaus. Jaučiuos nei šioks, nei anoks. Delnai kartkartėmis sudrėksta, kaktą išpila prakaito lašeliai, liežuvis neįprastai pabaltavęs, gomurys suplėkęs, kojos bando žengti priešingomis kryptimis, žarnynas burbuliuoja aktyviau, negu jam priklausytų. Kas darosi? Negi jaudinuosi? O gal tai brandos ženklai? Per likusias 3 dienas aiškinsiuos. Raportuosiu kasdien.

01 30. Vakar su Remyga ir Inga sudalyvavome Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo "Aukuras" surengtame "Pusiaužiemio" žygyje po Kurtuvėnų regioninį parką. Brač, kokį puikų laiką apturėjome! Bet viskas nuo pradžių. Rytą termometro stulpelis pavojingai šokinėjo ties -16 laipsnių padala. Ale sušalsiu, pagalvojau ir nusipurčiau. Ale turiu pirštines, apatines kelnes, kojines ir šiltą striukę, pasipurtęs pridėjau. Išsikepiau karštų sumuštinių, visai nesitikėdamas, kad po kelių valandų jie vis dar bus karšti, apsirengiau, užsimečiau ant pečių kuprinę ir drąsiai žengiau į saulėto dangaus nutviekstą žiemą. Vėjo nebuvo, tik keli nosies plaukeliai neramiai suspurdėjo. Niekis, įveiksiu ir tą negandą, pirkdamas "Čepkelių" trauktinės fleškikę numojau ranka. Autobusu nuvažiavome į Kurtuvėnus. Pagal prelimenarius duomenis žygyje turėjo dalyvauti 12 žmonių. Susirinko visa didžiulė kapela - 34 galvos. Patraukėme sniego laukais link kalvos, už kurios rymojo akmuo su "dievo pėda". Prisiklausėm padavimų, ką tos dvi mažikės pėdos, įspaustos akmeny, galėtų reikšti. Nuo mažo dievo, neapsikentusio nuolatinės lietuviško pelkyno melancholijos, atsispyrimo kojomis iki melioratorių piktų darbelių. O vienas smarkus diedukas netgi iškėlė versiją, jog tai seksualinės energijos šaltinis - įspraudi rankas į pėdų vietas, o korpusą priglaudi prie akmens briaunos - ir tą versiją įtikinamais judesiais pademonstravo. Toks partnerį visur ras, pavydžiai pagalvojau. Remygoje prabuvo sportininko instinktai - užsimanė jis ant slidžių užlipti. Užlipo. Po valandėlės nulipo visas šlapias ir garuojantis; žiūrėjom ir galvom kraipėm. Prie užšalusio ežeriuko narsūs keliautojai sustojo ir ėmė iš krepšių įvairiausiais gėrybes traukti: dešras, kumpius, lašinius, duoną. Mūsų su Inga pus-vegetariškos nosys susiraukė. Štai čia į pagalbą ir atėjo karšti (kažkadais) sumuštiniai su mozarelos sūriu ir alyvuogėmis. Šį gėrį užgėriau karšta arbata. Arbatą užgėriau čepkeliais. Pajutau, jog galiu po kalnus be takelių laipioti ir mažesnius medžius su šaknimis versti. Ir pasileidau šlaitais bei viršūnėmis. Ekstremalūs pojūčiai! tik atsargiau, kad čiurnos neišsisuktum. Apsigalvojau ir medžių neroviau. Gamta už mane tai padarė: negailestingai išvertė milžiną ąžuolą. Netektį apraudodami visi ant jo sulipome ir uždainavome sutartinę. Po to patraukėme prie barsukų urvų. Pusiaužiemio legenda: "Jei barsukas jau pabudęs ir prie urvo pripėdavęs – žiema bus trumpa, jei ne – tai ilga". Užlipom ant Naisių kalvos, kur barsukai savo koloniją įsirengė. Deja, jie kategoriškai atsisakė lįsti lauk; net atstovo ryšiams su visuomene neatsiuntė. Vis dėlto pagal pėdas išsiaiškinom, kad žiema bus šalta ir ilga, o metai - nederlingi. Nereikėjo mums pas barsukus eiti, kerštingi jie, tyliai pamąsčiau. Į mūsų įspūdingą mašrutą pateko ir Jautmalkės gamtos centras, ir Šventupis, ir Kurtuvėnų senkapis, ir Gumbučių milžinkapis. Saulei pakrypus už kalvų pasidarė ganėtinai šalta. Grįžinėdami į Kurtuvėnus pajautėme į raumenis įslenkantį nuovargį ir šerkšno dvelksmą. Bet tai juk niekis. Visos tos nuostabios akimirkos amžiams liks atminty, kur joks šaltis neprisigauna, tik šilti prisiminimų vėjeliai plaukus kedena.

2012 12. Gamardžoba! Šiandien tarpgalaktinė skaitmeninė televizijos prodiuserių kompanija "Videometa" Vilniuje rengia puotą gruziniška maniera. Susirinks aktoriai, prodiuseriai, scenaristai, panaši šobla jobla. Mane irgi kvietė. Numojau ranka - bus dar tų balių. Pirma - šūdinas oras, antra - nepažįstų nė vieno aktoriaus, kaip ir jie manęs, o vienam sykiui susipažinti koks čia džiaugsmas, trečia - tausoju inkstus ir kepenus, nes tektų sklidinas taures gruziniško vyno kelti (juk už dyką, kaip nekelsi), ketvirta - kelionė brangiai atsieitų. Labiausiai gaila, jog neteks prie gruzinų svetingumo papročiais iliustruoto vaišių stalo prisėsti. Rezultatas 4:1. Nachvamdis (Viso gero)!

2012 01 03. Su Naujaisiais metais, brolės ir seserai! (Tikėkimės, bus jie ne paskutinieji, kaip majai nusprendė. O ir žuvys šiandien prie Norvegijos krantų tonomis gaišti ėmė.) Taip, sveikinu kažkiek pavėlavęs. Nes šventes aš švenčiu atsakingai, su ugnele. Po to tenka laukti, kol ta ugnelė išblės, ir vėl galėsiu drąsiai žvelgti žmogams į akis;) Kur sutikau naujuosius? Ogi sodyboje, vienkiemyje. Iš vienos pusės laukai ir dirvonai, iš kitos - miškai ir samanojai. Tikra kvintesencija romantikams! Darėnui. Nuvažiavom ten su draugeliu Remyga. Pastarasis tik prieš dieną pasiūlė pas bičiulius Mindaugėlį ir Raimondą nuvykti. Tokios progos tiesiog negalėjau praleisti! Važiavau ne tuščias - ištroškinau raugintų kopūstų su grybais ir rūkyta dešrike. Oi, gardu buvo! Taip pat vežiausi kitą draugą - Džimą Bimą. Sriubtelėjau aš jo, sriubtelėjau. Nekantriai belaukdamas naujųjų plėšiau priekiniais dantimis nuo iešmo tobulai apskrudusį šašlyką. Plepėjausi su vaikučiais Kamile ir Karolina. Taip pat glosčiau Zitai nugarą. Zita - šuo taksas. Kažko paskutiniu metu man su taksais dažnokai tenka bendrauti. Sulaukėme dvyliktos, įkalėm šampano, sudeginom 8 padangas, paleidom į žvaigždėtą dangų 3 kinietiškus žibintus. (Dangus iš tikrųjų buvo žvaigždėtas. Nuostabus!) Paskui šokom troboj kaip nuo lenciūgų nutrūkę. Remyga pavarė! Gulėm tik 5 ryto. Su naujaisiais telefonu pasveikino tik vienintelis žmogus - Igoris. Aš irgi tik vienintelę žinutę panelei S. išsiunčiau. Ot tiek mano gausiai šaikai tie naujieji ir terūpi:) Sausio 1 dieną skanavau žąsino. Labiau būčiau malonėjęs drakono, bet iš kur tu jį lietuviškuose miškuose rasi? Nebent kokį su benzopjūklu, ir tą kontrabandiniu dūmu persisunkusį. (P. S. Pagaliau baigėm penktą Moterys blevyzgoja geriau sezoną. Bajeris: reklamavom vienoj scenoj "Topo centrą". Neva jų darbuotoją merga išvadino ablavuchu. Atėjo korekcija: "Personalo skyrius prašo tokiais žodžiais nevadinti mūsų darbuotojų net seriale". O gaila.)

12 17. Vėl keliom savaitėm buvo nulinkęs mano puslapis. Administratorius yra nepakaltinamas. Jei ir toliau taip bus, reiks keisti hostingą. Bet tiek to, negadinkim sau ikišventinės nuotaikos. Eglutės dar nenusipirkau. Eglutės aš ir neperku - pasitenkinu pušies šakele. Apdedu bumbuliukais, blizgučiais, vajetau, kaip gražu;) Didžiausia naujiena. Pagaliau - gruodžio 9 d. - atsidariau tikrą FOREX sąskaitą (live account). Kol kas macro, 200 dolcai depozite, bet juk ir Šiauliai per dieną nepasistatė. Visą savaitę prekiavau 0.01 loto marža, stop losas apytikriai 70 pipsų. Pirmas blynas prisvilo, sušiktai pasidaviau emocijoms. Še tau minus 5 doleriai. Susikaupiau ir per kitas dvi dienas naudodamasis per 7 mėn. sukauptomis žiniomis ir nuolat šlifuojama sistema pritiksėjau 220 pipsų. 22 dolerius. Ir penktadienį bijodamas pirmadieninio gepo uždariau treidą su 3 doleriais. Sumoje 20 dolerių pelnas. Nuteikia šventiškai. Nedaug, sakysit. Bet ir Radviliškis ne per dieną pasistatė. Įgusiu, suksiuos rimčiau. Svarbu tik depozito nesudeginti! Nes statistika negailestinga: tik 10 procentų forekso dalyvių tampa profesionalais. Ir tai po 3 metų. Kiti iškrenta iš žaidimo. Natūralioji atranka, kad ją kur. Bet aš žinau, kaip depozito nesudeginti - rizikuoti ne daugiau 5 procentų visos sąskaitos. Virstu buhalteriu, jopapa! Užstrigom su moterimis: dar liko 13 serijų scenarijus išrašyti. Noriu į Radviliškį nuvažiuoti, kelias dienas pabūti, savo naujos knygelės rankraštį perskaityti. Dar patobulinti. Žodžiu, sukamės senuose metuose, tikėdamiesi iš naujųjų vaisingo derliaus.

11 25. Vartotojiškumas ir kapitalizmas yra palaikomas korporacijų ir reklaminių kompanijų. Štai toks pažinimo defektas. Iš tikrųjų yra vos ne vos kitaip: varomoji vartotojiškumo ir kapitalizmo jėga yra vartotojų konkuravimas dėl statuso. Prisiminkim senyvus laikus, kai dar buvo gyvi pankai ir metalistai. Iškart vaizduotėje iškyla archetipinis modelis: grandinės, skiauterės, spygliai, kožankės, etc. Pasirodo, visus tuos dalykus jie nusipirko parduotuvėse. (Kalbu apie vakarus; mes, pavyzdžiui, su Vaidotu kniedes apyrankėm lupom nuo diplomatų apačių.) Kažkas darosi pinigus iš pankų metalistų hipių reperių maištavimo. Štai toks tas maišto prieš vartojimą paradoksas - viskas yra sistemos dalis. Kiekviena naujai atsivėrusi niša, maištaujanti prieš meinstrymą, bematant užpildoma verslininkų, mikliai sumetančių, kaip ištraukti pinigą iš tų, kurie vengia vartoti tai, ką grobsto masės. Pasitelkiu į pagalbą Bodrijarą: antidiskursas tampa diskursu. Štai tokį paskutinį straipsnį rašiau į Pleibojų. Apie pažinimo defektus, euristiką ir argumentacijos klaidas. Naudojausi puikia knygute: David McRaney You are not so smart. Rekomenduoju paskaityt! Kita naujiena: su pripažintu lietuviškų serialų guru Edvinu Kalėda ėmiau rašyti "Moterys meluoja geriau" penkto sezono paskutines 30 ar pan. serijas. Sunkokai sekas įsikirsti į charakterių santykius, taip pat įtikti reikliems Kalėdos standartas. Vis dėlto jis smagus bičas. Nė kiek neimu į galvą dėl to, kad strūktūrizavus mūsų požiūrius atsirastų nemaža neatitikimų. Vakar su Ingike prisirijom Tokyo China restoranėlyje: sriuba, pagrindinis patiekalas, du suši rinkinukai. Vos pilvus išnešėm. Kiniečiai būtų nepatenkinti: Tokyo užrašytas didelėm raidėm, o China gerokai mažesnėm. Kur tau kažkoks Tokijas galėtų lygintis su milijardine kinų tauta! Ar kartais vėl nebus įsisukęs pažinimo defektas? A mums, lietuviams, pochui!

11 07. Lauki žmogus kažko, sulauki, ir tai praeina; regis, net mirktelėti nespėjai. Ko gero, pats dažniausiai perrašomas scenarijus, tikra egzistencinė drama. Prabėgo praūžė Leprous ir Amorphis koncertas. Aplodismentai ir riaumojimai nutilo, gerbėjai išsiskirstė. Bet vis tiek gerai buvo; laimei, atmintis įsimintiniausius momentus išsaugojo ir ilgam juos ketina savo saugykloje laikyti. Tik vienas dalykas koją kišo - garso kokybė. Zyzė ausyse kaip reikalas, prisirijom nereikalingų decibelų iki viršaus. Nors Propagandoje (buvusiam Mulen ruže) apie gerą kokybę net Eltonas Džonas neleistų sau pasvajoti. Tokia jau ten aura. Beje, dėl Džono. Lyg koks sutapimas būtų, tą pačią dieną jis koncertavo Siemens arenoje. Todėl visi iki paskutinės minutės buvo įsitikinę, kad ir mes ten patrauksime; kas tie Amorphis, ar kas nors išvis apie tokius žino? Žinom žinom, atsišaukė keletas metalinės muzikos veteranų - Darius, Vaidotas, Aidas, dar keletas naujų ir senų pažįstamų. Pakeliui namo su Vaidotu užsukom į populiarų kabaką "Kaliforniją". Tikra tuštybės mugė, nusipurtėm. Rodytųsi, yra į ką pažiūrėt, bet džiaugsmo nuo to nepadaugėja. Įkalėm po kokteilį ir sprukom lauk. Šeštadienį išpuolė nuostabi lapkritiška diena - saulė tvieskė ir kūnus šildė. Spausdamas krūtinėj karštą širdį žengiau pakilios nuotaikos apimtas per Užupį, užkopiau ant kalno, nužvelgiau po kojomis išsidriekusį Senamiestį, atsidusau ir atsidariau skardinę alaus atodūsiui nuplauti. Po to susitikau su ex-meninyku Laimiu Kosevičiumi, minimum kelis metus su juo nebuvom matęsi. Smagiai susitikimą atšventėm. Kitaip ir nemokam. Grįžau sekmadienį - Vaidotas lauktuvių įdėjo džiovintų čilį pipirų - vieną traukiny nieko blogo nenujausdamas ir prarijau. Ir vos galo negavau - toks aštrus buvo. Geras penkiolika minučių raičiojausi, net šalimais sėdinti moteriškė, skaniai valgiusi beliašą ir su savo šuneliu ant skraito bendravusi, ir ta ėmė į mane įtariai veizoti. Vis dėlto parsivežiau ir materialesnį prisiminimą apie išvyką - Leprous naująjį CD "Bilateral". Klausausi ir sykiu dainuoju.

10 26. Išsiviriau pilną puodą barščių. Aštrių kaip ekstremalo radikalo dienotvarkė, skalsių kaip... taip, kaip Dariaus virtuvė arba kaip "Alfos užeiga". Intensyviai tvarkau savo kūrybą. Naujas kūrinys vadinsis "Keistų dalykų skrynelė". Arba "Bepiga mokytam vogt nuo durnių". Arba "Savaitė velnio subinėj". Arba... Ko gero, teks skelbti konkursą vaizdingiausiam pavadinimui. Prizas: Dariaus tuščių bonkių kolekcija.

Žiūrėjau dokumentinį filmą Buddha's Lost Children apie Tailando budistą Khru Bah Neua, auklėjantį našlaičius ir vaikus iš varganų šeimų. Prisiminiau, kad aš irgi budistinių pažiūrų. Pasikartojau mintis apie kančią, troškimus, praeitį, ateitį, dabartį. Ramiau ir laisviau paliko. Pagalvojau: vaje, kaip mes čia puikiai gyvenam, skaniausius kąsnius į burną dedamės ir gyvenimą keikiam. Reiktų didesnių išbandymų, kad įvertintume, ką turim. Beje, šio filmo tinklalapis www.buddhaslostchildren.comTen pirmuose kadruose tokį mažą bičiuką su švytinčia šypsena rodo. Kaip Ingos. Iškart užsigeidi geresniu tapt.:)

10 10. Pas mumis kieme, tiksliau, kibernetinėj erdvėj, šventė. Po mėnesio kančių ir apmaudingo nagų kramtymo pagaliau vėl galiu džiaugtis internetinėje platybėje atsiradusiu savo skaitmeniniu kūno tęsiniu - tinklalapiu dariustauginas.lt. Vėl jį matot. Garbė tarnybinių stočių administratoriams! Deja, kitos naujienos neįeina į "kas geresnio" apibrėžimą. Bet tegu būna tai išimtis. Be išimčių gyvenimas būtų pilkas, vienodas ir nykus. Nykus kaip Mažeikiai, pasakytų draugelis Vaidotas. Sudaužyta mano širdis, galvoje girdisi padidėjusio kraujospūdžio aimanos, nemigo naktys verčia permąstyti gyvenimą visiškai nebepasitikint ateities projektais, galvoje kunkuliuoja chemikalai, į kairįjį petį įsimetė nervinis tikas. Jei į visą tą simptomų pluoštą įsimes ir depresijos pelėsis, ką tuomet bedaryt? Reik tikėtis, neįsimes, o jei ir įsimes, priskirsiu tai rudenio žvarbumui, naktų nenumaldomam ilgėjimui ir krentančių lapų laikimumo priminimui. Kokios visos tos kančios priežastys? Senos kaip žmonija. Neišsiduosiu. O galėčiau, vis vien visi jau įprato, jog mano tinklalapis nusprogo. Tačiau aš niekad nesilioviau tikėjęs, kad jis atsigaus. Atsigavo. Paprasta.

Buvo sustreikavus mano vaizdų kolekcija. Nerodė naujų. Pasitikrinkit.

09 08. Štai ir atsigavau. Nors, jei pagalvoji, nebuvo nuo ko atsigavinėti. Anas savaitgalis praėjo ramiai - atsventėm Šiaulių miesto dienas - klausėm alternatyvios muzikos koncerto, ragavom naminio gyvo alaus. Ko gero, netgi persiragavom. Gausių amatininkų ir šiaip perpardavinėtojų mugėje nusipirkau juodųjų garstyčių, medinę sėklų maltuvę. Nors, pasirodo, nebuvo ji tokia ir gera - bandžiau malti kuminus, prilenda į skyles, paskui krapštai sušilęs. Su kalendrų sėklomis šiek tiek geriau. Krepšinio irgi nepamiršau. Kur tu jį pamirši! Pirmąją dieną - rugpjūčio 31 - gyvai stebėjau visas tris rungtynes, žaistas Šiaulių arenoje. Čia per giminaites pavyko kvietimus gauti. Apsiginklavęs teatriniais žiūrovais stebėjau Nowickio, Parkerio prakaituotas fizionomijas. Linksmiausia buvo, jog apsauga į mane kreipdavosi angliškai - matyt, buvau jiems panašus į italą. O ką, esu gražiai įdegęs, žvilgančiu garbanotu plauku pasipuošes;) Pagaliau Radviliškyje sutvarkėme kanalizacijos bačką. Dabar galėsim myžt ir šikt iki pasiutimo - tiksliau, kol prisipildys 5 kubai. Paskui reiks kviestis šūdsiurbę. Išsikviesim. Visai savaitei nulūžo mano tinklapis. Rašau taip sakant off-line.

08 25. Pagaliau prisiruošiau įkelti į rubriką Vaizdai savo vizualizuotus įspūdžius iš Ignalinos-Visagino apylinkių. Žiūrėkit, gal patiks, kaip kad man patiko:) Kitkas ramu. Vasara eina į pabaigą, nors vakar ir šiandien išpuolė gražios dienelės. Aną savaitę nukasėm su mama bulves - gavosi virš 30 kibirų. Pats geriausias derlius per paskutiniuosius 5-eris metus. Betgi kur tokį kiekį reiks dėti?! štai gyvybės ir mirties klausimas. Virsim cepelinus kas antrą dieną. O dar kas antrą - kugelį su bulviniais blynais? O ko ne idėja! Beliks su morkomis susitvarkyti - jų irgi gyva galybė. Ir didelių, ir labai didelių. Šaunūs tie daržininkų rūpesčiai!

08 12. Uj, kaip pailsėjom. Tuo aktyvus poilsis ir įdomus, kad ilsiesi ilsiesi, o grįžti į bazę ir vis tiek jauties išsekęs. Ačiū dievui, kepenai liko nepragerti. Vengiau degtinėlės kaip velnias švęsto vandens. Tik alutis - pagrinde "Svečio". O ką, logiška, buvom svečiai anoje dievo užmirštoje žemėje. Apsistojome sode pas Mindės tėvą (iki atomininkų miesto Visagino - kokie 6 km) - nusipirko jis namuką su terasa, o pro ją stebuklingas vaizdas - priešais tyvuliuoja ežeras, šiaušia bangos jo paviršių, nedidelė salelė kviečia tuoj pat pirkti valtį ir ten plaukti. Ar žuvies, ar tiesiog šiaip sau. Šalimais viršūnėmis ošia obelys ir šiek tiek užstoja tą dangišką vaizdą. Bet lapai greit nukris, viskas susitvarkys. Paliko ankstesni savininkai puikiai prižiūrėtus šiltnamius su mažne dešimties rūšių pomidorais, taip pat paprikomis. Nuskintos akį džiugino didžiulės česnakų ir svogūnų galvos. Valgėm daržoves iki apsitriedimo. Maudėmės kasdien po du kartus. Buvom nubraukę iki Visagino ežero. Teliuškuoja visai šalia miesto, - aplink pušynai, paplūdimys, suoleliai nesulaužyti, neužtikom nė vienos šiukšlelės. Prisižiūri kitataučiai. Nes susišnekėti Visagine lietuviškai beveik neįmanoma. Sakai, atsiprašau, o čiabuviai eina nė žvilgsnio mūsų pusėn nepasukę. Bet tik pasitaisai ir pasakai Izvinitie, bematant persimaino ir aiškina, kaip patekti į centrą, nors pasirodo, mes ir taip esame centre. Kasdien ruošiau valgį - o kaip kitaip. Kepiau nugarinę, kotletus, kiaušinienę su daržovėmis, makaronus su daržovių padažu, vištieną su daržovėmis, blynus su daržovėmis. Matot, viskas su daržovėmis! Buvom nulėkę prie antro pagal dydį Lietuvoje Dysnų ežero. Tikrai didelis. Aplankėme ir Ignaliną. Nusipirko tėvas Zenonas krosnelę, bus žiemai. Nes su žiema nepajuokausi - sušalsi. Padariau keletą nuotraukų. Bet stovo taip ir neprireikė. Štai taip ir pailsėjom.

08 05. Šiandien su draugeliu Mindaugu išvažiuojam į Ingnalinos rajoną, o gal ir į Visagino savivaldybę, aplankyti jo tėvuko. Nežinau, kiek ilgai būsim, greičiausiai tol kol nusibos. Programa aiški: aplankyti kuo daugiau ežerų. Inga mane iškart perspėjo - saugok, Dariau, kepenus. Labai puikus patarimas, bus matyt, kaip seksis juo vadovautis. Pasiimu fotiką su objektyvais ir stovu, gal ką nors gražaus nuimsiu.

07 29. Lietūs pila kas antrą dieną, o kartais ir kasdien. Vasara, mainydamasi su tvanka ir liūtimis, jau žengia į paskutinįjį savo mėnesį, net prie Rekyvos ežero nebenuvažiuosi, keliai išmušti ir gausiai prilyti, dviračio grandinė su pavarų žvaigždėmis ims rūdymis spjaudytis. Užtat turguose pasirodė baravykų! Prasidėjo grybų sezonas. Mamos daržuose irgi gėrybės noksta: pupos pupelės morkos bulvės cukinijos agurkai pomidorai svogūnai kopūstai burokai. Žieminius česnakus jau saugiai pergabenome į namus; keli krepšai priderėjo, už brangakmenius jų neatiduočiau. O jei ir atiduočiau, vėliau dvigubai prisipirkčiau. Mano virtuvėje be jų nė pro kur. Nebent lyg jogai ar krišnaitai vietoj česnako kaip pakaitalą asafetidą (kvapiąją feridą) naudočiau. Bet tai ne tas pats, patikėkit. Nors, sako, asafetida neturi neigiamo poveikio medituojant. O česnakas... Smirdi turbūt ir susikaupti neleidžia. Na, ir tegul. Pasmirdės ir praeis.

07 15. Su draugeliais broliais Kęstučiu ir Dariuku sugalvojom pasidaryti kolektyvinę išvyką į gamtą - į kolektyvinius sodus. Ta proga nusipirkom 2 kg geriausios rūšies sprandinės. Mama, išvydusi tokį didžiulį gabalą, iš nuostabos net suriko: Kokia didelė kiaulė turėjo būti, ka tokį sprandą užsiaugino! Turbūt gerai danai ją šėrė, kad tokia užaugo. Ruošėmės kepti šašlykus. Be šašlykų vasarą niekaip. Štai kokį puikų indišką marinatą padariau ir jame visą naktį gabalais supjaustytą kiaulę laikiau: pyliau 250 gramų jogutro, įpjausčiau didelę galvą svogūno, galvą česnako, 3 cm imbiero, subėriau 1 kupiną a/šaukštą paskrudintų ir sumaltų kuminų, kalendros sėklų, 2 a/šaukštus garam masalos, patarkavau citrinos žievės, šliūkštelėjau kelis šaukštus citrinos sulčių ir acto, druskos pagal skonį. Mano skonis pasitenkina minimaliu kiekiu. Galiausiai savo nuožiūra pridėjau žolelių: petražolių, kalendros, baziliko. Ir ką jūs manot? Puikiai gavosi. Pirma kiaulės partija keliavo ant šašlykinės, o kadangi vėliau užpliaupė lietus - antrą partiją kišom į krosnies orkaitę. Iškepė ir ten. Abi partijos buvo laaabai garžios. Su daržovėmis ir ryžiais. Prisiėdėm kaip kiaulės.

07 07. Aš tai padariau! Apsižergiau dviratį ir numyniau prie Rekyvos ežero. Ir išsimaudžiau. Pirmąsyk vandens telkiny šiemet. Ir atsigaivinau. Vėlokai, pasakytų koks ruonis. Bet mes - ar bent jau aš - gimę po žuvų ženklu, į vandenį brendam tik didelio stimulo pastūmėti. Šlapias gi tas vanduo, ne juokas. Vasara įsipusėja, o aš kol kas nieko rimto nenuveikiau. Bet kai pas tave atostogos tęsiasi metų metus, pradedi nebesusigaudyti, kada tas pats tinkamiausias momentas tiems rimties žygiams ar veiksmams. Skaitau puikią knygą: Herta Muller "Amo sūpuoklės". Nieko jos - 2009 m. gavusios Nobelio premiją - iki šiol nesu skaitęs. Knyga apie Rumunijos vokiečius, po II pasaulinio karo ištremtus į sovietų darbo lagerius. Citata: "Mirtis darosi didi ir ilgisi visų. Su ja nevalia prasidėti. Turi ją ginti šalin kaip įkyrų šunį". Štiš! Tai va tiek, pribėgau ir pašraibinau.

06 27. Su ištikima idėjoms ir muzikai šaika savaitgalį buvom fiestoje KILKIME ŽAIBU. Grojo vaikystės jaunystės favoritai Mekong Delta. Žiūrėjau ištempęs akis į Hubertą, jo virkdomą bosinę gitarą, į gitaristo Eriko - neva jo senelė kilusi iš Lietuvos - dryžuotas kelnes bei paryškintą bicepsą ir galvojau - ech, gerai vis dėlto ant tos Lietuvos: ir oras Varniuose geras, ir lietus lyg permaldautas prityko, tik, deja, alus lietuviškas tebuvo pilstomas. O jis, broliai pagonys ir seserys rasotos, iš ryto tik galvos skausmą atneša. Atnešė ir man. Bet juk skausmas praeina, lieka brangūs atsiminimai. Kad ir Mekong Delta originalus CD, kurį nusipirkau šventėje. Tik 20 Lt! Pigiau ir už Skylę su Aiste! Grojo po jų broliukai latviukai Skyforger, juos išklausiau iš tolo, prie palapinių, dūdmaišiai galvą galutinai apsuko, o Rotting Christ'ų tik pradžia įspūdinga pasirodė - paskui į vienodą ritmą supuvėliai nugrimzdo, o mums jau namo laikas buvo. Parvažiavom laimingai.

06 22. Savaitgalį viešėjau pas bičiulį Vaidotą sodyboje. Buvo ir gerbiamas Pleiboj vyr. redaktorius Aidas. Sodybos šeimininkai traukė iš avilių medų, o mes atakėjom korius ir sukom sukom juos kažkokiam geležiniam kubile. Per įtaisytą apačioje vamzdį tekėjo skaistus ir kvapnus kaip visos pasaulio dorybės medus. Vaje vaje, kaip gerai buvo. Ragavom jį su varškės sūriu, tepėm ant blynų, dėkojom darbščioms bitutėms ir pasižymėjom kalendoriuje rugpjūčio 15 - nusimato antrasis medaus rinkimas. Dabar kaip tik liepos žydi, medus bus balsvas ir greitai tirštėjantis.

06 16. Pirmasis DariusTauginas.lt tinklalapio gimtadienis. Ta proga šiek tiek pakeičiau ir titulinį puslapį. Atsinaujinti nepamaišo, kad ir kartą per metus. Laikinai buvo atjungę mano domeną, nes laiku nesusimokėjau už kitus metus. Dabar jau susimokėjau. Laukiam, kol prijungs. Diena graži, saulėta su retais debesiukais, karščiai trumpam leido atsikvėpti. Šiandien klausysiuos savo mėgstamos grupės - visada su nekantrumu ir naujomis viltimis laukiu kiekvieno jų darbo - IN FLAMES albumo Sounds of a playground fading. Tiesa, prastos kokybės įrašą klausiau ir anksčiau. Todėl jau dabar galiu pareikšti savąjį verdiktą: puikus albumas, bent jau geresnis už praeitus tris! Prasidėjo braškių sezonas. Tikrieji vitaminai pradėjo į burnas kristi. Nes iki šiol tik špinatai su cibuliais gerą formą palaikė. Kalendros, daržiniai builiai, pertažolės, krapai, pipirnės, bazilikai, čiobreliai, raudonėliai mamos darže irgi savo kvapais džiugina ir galvą apsukt bando. Nė alkoholio nebereikia. Tik negalima leisti jiems žydėti, kitaip pražydės ir nuvys. Dauginimosi misija atlikta. Ir ramia sąžine ruošies kitiems metams. Aš su savo tinklapiu būtent tą patį ir ketinu daryti. Kaip saka pas mus Šiauliuose, iki kita karta.

06 05. Vasara. Įsibėgėjo. Sušilo. Sukaito! Pastovi nekintanti būsena: noris šalto alaus. Birzelio 1 dieną pirmąsyk šiemet užsėdau ant dviračio. Numyniau prie Rekyvos ežero. Galvojau, kad pirmąsyk išsimaudysiu. Neišdegė. Vanduo pagal kranta buvo keistos žalios spalvos. Birželio 2 pirmąsyk šiemet nuvažiavau į Radviliškį. Dažiau duris. Baltai. Susipjovė mano dizaineriški jausmai - na, netinka vienoj vietoj balta spalva, nors pasiusk. Teks perdažyti. Radviliškiečiai gyvena gerai. Viktoras vaikšto su ištinusiu žandu. Ne pirmas kartas, savaime užgis, numojo jis ranka. Bronius kasryt eina į darbą. Patikimi šaltiniai tvirtina: visada su kvapeliu. Kažin ar praeis bandomąjį laikotarpį. Buvau ALAUS BARE. Pirmąsyk šiemet išgėriau Svajoklio alaus. Kaip ir pernai, po 1.20 Lt. Yra vietų, kurių ir infliacija prisibijo. Bet nusivyliau. Svajonių materija buvo šilta kaip myžalas. Gerai, kad pasimaišė sveikai įkaušęs Staska. Jis pasiūlė 100 gramų. Pasimaiviau, bet neatsisakiau. Ir pridėjo užkandai Pupa saldainį. Sako, še tau agurką. Suktai prakalbau apie žvejybą. Neapsigavau. Sako, buvau neseniai pelkyne, pagavom 21 lyną. Beturiu du. Nedidelius, bet valgomus. Galiu atiduot. Aš pats žuvies retai valgau, šunis šeriu. Gerai ten jie, rupkės, Basankėje gyvena! Šeštadienį, birželio 4, važiavom į Šiaulių centrą. Ant rubežiaus, folko festivalis. Pavėlavom. Jau net baliauninkų stalus surinkinėjo. Gerai, kad dar iš gaisrinės mašinos alaus įpylė. Bandėm nusidėrėti, kad pigiau kažkokių mėsgalių parduotų, negi į namus vešit, kiaules šersit, bet bobos pasirodė skūpos, tai ir numojom ranka. Gerai bus ir be dešrų. Grįžau namo pėsčiomis. Dabar eisiu keptų bulvių valgyt. Su salotom. Bus vitaminų.

05 26. Šovė man gera mintis, galėčiau ja pasidalinti su lietuviškų serialų karaliumi Skaisgiriu. Nes jaučia širdis - greit jiems nei idėjų kalvės, nei smegenų štormai nebepadės - išsisems, šaika, tikrai išsisems. O mintis paprasta, netgi originali. Tebūnie naujojo serialo darbinis pavadinimas "Senelė Agota". Tai istorija apie seną putaną, kuri išmoko spėti žmogaus praeitį ir ateitį iš mineto - kaip kad čigonė iš delno. Per kiekvieną seriją ją išsikviečia mentai - kad pačiulptų lavonui ir taip prisidėtų prie nusikaltimo tyrimo. Bet, žinoma, čiulpti tektų už širmos, kad iš eterio geriausiu laiku neišlėktum - užtenka, jog matytųsi vien siluetas. Manau, geras serialas būtų. Jei ir ne estetine prasme, bent jau etine: visi talentai geri, kad tik gėriui tarnautų. O iš tikrųjų šios fantazijos ne mano, o Viktoro Pelevino. Perskaičiau jo paskutinįjį romaną t. Apie knygos herojų grafą T. (neva Tolstojų), kuris blaškosi po knygos puslapius ir kartu bendrauja su Dievu (arba demonu) Arieliu. O anas su kitų penkių demonų-grafomanų komanda rašo komerciškai patrauklų ir marketologų palaimintą romaną. Taigi herojaus ir kūrėjo nuomonės išsiskiria. Ir T. bando kurti save pats. Aš irgi taip norėčiau. Nes jaučiu, kad tiek įvairiausių modelių ir šablonų maniškėje galvoje už mane patį prikurta, kad nors imk ir galvą į tuštumą - klozeto skylę - nardink. Gal kada nors ir panardinsiu. O už lango orai permainingi: vieną dieną lyją, kitą - saulė šviečia, trečią - vėjai siaučia. Viskas, atrodytų, paprasta paprasčiausia. Bet žmogus visur geba įnešti sumaištį: lyja mano neišsipildžiusių troškimų ašaromis, tolumoje šviečia mano vinguriuotas gyvenimo kelias, vėjai siaučia mano sieloj. Kaip pasakytų tas pats Pelevinas - visa tai tik žodžiai-vaiduokliai. Protas - štai tikrasis melo tėvas, raguotas nelabasis. Kadangi visos pasaulio bjaurybės bei netobulumas ir sukurtas būtent proto. Tačiau taip galvoja Pelevinas. Ir gabūt tiki, jog mes juo patikėsim. Šūdą!

05 02. Buvo Lietuvą užplūdę saulėti, netgi karšti orai. Vaikščiojau su marškinėliais trumpom rankovėm, įdegiau, prakaitavau ir spėliojau - jei dabar tokie karščiai, kas dėsis vasarą? Galgi teks į Laplandiją dumt? Bet gamta nemėgsta išsišokimų, greit viską sudėlioja į vietas. Sudėliojo taip, kad šiandien anksti kėlęs pro langą išvydau šlapdribą lipdant gausius kiemo automobilių langus. Vaje vaje, išsprūdo. Dar posmelį nusnaudžiau ir kibau į naują užduotį - parašyti straipsnį apie sąmokslo teorijas: iš kur jos randasi, kas jas kuria, dėl kokių priežasčių, kaip atskirti grūdus nuo pelų, etc. Parašiau, ištaisiau klaidas ir išsiunčiau vyr. redaktoriui. Vėl kuriam tai laikui laisvas daryti ką noriu, kitaip, veltėdžiauti;) Perskaičiau dvi distopijas - Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis" ir George Orwello "1984". Ko gero, pirmoji su savo hedonistiniu nihilizmu šiuo metu mums aktualesnė. Seserys ir broliai, nepaskęskim savo troškimų jūroje! Kiekvienas priklauso visiems kitiems, gal ir geras dalykas, bet kuo tada skirsimės nuo triušių? Beje, po ilgų klajonių po Londono penkias zonas vakar namolio pargrįžo paklydėlis bičiulis Kęstutis. Galgi šiandien vakarop su juo susitiksiva. O rytoj, gegužės 3, iškris tiek sniego, kiek dar niekad gegužės mėnesį savo gyvenime nebūsiu matęs. Ir savo svoriu nulauš šalia namo stovinčio beržo, kuris vasarą nuo tiesioginių saulės spindulių saugo mano kambario langus, šaką. Labai gaila.

04 12. Klausiat, kas geresnio? Praeitą šeštadienį klausėmės strikinėjančių dainuojančių juokinančių aktoriukų grupės "Liūdni slibinai". Juokiaus net pasipirsnodamas, vėliau užėjo kažin koks liūdnumas, tikriausiai išnaudojau visus mėnesio juoko rezervus. Bent jau vitamino C prisigaminau ligi soties. Sekmadienį užspaudę kvapą stebėjom, kaip po sceną su įvairiausiais ginklais laksto Šaolinio vienuoliukai. Bet ne vien ginklais jie žvangino. Rodė mažieji kinai galybę kung-fu triukų, pamėgdžiojo visokiausius žvėris - tigrus, meškinus, bebrus, ežiukus... Vėl užėmė liūdesys palyginus vikriuosius vienuolius (?) su mumis - ištižusiais, prasigėrusiais, prasirūkiusiais, persiėdusiais, kamuojamais begalybės asmeninių ir globalinių krizių. O pirmadienį - balandžio 11 - mane iššveitė iš darbo biržos sąrašų kaip kokią musę iš barščių. Dingo mano antrieji namai, dingo. Kaip be jų išgyvent? Tiesa, sakė, gali nueit ir iš naujo užsiregistruot. Dabar ir suku galvą - eit, neit? Ir toliau bandau lopyt išprusimo skyles - skaitau klasiko Ričardo Gavelio "Vilniaus pokerį". Kaip tikras lietuvis, savo teksto įmantrumu stengėsi nušluostyt kolegoms nosis. Nušluostė. O dar tokie gūdūs laikai buvo. 1989 m. Vinkliai rašė, bet ir klampiai. Brendi tekstu kaip per pusnis. Ir paranoja, o gal JIE, kvėpuoja į prakaituotą nugarą. Įprasta būsena, kitaip ir nebeišmanytume gyvent. Gal kas žinot Šaolinio vienuolyno adresą? Laikas dvasinei terapijai. Kojas irgi pramankštint praverstų, sąnariai per žiemą sustingo. O pavasario vis nematyt nematyt.

03 31. Gėda man, gėda, ėmiau vengti savo puslapio kaip nelabasis šermukšnio lazdos. O kodėl? O todėl, kad tikrojo pavasario belaukiant tingulys lyg šeškai vištas apipuolė. Bet, regis, pavasaris pagaliau ateina. Draugas Šulija per televizorių išdidžiai pranešė: bus jums šilumos lietuviai, bus, tik nepamirškit įkalt. Dziungt! Tik kažin ar tokių patarimų stropiai besilaikydamas tingulį pergalėsiu? Drošiu šiandien į Dainiuko Trumpio parodos atidarymą Kultūros centre, vakar padėjau jam paveikslus sukabint. Tris valandas kabinom! Užtat gražiai atrodo, o kaip kitaip. Tikriausiai niekada Dainiukas jų neparduos, nebent vienam kitam daktarui padovanos. Nekomercija. O aš aklojo spausdinimo mokausi, pagalvojau, senatvėje pravers. Ir Pleibojui apie politinį korektiškumą rašysiu. Ot, tiek.

03 02. Sveikiname gerbiamą Darių ir ne mažiau gerbiamą Levį su gimtadieniu! Daug jiems laimės, jei tokia įmanoma. Ir sėkmės, nes jei laimės nėr, jos labai prisireiks. Gyvenkit ir juokitės, nesenstantys seneliukai! Pasirašo: tinklalapio administracija. Kokia dar administracija?

Na va, ir vėl nepavyko niekieno apgauti. Ogi pats save su Leviu ir sveikinu. Dar daug bus dainų sudainuota, kubinių kilometrų į plaučius sugerta, taip pat ir išgerta... Ot, to tai ir nereikia. Mes galgi dar ir suprastume, bet kiti... Užteks laimės begalinės, paukščių giesmių pargrįžusių, šilumos vėl jaunais kaulus paverčiančios, neįkyrios pavasarinės saulės virš galvų. Ir mergų;) O kaip kitaip;)

02 28. Šiandien nusipirkau kovo mėnesio PLAYBOY. Atsiverčiau pirmąjį puslapį ir žiūriu, ale Tauginiuko fizionomija į ūsą sau šypsosi. O po Kovo numerio autorių nuotrauka netgi komentaras juodu ant balto užrašytas: "Rašytojas Darius Tauginas aiškinasi, kaip džiaugtis praradus darbą". Ot, taip! Aišku, bet kuris kitas mirtingasis didelį džiaugsmą iš šios situacijos vargu ar išspaustų, bet tik ne Darėnas. Atrado jis užsiėmimą, ėmė lietuviškam Pleibojui rašinėti. Antras straipsnis vadinasi Tarp ledynų ir... ledynų. Apie šalčiausias pasaulio vieteles. Taigi nieko kito nelieka, tik imti ir rekomenduoti visiems Pleibojų. Pirkit, draugai, o ypač draugės, ir skaitykit į sveikatą. (Kas galėjo pagalvoti, jog kada nors tokius žodžius tarsiu?!) Todėl ir džiūgauja širdis atsitiktinumais bei stebuklais penima. Na, gal aš čia ir persūdžiau, bet pavasariui artėjan ir saulei vis intensyviau į gyvenimą besikišant nieko kito iš Dariaus laukti ir nederėtų. Sakai, pavasaris artėja? Oi, ne, brolyčiai ir sesutės, jis jau atėjo! Arba ateis rytoj, tai yra, kovo 1 dieną. O tai juk nieko nebereiškia. Su Pavasariu! Valio!

02 14. Visus pasaulio mylimuosius ir mylimąsias, visus sugulovus ir suguloves, visus meilužius ir meilužes sveikinu su Šv. Valentino diena! Taip pat sveikinu save su Inga. Blogiau nebus. Be Šv. Valentino pažįstu tik vieną Valentiną - gimė jis Baltarusijoje, gyvena Vilniuje, gali papasakoti daug juokingų istorijų apie savo gimtąjį baltarusišką kaimą, sykį teko su juo gerai išgert ir visas tas istorijas išgirst. Valentiną (moteriška giminė) irgi tepažįstų vieną vienintelę. Valentiną Tereškovą, pirmąją moterį kosmonautę. Seniai tai buvo, berods 1963 m. birželio 16 d. Iki šiol gyva.

Atnaujinau Vaizdų skyrelį. Sudėjau tas nuotraukas, kuriomis papuošiau savo saulėto kambario sienas. Džiugina akį, džiugina. Mindė jas peržiūrėjo ir įvertino: postrokiškos. Mėgstu post roką. Dažniausiai jo klausau pokaičio metu.

02 01. Štai ką man paporino Kilgoras Trautas: Pradžioje nebuvo absoliučiai nieko, ir aš turiu omeny nieko. Bet jei yra niekas, turi būti ir kažkas. Jei yra vyras, turi būti ir moteris, jei yra girtas, turi būti ir blaivas. Pirmasis kažkas, kuris buvo implikuotas viso to didžiulio nieko, iš tikrųjų buvo dvi esybės - Dievas ir Velnias. Dievas buvo vyras. Velnias - moteris. Vienas implikavo kitą, todėl jų jėgos buvo lygios, ir ši lygybė savaime buvo implikacija. Jėga implikavo silpnumą. Dievas sukūrė dangų ir žemę. Žemė buvo beformė ir tuščia, todėl reikėjo vandens. Velnienė nesikišo į šią veiklą. Ji tik pagalvojo: kvaila kažką daryti tik šiais sau iš neturėjimo ką veikti. Bet tylėjo. Tačiau kai Dievas pasakė: Tebūnie šviesa! - nelaboji ėmė neramiai muistytis. Ką Jis, velniai griebtų, daro? Kiek toli Jis ruošiasi nueiti? Jei Jis mano, kad aš Jam padėsiu visam tam beprotiškam reikale, tegu mano iš naujo. Ir tada viskas galutinai paskendo šūduose. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, nuostabias savo Paties ir Velnio miniatiūras, ir davė jiems laisvę, kad pažiūrėtų, kas su jais atsitiks. Edeno sodą galima būtų laikyti pirmuoju Koliziejaus ir romėnų žaidynių prototipu. Velnienė negalėjo nieko atšaukti, ką Dievas sukūrė. Ji tik galėjo palengvinti Jo mažyčių žaisliukų egzistencines kančias. Nes ji galėjo matyti tai, ko Dievas negalėjo: žemės gyventojai arba mirė iš nuobodulio, arba iš baimės. Taigi nelaboji paėmė obuolį ir pripildė jį visokiausiomis idėjomis, kurių dėka nuobodulys bus nors laikinai sutramdytas. Ten buvo ir žaidimų su kortomis bei kauliukais taisyklės, ir rekomendacijos, kaip gerai pasikrušt, ir receptai alui, vynui ir viskiui, ir paveiksliukai su žolėmis, kurias galima rūkyti, ir taip toliau. Buvo ir instrukcijų, kaip kurti gerą muziką ir dainuoti ir šokti tikrai pamišusiai, tikrai seksualiai. Ir kaip keiktis visais kurvizmais, kai užkliūni už ko nors ir nusimuši kojos pirštą. Velnienė įteikė obuolį gyvatei. Gyvatė padavė obuolį Ievai. Ieva atsikando ir ištiesė obuolį Adomui. Adomas irgi atsikando, ir tada jie ėmė kruštis. Istorijos pabaiga.

Kas tas Kilgoras Trautas, pakrutintų vešliais antakiais daguma skaitytojų. Tai antrasis Kurtas Vonegutas, tiksliau, jo alter ego. Perskaičiau paskutinįjį jo romaną - pusiau autobiografinį Timequake. Prisisukęs! Moralizuojantis, bet neįkyriai. Kaip ir dauguma Voneguto kūrinių. Iš viso jau būsiu perskaitęs 13 Voneguto romanų iš 14. Beliko pats pirmasis. Kaip visada. Bet kol kas su tuo reikalu kvit! Parašiau du straipsnius. Vieną apie Arkties (Antarktikos) mokslines tyrimų stotis, kitą - apie vargšus Lietuvos bedarbius. Naudodamasis savo paties patirtim leidau sau pasišvaistyti keliais patarimais, kaip stengtis neprarasti gyvenimo skonio ir nenusikamuoti egzistencinėse nedarbo kančiose. Gal kas nors perskaitys ir pasakys: ale Darėnas irgi gerai porina! Nors gali būti ir atvirkščiai. Juk visiems neįtiksi. Iki pavasario beliko 1 mėnuo. Iki šildymo sezono pabaigos - 2 mėnesiai minimum. Iki pavasarinės sėjos - 2,5 mėnesio. Iki Velykų - 2 mėnesiai ir 24 dienos. Ištversim?

01 19. Žmonės kalba apie aklą likimą, išties keistą dalyką be plano ir tikslo. Tačiau koks tai likimas? Kiekvienas veiksmas šiame pasaulyje, prie kurio nebeįmanoma sugrįžti, turėjo prieš save kitą veiksmą, o anas prieš save dar kitą. Neaprėpiamam ir begaliniam tinkle. Žmonės įsivaizduoja, kad priešais juos esantys pasirinkimai priklauso jiems patiems. Bet mes galim pasirinkti tik iš to, kas duota. Pasirinkimas dingsta kartų labirinte ir kiekvienas veiksmas tame labirinte savaime yra pavergimas, kadangi jis panaikina bet kokią alternatyvą ir dar labiau supančioja apribojimuose, iš kurių ir sudarytas gyvenimas. Mūsų planai remiasi ateitim, nežinoma mums. Pasaulis keičia savo formą kas valandą čia pat pasverdamas dalykus, ir jei mes bandysim perprasti tą formą, mums nieku gyvu nepavyks. Mes tik turim Dievo įsakymą ir išmintį juo vadovautis, jei panorėsim. Na, ir kietas tas riešutėlis Kormakas Makartis! Kiek laiko sugaišau, kol šią pastraipą išverčiau. Ir visiškai neaišku, ar teisingai. Perskaičiau jo Pasienio trilogijos trečiąją dalį. Iš tikro perskaičiau jau seniau, bet tingėjau čia apie tai parašyti. Nuostabu! Su šiuo reikalu kvit! Db skaitau No country for old men. Niekur nier vietos senukams, ne tik Amerikoj. Mačiau filmą, taip pat geras. Bet knyga geresnė. Visiems, o ypač sau pranešu: aš dar gyvas. Ligos irgi nepuola. Atlydžiai ir plikledžiai paįvairina kasdienybę. Kol kas nepaslydau ir ant asfalto nesiplojau, tfu tfu tfu. Turiu sau gerą žinią: gavau pasiūlymą parašyti kelis straipsniukus vienam žurnalui. Kokiam, išduosiu tik tuomet, kai išvysiu savo rašliavą atspausdintuose puslapiuose. Jau prekyboje. O iki tol dar ilgas mėnuo laukimo. Bet aš nelaukiu, į ateities erdves nesikėsinu, aš sėdžiu dabarty, tai yra, turštumoj. Bet vis tiek yra dėl ko džiūgauti: duosim atkirtį nedarbui, žengsim į darbo biržą iškelta galva!

2011 01 01. 00:01 Dangų laižo kinietiškų fejerverkų ugnys ir dūmai, ausyse sproginėja kinietiški pirotechnikos stebuklai. Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Norėjau pasakyti, sulaukiau. Vienas. Pirmą sykį gyvenime. Nieko daugiau ir nepridursi - nauja patirtis, naujos perspektyvos arba, atvirkščiai, išsivertimas be jų. Sąmoningai taip padariau. Keliu prie lūpų raudono vyno taurę, pirmieji svaiginatys gurkšniai šiąnakt, kita ranka glostau Orhan Pamuk Nekatybės muziejaus kietą viršelį, ką tik perskaičiau pirmuosius 100 puslapių. Knyga apie (nelaimingą) meilę... Kas gali būt tyriau ir liūdniau? Geriausia mano draugė Inga šiuo momentu Vilniuje siurbčioja saldų šnypščiantį šampaniuką, žaidžia smagius žaidimus su draugais ir pažįstamais. Gera jai, gera man. Bučinių sulauksiu po kelių dienų. Jau dabar dažau lūpas gydomuoju vazelinu. Skamba nuostabi muzika: Pain Of Salvation Road Salt. Šiurkštus tas gyvenimo kelias, bet ką padarysi, gyvenkim ir toliau. Svarbu, kad druskos pabarstė, nepaslysim. Sukirtau savo paties gamybos indišką-lietuvišką patiekalą. Karis su (natūraliais) ryžiais, lyg galėtų būti be ryžių. Skanu... Aštru... Anie metai buvo puikūs, šie bus dar puikesni. Dabar - ši akimirka - irgi išskirtinė. Kaip gyveni? Puse b., aistriai atsakyčiau smalsuoliui. Arba net visą b! Kodėl tiek daug žodžių išskiriu kursyru? Ogi šią akimirką man tai labai labai patinka.

Tai ką, brangios draugės ir mieli bičiuliai, keičiam kalendorių!

P.S. Greitai trauksiu miegoti. Teliko nežiūriu, nebemėgstu jo, o ką daugiau veikt? Visi metai dar prieky, prisiveiksiu!

12 20. Apturėjau tikrai įtemptą savaitgalį. Jis prasidėjo jau ketvirtadienį. Nuėjau į Redos & Arūno Uogintų parodą "Psidabras". Dėl sidabro nežinau, o ir meno kritikas iš manęs labai paviršutiniškas, na, ne(be)turiu aš menininko pretenzijų, susitikau ten besisukinėjantį Dainių Trumpį, dailininkas jis, nors vien žodis "menas" jį lyg aukšta įtampa nupurto. Keičiaisi žmonės, keičiasi požiūriai. Phillipe Sollers irgi yra įdomiai pasakęs: "Rizika, kad rašymas (menas) gali degeneruoti į sau pataikaujantį narcisizmą, yra labai didelė." Bet aš ne apie tai. Aš apie vaišių stalą noriu pakalbėt. Buvo ant jo ir vyno, ir degtienės, ir raugintų agurkų, ir smirdančios silkės, ir sūrio, ir duonelės. Paragavom su Dainium arielkos, užkandom agurku, silke ir duonele. Ir taip ne vienąsyk. Penktadienio rytas išaušo, bet ne toks, kokio sau pačiam būčiau linkėjęs. O juk šiandien mūsų - bendra vidurinės ir jaunesnės kartos menininkų paroda! - prisiminiau. 22:22. Tik nepamanykit, jog tokią valandą atsikėliau ar atsiguliau. Taip vadinosi paroda, kurios avangarde stovėjo mus visus į krūvą sutelkęs dailininkas-menininkas Ugnius Ratnikas. Per atidarymą jis ir kalbą pasakė, ir Vonneguto eiles skaitė, ir visus apsilankiusius vaišintis kvietė. Kas buvo ant stalo? Buvo ir vyno, buvo ir brendžio, buvo ir sumuštinių su ikrais (netikrais, chi chi chi), buvo ir vynuogių sulčių. O meno ar buvo? Jo buvo daugiausiai: ir paveikslų, ir nuotraukų, ir vaizdų, ir tekstų. Netgi radijo spektaklį, ir tą padedami aktoriaus įrašėm. Su mano tekstu. Taigi skubu pristatyti savo tekstą-manifestą, vienijantį vidurinės ir jaunesnės kartos Šiaulių menininkų-atlikėjų idėjas ir polinkį į saviraišką, kad jį kur! Spausk čia ir skaityk. O tuo tarpu mes vaišinomės: ragavom vyną ir brendį, kandom sumuštinius su butaforiniais ikrais. Skanu! Po to sliūkinau pas hiphoperį Brukliną, trumpiau, Brū, į studiją ir klausiausi gabalų iš kitąmet išeisiančio hiphopo albumo, sudrebinsiančio visą Lietuvos hiphopo sceną. Pietinio rajonas, aha aha...

Vis dažniau galvoje suskamba varpeliai: jau Kalėdos čia pat, dzin dzi lin.

12 01. Štai ir baigėsi atšiauraus rudens laikotarpis. Įžengėm į šalčiu bei antibakterinėm (nebesidaugins, rupūžės!) savybėm kvėpuojantį gruodį. Kur visą mėnesį buvai dingęs, pons Dariau, paklaustų kiekvienas, kam įdomu. Bet kadangi niekam neįdomu, apsimesniu, kad įdomu man pačiam. Niekur nebuvau dingęs, tik sėdėjau kamputyje su knyga. Kaip viršuj, taip ir apačioj, palinguotų galva kiemsargis Genadijus. Nutariau perskaityt visas susikaupusias knygas anglų kalba. Taigi galvoje nešioju šiltus atsiminimus apie: 1) Philiph Roth Exit ghost; 2) Julian Barnes George & Arthur; 3) Thomas Pynchon Inherent vice. Pastaroji itin linksma apie psichodelinę hipišką marichuanišką 60-ųjų pabaigos Kaliforniją. Eilėje laukia Irvine Welsh The Bedroom secrets of the master chefs. Nuobodus tas rašytojo gyvenimas, sėdi kiaurus metus kertėj su knyga, raidžių švinu kvėpuoji, užkietėjusiais viduriais giriesi, burbteltų kas nors - bet kas - iš šalies. Na, jau ne, tokiam bandyčiau užlaušt ranką ir pro sukąstus dantis pašnopuot į ausį. Apsilankiau keliuose koncertuose, P. Širvio kūrybos vakare, buvau nuvykęs į Palendrių vienuolyną, peržiūrėjau penkiolika filmų. Mažai? Štai su septyniais šauniais Šiaulių menininkais gruodžio 15 d. žadam bendrą parodą padaryt. Vieni demonstruos paveikslus, kiti - skulptūras, treti sukurs muziką, rodys vaizdus, o Darėnas parašys vaizdams tekstus. Jau parašiau. Šiandien baigiau. Žiemos proga. Jei ką, pranešiu, kaip sekės, jei sekės, o galgi ir parodos tekstus į tinklapį sudėsiu. O tuo metu žvejai užšalusius ežerus sapnuoja, jau dabar skyles lede gręžia ir riebias lydekas iš ekečių traukia. Gerai jiems, gerai mums...

11 03. Kad patvirtinčiau ankstesnę savo mintį, esą vienas geriausių dabartinių JAV rašytojų yra Cormac McCarthy, perskaičiau jo antrąją Pasienio trilogijos dalį - The Crossing - Kryžkelę. Nereali! O kas per herojai, sutinkami po Meksiką jodinėjančio šešiolikmečio Bilio! Atgailaujantis kunigas, neregys, čigonai... Atrodytų, be jokio užsidegimo jie pasakoja istorijas, glūdinčias kitose istorijose, ir su melancholija filosofuoja, bet taip, kad net pagaugai per nugarą eina. Knygoje pilna dialogų ispaniškai. Be vertimo. Vienas jų: "Y la tercera historia? paklausė Bilis. La tercera historia, pasakė čigonas, es esta. El existe en la historia de las historias. Es que ultimadamente la verdad no puede quedar en ningun otro lugar sino en el habla." Gerai, kad kažkadais mokiausi ispanų, pravertė. O dabar lietuviškai: "Prisiminimai blunka su laiku. Savo vaizdams neturim patikimų saugyklų. Kažkada mylėti žmonės aplanko mus sapnuose, lyg būtų svetimi. Mes ieškom bet kokio liudijimo, bet pasaulis tokio nesuteikia. Štai jums ir trečioji istorija: kiekvienas žmogus pats sau gyvena iš to, kas jam liko. Skeveldros. Kaulai. Mirusiųjų žodžiai. Kaip iš to sukurti pasaulį?" Brrrr. Beje, pirmąją trilogijos dalį išleido Rašytojų sąjungos leidykla - Laukinių arklių pakerėti. Ją irgi skaičiau. Beliko trečioji knyga - Cities of the Plain - Lygumų miestai. Turiu. Skaitysiu.

O kitkas kaip iš rašto. Visų Šventųjų dieną lakstėm po kapines, deginom žvakutes, kalbėjom poterius, susitikom su giminėm. Lapkričio antrą su mamike buvom Radvilišky, pasisukinėjom po savo trobą, aptvarkėm aplinką. O kaip kitaip. Baiginėjam šio sezono darbus. Beliko tik duris nudažyt. Tačiau kam tai įdomu? Nebent pusseserei Reginai. Dienos trumpėja ir tamsėja, tuoj ir minuso sulauksim. Gerai, kad židinys liepsnoja ir šilumą negailėdamas žarsto; tik malkų nepamiršk įmest. Geriau sausų, geriau uosinių. Norvegiška kokybė! Meistras Saulius darbus mūsų palociuose irgi užbaigė: gražiai išdažė, gražiai duris sudėjo, žodžiu, nechaltūrino. Geras meistras, visai netoli Basankės gyvena, tik jau taip moka pinigą čiulpt. O koks meistras nemoka, leiskit paklaust?

10 16. Ką tik grįžau iš Vilniaus. Ką ten veikiau? Ogi vyną degustavau! Pas ką? Pas gerbiamą draugą Vaidotą. Bet tebūnie viskas nuo pradžių. Į sostinę Vilnių nuvažiavau nachaliavai su draugu Irenijum. Ačiū jam! Nuėjau į Halės turgų nusipirkti kuminų. O kaipgi be jų. Po to susitikau su gerbiamu advokatu Vaidotu, kokioj kompanijoj dirba, nesakysiu, nors dirba ans geroj kompanijoj, išgėrėm po tris čekiško alaus, po to grįžom pas jį į namus, ėmėm ragaut rūšinį bordo vynelį, ano jis turi visą kolekciją, yra mat kolekcionierius, skanavom karvės inkstus brendžio ir kavos padaže, padažas patiko labiau nei kepenys, atsiprašau, inkstai, bet labiausiai patiko vynelis. Prisijungė ir gerbiamas rašytojas Aidas, susižavėjęs lyg paauglys rodė jis man savo naujausią žaisliuką - elektroninių knygų skaityklę Amazon Kindle - mano Haute kuisine epas pas jį sąraše pirmasis - nusprendėm, kad geriausi dabartiniai JAV rašytojai yra Cormac McCarthy ir Philiph Roth. Iš ryto po degustacijų skaudėjo galvą, bet tai juk natūralu. O kaip pats Vilnius? Kaip visados - gerai, kol jame negyveni.

10 04. Vakar su Arūnu Batsiuviu paskutinįsyk buvom išėję pagrybaut. Spalio 3 dieną! Radom daugybes peraugusių eglinių rudmėsių. (Pušinių neradom, matyt dėl to, kad aplink nebuvo pušų.) Jų neskynėm, o su vėlyviesiems grybautojams būdinga kantrybe ieškojom jaunesnių galvų. Keletą radom. Tądien Darėnas tikriausiai buvo apdovanotas papildoma sėkmės porcija, nes aklai braidžiodamas po mišką atsidūrė tiesiai priešais tikrinį baravyką, greičiausiai vienintelį per savo paties apsižioplinimą užsilikusį miške. Kažkiek šliužų apgriaužta kepure, bet sveikut sveikutėlį. Tokį tik džiovint! Tokį šiandien ir džiovinu. Džiaugdamiesi laimikiu susėdom su Arūnu Batsiuviu ant kelmų ir paragavom. Ne, ne rudmėsių ir ne baravyko. Ogi naminukės. Skani, bjaurybė! Atsidavėm čia ir dabar nuotaikai. Nuotaika laikėsi iki pat vakaro. O paskui su Leviu dūlinome ieškot į parkelį šermukšnių. Sako, anie vidurius liosuoja. Šermukšnių medžių radom, bet uogų ant jų nebebuvo. Bobutės nuraškė arba varnos nulesė, pakėlę į dangų akis ir pamatę bent tuziną krankiančių padarų nusprendėm. Po to apdairiai pasislėpėm po medžiais; maža kas gali iš dangaus nukrist.

08 28 - 09 17. Vaje vaje, kiek visokio gėrio per tas kelias savaites nutiko! Pirma: rugpjūčio 28-29 d. Radviliškis šventė savo 443-ąjį gimtadienį. Štai ką bylojo Radvilišklio savivaldybės mero Antano lūpos: „Norėjome miestiečiams sukurti reginį ir priminti Lietuvai, kad Radviliškis - sostinė. Ir ne bet kokia, o šauniųjų geležinkelininkų!“ Ko tik ten aną įsimintiną savaitgalį nebuvo?! Buvo visko! Netgi stipriausi Lietuvos ir užsienio vyrai sportiškai rėkdami lenktyniavo, kas greičiausiai nuo starto iki finišo nutemps šilumvežį. Gaila gaila, bet greičiausiai nutempė Islandijos galiūnas. Mūsų pažiba Žydrūnas Savickas liko antras. Visi sunkiasvoriai po rungties jautėsi suplukę, bet juos palaikė džiugūs ir entuziastingi radviliškiečiai. O ko daugiau tikėtis iš radviliškiečių?! Meras ir šiemet teikė Mero padėkos ženklą, tačiau dėl kažkurio savivaldybės administracijos darbuotojo ar specialisto aplaidumo įsivėlė klaida - niekas nepasveikino Dariaus Taugino, t. y., manęs, savo epe Haute kuisine visakeriopai šlovinusio Radviliškio miestą, o ypač J. Basanavičiaus gatvę. Bet, labai tikiuos, klaida kitais metais bus ištaisyta; gausiu iškart visą medalių komplektą.

O rugsėjo 10-11 dienomis analogiška šventė virė kunkuliavo Šiaulių mieste! Ko tik ten nebuvo?! Buvo visko! Viena šventės organizatorių, mano gera draugė Ingutė tiesiog iš kojų virto bėginėdama paskui piktų įnoringų viršininkų (-ių) komandas. Niekad nemėgau (nemėgstu) piktų viršininkų. Nemėgstu jokių viršininkų. Nieks jų nemėgsta. Buvo ir mugė, buvo ir naminio alaus, buvo ir penkių grūdų košės, buvo ir šventinių eisenų, buvo ir koncertų. Pirkau kočėlą už 10 lt, valgiau košę už 5 lt, alaus negėriau, nes taupiau sveikatą, eisenoj irgi nesudalyvavau, nors gal ir nebūtų į šalį gynę. Šeštadienio vakarą - o ir visą šventę - vainikavo sunkios sunkios latvių folk/black metal grupės Skyforger koncertas, tiksliau, fejerverkai su lazeriais. Plaukė žmonės miniomis graaažaus reginio tikėdamiesi; užsirovė ant gitarų, dūdmaišių ir barzdoto vokalo. O ans taip kriokė, taip kriokė! Nelinksma šiauliečiaims ir miesto svečiams tą valandą iki fejerverkų su lazeriais buvo. Oi, nelinksma. Tik Dariui su bendražygiais - Arūnu, Dariuku, Igoriu, Tamošium, Filadelfijum - buvo linksmiau, - kratė jie galvomis lyg Šiaulių miestui elektrą gamindami; po to tris dienas skaudančiais sprandais raukydamiesi vaikštinėjo. Gera buvo šventė, gera. Dažniau tokių iškeltų!

O pirmadienį/antradinį/trečiadienį vėl Radvilišky langus drožinėjau, nebuvo net kada prie kompo prieit... Štai ir priėjau. Bet jau matos pabaiga, matos. O gal ir nesimato. Priklauso nuo požiūrio. Priklauso nuo meistrų.

08 26. Buvom su ištikimu bičiuliu Minde Radvilišky, darbavomės garsiojoje Basanavičiaus (Basankės) gatvėje. Gaivinom langus: pjovėm ir obliavom stiklajuostes, dažėm rėmus, grandėm nuo stiklų senus dažus. O vakarais vilkdami ištinusias kojas sliūkindavome į ALAUS BARĄ išbandyti svajonių materijos - "Svajoklio" alaus - veiksmingumo. Jei kas nežinot, priminsiu: "Svajoklio" alus, tai naminis negazuotas alus, turintis alk. 8 tūrio proc. stiprumo. Taigi skirtas gerti tikriems vyrams ir moterims. Vienas iš maniškių pažįstamų, Alfonsas Kurkė, yra taikliai pastebėjęs: "Ką bjauraus ir nepataisomo gali padaryti vienas "Svajoklio" alaus bokalas?". Mes pasišovėme dar daugiau - nutarėme išsiaiškinti, nuo kokios ribos "Svajoklio" gyvybės šaltinis išsenka virsdamas tikra pirmadienio ryto apokalipse? Išsiaiškinome. Tad drąsiai galime teigti: ir šeši bokalai svajonių materijos nieko bjauraus ir nepataisomo negali padaryti. Beje, eksperimentas bus tęsiamas. O kaipgi kitaip. Deja deja, vasara eina į pabaigą. Orai vėsta, lietus kaupiasi. Ir nevalingai vėl užsisvajoji... P.S. Nepaisydamas vėstančių orų ištikimasis bičiulis Mindė rengiasi savaitgaliui į Palangą. Sakosi, susitiks su mergina, pašnekės, įkals... Nu nu.

08 08. Vakar su visa gauja grįžom iš Juodkrantės. Ajajai, kaip buvo gerai. Švietė saulė, pušys su jūra lenktyniaudamos ošė, jodo garai pripildė plaučius, bangos daužės į užpakalius ir diafragmas. Užlipom ant Raganų kalno, po to nulipom. Buvom įsikūrę Flora viešbutuke, jo šeimininkė, pasirodo, yra mūsų giminė. Ačiū, Ieva, už šiltą priėmimą ir nuolaidas;) Grįždami užsukom į Palangą. O kaip kitaip, visi grįždami užsuka į Palangą. Iš ramybės oazės patekom į runkelių rojų. Nors, žinoma, aš čia per griežtai vertinu. Tiesiog nuotaika netikus buvo. Žiūrėjau su išskirtine atida, tačiau gražesnės mergiotės manieji radarai taip ir neužpelengavo. Nors ką norėt, esu juk rafinuotas tipas. Bet užtat mačiau daug gražių tapkių, norėjau pasakyt, šlepečių ir negenėtas šakas primenančių tatuiruočių. Susėdom kabake, norėjau pasakyt, restorane, kažkuo susijusiam su Kuba. Ne, nei Fidelio, nei Raulio nesimatė. Bet užklupo mus kertant Medžiotojo kepsnius didžiulė audra su žaibiukais ir griaustiniais. Peršlapom, bet juk vasara. Tokie pusiau sausi, pusiau peršlapę ir grįžom į Šiaulius. O šiandien nepasibijoję juodų debesų maunam į Radviliškį. Bet ne į Alfos užeigą, ten viskas pernelyg blizga ir brangu. Susitikt su pussesere Regina ir šašlo pasikept.

07 30. Atvažiavo pas mane iš pačios Amerikės sesuo Rita su švogeriu Džonu ir dviem dukrytėm - Greta ir Stela. Kiekvienam namų kampe pilna džiaugsmo ir triukšmo. Švogeris Džonas pas mane ramus, ne jis triukšmauja, ypač kad ir išgeria tik saikingai. Triukšmauja mažosios pasiutėlės. Tegu triukšmauja, dėdė Darėnas atlaidžiai ūsą pešioja ir nervinį tvinkulį pažandėj bando įveikt. Juokauju.

07 22. Ak, ši diena iš tikrųjų yra laiminga diena, būsiu turėjęs dar vieną laimingą dieną! Štai taip kalbėjo Samuelis Beketas VINI lūpomis, tą patį nuo savęs pridedu ir aš. O paskui kas? Kodėl neleidi sau nusibaigti... nesu dar toks nelaimėlis, ir čia visa mano bėda: nelaimingas, bet dar ne toks nelaimingas... neužgeso viltis gyventi, kol pamatys, kaip naikinama žmonių giminė... literatūrinės aspiracijos negalutinai užgniaužtos (čia apie mane)... kiek nelaimėlių šiandien būtų ramūs ir tylūs, jei būtų laiku sužinoję apie savo nelaimingą lemtį... ak, Morvanai, tu į kapus mane nuvarytum, jei būčiau ganėtinai gyvas... metų metu šliaužioji įklimpęs savo nevykusiam gyvenime pats su savimi kalbėdamas su kuo daugiau... Užteks. Matosi, kad tamstelė Beketas nebuvo itin meiliai nusiteikęs savo rūšies adresu. Taip pat ir planeta, kur ta rūšis įsikūrė. Bet gal patyliukais jas abi pakentė? Nes kaip kitaip būtų gavęs Nobelio premiją? Neišgėręs nesuprasi. Bet tą galima pataisyti, ir pataisysiu. Šiandien važiuojam pas Mindės tėvuką į sodą švest gimtadienio. Su gimtadieniu, Minde! Užsiraugėm šašlo, nusipirkom arielkos. Viskuo pasirūpinta! O galui poezijos: ...ir štai ji pelenuos... ta, kurios mylėdamas negalėjai pasiekti... o pasiekęs... pasiekęs jau nebemyli... Vis dėlto geras tas Beketo "Teatras". Pagarba vertėjams!

07 12. Liūdna ant širdies. O kodėl? Ogi pasaulio futbolo čempionatas vakar baigėsi. Kitas bus po keturių metų. Ar sulauksim, štai klausimas? O vakar finale kovėsi olandai su ispanais (ir katalonais). Atsargiai lakstė, pridurčiau. Vis dėlto ispanai lakstė geriau, nes per pratęsimą pelnė vienintelį rungtynių įvartį. Nors prieš rezultatyvią ispanų ataką lyg ir turėjo būt kampinis. Bet nebuvo, ir baigtas kriukis. Todėl sveikinu ispanus (ir katalonus). O vartų sargas Casillasas tiesioginiam eteryje dar ir savo mergą žurnalistę, ėmusią iš jo interviu, pabučiavo. Teisiog įsisiurbė, ir ką tu jam padarysi. O kadangi merga nešpietna, ko gero, ir daugelis įsisiurbtų. Bet kaip minėjau, ana jau užimta. Ech... Čia aš šitaip rašinėju tik tam, kad vėliau - po metų, kitų - atsiminčiau. Nes trumpa trumpa ta maniškė atmintis. Vis dėlto gerai, kad savo tinklalapį paleidau, čia viskas užfiksuota. O, prisiminiau... Buvo (ir bus, jei virėjas nesumanys jį į puodą įmest) juk dar ir didelių orakulo pretenzijų turintis aštuonkojis Paulis. Neva jis atspėjo visas vokiečių komandos pergales ir pralaimėjimus. Su olandais ir ispanais susimovė jis irgi nesusimovė - pergalę skyrė ispanams. Belieka liūdnai palinguoti galva ir pripažinti: klysta ir patys geriausi. Neklysta tik aštuonkojai.

07 04. Pagaliau į tinklapį įsisuko Google botas (paieškos robotas) ir indeksavo kai kuriuos puslapius. Taigi dabar galima rasti nuorodas į mano pagirtinus puslapius ir per Google paiešką. Be to, vakar prisirašiau į virtualų veidų gardą - Facebook'ą. Kol kas jokių pokyčių gyvenime nepajutau, bet gal taip ir turi būt? Pagyvensim, pamatysim. O pamatę pranešim.

2010 06 16. Šiandien paleidom Dariaus tinklapį. Ir ką, puškuoja, bet veikia.